Dvidešimt dienų iš eilės po maratoną – to sveiku protu turbūt neįmanoma suprasti, bet 33-ejų metų bėgikas Nerijus Buivydas pasiryžęs šį milžinišką krūvį įveikti vardan Lietuvos moksleivių.
„Vyturio“ progimnazija – 15-a akcijos metu aplankyta mokykla, kurią Nerijus Buivydas pasiekė įveikęs 15-ą iš eilės maratoną. G. Leikos nuotr.
Už laimingesnius vaikus Lietuvos mokyklose – toks socialinės akcijos tikslas, o kad vaikai būtų išgirsti ir pastebėti, Nerijus pasiryžęs per dvidešimt dienų įveikti 20 maratonų. Tad kasdien aplanko vis kitą šalies mokyklą, jam svarbiausia – suprasti moksleivius, įsiklausyti į jų problemas ir pastabas ir kartu ieškoti sprendimų.
Prieš dvi savaites pradėjęs savo žygį per Lietuvą penktadienį bėgikas su komanda pasiekė Panevėžį. Jį prie Panevėžio ženklo iš Šiaulių pusės pasitiko „Vyturio“ progimnazijos bendruomenė ir kartu įveikė likusius keturis kilometrus iki mokyklos. Bėgiką pasitiko muzikinė programa ir gausus „Vyturio“ progimnazijos moksleivių ir mokytojų būrys.
Kad įgyvendintų tikslą, Nerijui liko ketvirtis žygio: dar 5-i maratonai per likusias penkias dienas, arba maždaug 210 kilometrų.
„Kokia gali būti savijauta atbėgus į Panevėžį? Tokia, lyg būtum įveikęs 15-ą maratoną iš eilės“, – su šypsena veide „Sekundei“ sakė N. Buivydas.
Žinoma, daugybė įveiktų kilometrų darė savo: lėti, neskubūs Nerijaus žingsniai, pavargusios akys išdavė jo senkančias jėgas. Tačiau noras susipažinti su mokyklos bendruomene ir mokiniais niekur nedingo. Po dušo ir sočių pietų Nerijus mielai leidosi į diskusijas su „Vyturio“ progimnazijos moksleiviais ir pedagogais apie demokratiją mūsų mokyklose, moksleivių teises ir pareigas, laisvę ir įsipareigojimus.
„Galiu pasakyti, kad panevėžiečiai tikrai pasistengė sutikti ir padėjo įveikti likusius 4-is kilometrus. Jei neklystu, kartu su manimi moksleiviai įveikė didžiausią atstumą, likusį iki dienos tikslo. Liko įveikti 5 maratonus, nubėgus daugiau nei 600 kilometrų, likęs atstumas galbūt nebeturėtų gąsdinti, bet tai vis tiek gana daug“, – teigė N. Buivydas.
Nerijus neatsitiktinai savo tikslą nukreipė į moksleivius. Jis pats dirba švietimo srityje, yra Demokratinės mokyklos įkūrėjas. „Seniai matau, kad vaikams mokykloje labai nepatinka. Jie ten negerai jaučiasi, nes į jų norus visiškai neatsižvelgiama. Aišku, nesakau, kad turime klausyti vien vaikų ir viską daryti kaip panorėję, tačiau pamirštame, kad mokykla būtent vaikams ir sukurta. Dažnai kalbame apie mokytojus, jų atlyginimus, egzaminų kokybę, bet apie tai – kaip vaikas jaučiasi mokykloje, koks jo emocinis santykis su ja – mažai. Manau, kad vaikas turėtų mokykloje jaustis kaip namie, o ne kaip svečiuose“, – kalbėjo N. Buivydas.
Pasak jo, jei bent kai kuriose mokyklose pradėtų vykti klasių seniūnių ir direktoriaus susirinkimai, kuriuose vaikai iš tiesų galėtų išsakyti savo vizijas, jei mokyklos pradėtų domėtis demokratiškesniu ugdymu, jo tikslas būtų pasiektas. „Jei pradėtume daugiau bendrauti tarpusavyje, dalytis patirtimi ir kartu judėti bendra linkme – tai jau būtų man pasiekimas“, – tvirtino Nerijus.
Kruopščiai suplanuotas maršrutas
Kodėl N. Buivydas bėga, o ne, pavyzdžiui, mina dviratį? Bėgimą jaunas vyras atrado prieš keletą metų, o prieš dvejus metus gimė idėja vardan laimingesnių Lietuvos vaikų įveikti 20 maratonų. Prieš šį žygį jis kruopščiai suplanavo maršrutą, susitarė su jį priimsiančiomis mokyklomis. Dvejus metus prieš šią akciją jis kasdien bėgiojo ir kaupė jėgas.
Kaip atrodo Nerijaus socialinės akcijos diena? Ryte komanda su kemperiu keliauja link naujos mokyklos ir likus 42-iems kilometrams sustoja: čia savo bėgimą pradeda N. Buivydas. Kemperis kaskart pavažiuoja po keletą kilometrų į priekį. Bėgikui jį pavijus, jis atsigaivina vandeniu, jei reikia – užkanda, ir vėl toliau bėga. Per 4–5 valandas Nerijus pasiekia naują mokyklą, kur jį pasitinka vietos bendruomenė. Čia – naujos pažintys, pokalbiai, diskusijos, vėliau – poilsis, jei yra jėgų, nedidelės ekskursijos.
Neretai Nerijus iki mokyklos bėga vienas ir tas jo visiškai negąsdina. „Ta vienatvė buvo viena iš priežasčių, kodėl apskritai susižavėjau bėgimu: tai būdas skirti laiko sau, kas šiais laikais daugeliui yra prabanga. Taigi šiandien buvau tik aš, mano mintys, apkirptos avys laukuose ir graži Lietuva“, – gera nuotaika spinduliavo bėgikas.
O gal šia akcija Nerijus dar siekia dėmesio dėl artėjančių Seimo rinkimų, galbūt tai kandidato politinė kampanija? Nieko panašaus. Nerijus tik šypteli – jokių politinių ambicijų, be to, to nesuprastų jį palaikanti komanda. O ji labai svarbi jo žygio metu. Tie žmonės, sudarantys sąlygas jam nesekti maršruto, negaminti valgyti, nedirbti jokių vadybos darbų ir net nevargti atsisukant vandens buteliuką ir nusilupant bananą. Už vadybą ir kemperio vairavimą atsakingas Lietuvos sporto universiteto (LSU) studentas Rapolas Žeimys. Jis kaskart sustoja kas 4-is kilometrus, taigi kasdien – vidutiniškai po 10 sustojimų. „Sunku nėra, labiau – įdomu. Nebuvau anksčiau vairavęs kemperio, taigi man tai nauja patirtis, o ir tarp sustojimų turiu pafotografuoti, sustojus – paduoti vandens ar užkandžių, taigi nuobodžiauti nėra kada“, – pasakojo jis.
Užsitarnavo „kemperio mamos“ vardą
Komandoje yra ir kraštietė – panevėžietė Inga Pabilionienė, kuri sužinojusi apie Nerijaus žygį nusprendė jam paskolinti kemperį. Iš pradžių Inga planavo prie žygio prisidėti tik pirmas kelias dienas, tačiau vėliau aplinkybės leido jai tęsti „šį nuotykį“. „Kemperio mamos“ vardą spėjusi užsitarnauti panevėžietė rūpinasi sportininko mityba, maisto gaminimu.
Pasak Ingos, dalyvavimas šioje akcijoje jai – labai įdomi patirtis, tiek komandos formavimo atžvilgiu, tiek ir pagalbos vykdant tokį iššūkį. „Taip, iš pradžių planavau pirmas keletą dienų padėti, bet po to, komandai pasiūlius pasilikti, taip ir likau, nors tik vienus džinsus toms kelioms dienoms buvau įsidėjusi, – juokiasi ji. – Tačiau apskritai gyvenime vadovaujuosi filosofija, kad pirmiausia reikia duoti ir tai daryti netgi maloniau, nei imti.“
Dar viena komandos narė – savanorė ISM studentė Erika Rukšėnaitė, ji šioje akcijoje yra navigatorė ir fotografė. „Tiesą sakant, prie projekto prisijungiau kur kas anksčiau – padėjau Nerijui suplanuoti visą bėgimo maršrutą, susitarti su mokyklomis“, – atskleidžia Erika. Kadangi jos Vilniuje dar laukia mokslai ir darbas, pagelbėti ji gali ne kasdien. „Tačiau kiek tik leidžia mokslai ir darbai, stengiuosi padėti – man tos dienos, kai keliaujame, yra labai malonus atotrūkis nuo kasdienybės“, – pasakoja mergina.
Šeštadienio rytą kemperis pajudėjo link Biržų, o likus 42-iems kilometrams iki „Saulės“ gimnazijos Nerijus pradės savo 16-ą iš eilės maratoną. Jo bėgimo akcijos finišas – birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną.
Linas JOCIUS
G. Leikos nuotr.
