Prieš šešerius metus Šilagalyje įsirengęs šoką aplinkiniams sukėlusius namus Petras Domkus niekada nesipiktino pavadintas kvaištelėjusiu keistuoliu. Atokvėpio minutę alų gurkšnojantis caro soste, praeivių laiką kontroliuojantis aukštai iškeltu laikrodžiu, avintis klumpėmis verslininkas nepaliauja džiaugtis gyvenimu, o laiko sako turintis tiek, kiek jam reikia. Pavyduoliams, laukiantiems, kada Petras pavargs džiaugtis ir liausis šypsojęsis, jis turi vienintelį atsakymą: „Nesulauksit, bjaurybės.“
Slibinų karalius
Apie P.Domkaus gyvenimo būdą skelbia prie įvažiavimo į kiemą aukštai iškeltas užrašas metaliniame fone „Vienatvė brangiausias turtas“. Į draugų pastabas, kad skelbti savo mąstymo gal nereikėtų, Petras atsako tai darantis dėl aplinkinių – gal paskaitę praeiviai susimąstys apie tikrąjį gyvenimo džiaugsmą.
„Gyvenu vienas, bet nesu vienišas. Tai fantastiškas jausmas, – šypsosi šeimininkas. – Vienišam blogai, o kai turi vaikų ir draugų, suvoki, kad brangiausias turtas ir yra vienatvė.“ Virš užrašo kabo metalinis slibinas raudonomis, naktį degančiomis akimis. P.Domkus pasakoja, kad jo gyvenime yra penki draugai slibinai, o jis pats tituluojamas slibinų karaliumi.
Dėl aplinkinių Petras ne tik šūkį iškėlė, bet ir laikrodį pastogėje pakabino. Kaip pats sako: kad mužikai į darbą nevėluotų ir žinotų, kada iš aludės grįžta. Praeivių galvos skausmas – jau už namo vartų įsodintas neaiškios kilmės augalas. Į klausimus, kas tai, Petras atsako įtikinamai, kad po trejų metų pradės derėti bananai ir ananasai. Iš tiesų tai tėra šaknimis aukštyn įsodinta vyšnia, kurią reikėjo nukirsti dėl ligos.
Auklėti žmones tenka nuolat. Prie pirties – kubilo – prisegtas užrašas: „Nesišlapinti“. „Būna, kad nuo šilumos ir alaus galai atsiriša, o jei pradės man kokius skysčius į kubilą leisti?“ – pečiais gūžteli šeimininkas. Norinčiuosius užsukti į šalia namo įrengtą jaukią pavėsinę įspėja užrašas: „Pašaliniams įeiti draudžiama“. Jis atsirado po to, kai pavėsinėje pietaujančio šeimininko pro šalį dviračiais važiavusi pora paklausė, ar veikia restoranas.
Kalėdos kasdien
Prieš šešerius metus atvažiavęs gyventi į Šilagalį Petras išmokė kaimynus ir namus apsišviesti. Vagių bijantiems aplinkiniams jis sugebėjo įrodyti, kad geriausia apsauga yra šviesa.
„Atvažiuokite pas mane naktį, – kviečia. – Namas šviečia kaip Las Vegase, dega raudonos slibino akys, mirksi lempelės.“ Sodyba taip apšviečiama ne tik prieš Kalėdas, nes jos Petrui esančios kasdien, o nuo vagių, neslepia pašnekovas. Neblogai apsaugo ir savigynai laikomas šautuvas. Ilgapirščiai gerai žino, kad pabandžius vagiliauti Petras šaus be ceremonijų, todėl pradėtas puslitris ant pirties kubilo neliestas prastovi savaitę.
„Esu pacifistas, bet į vagį tikrai šaučiau“, – lyg juokais, lyg rimtai pažada P.Domkus.
Gyvenimą vyriškis vadina didžiausia Dievo dovana, turinčia nemenką trūkumą – jis labai trumpas.
Todėl keikti savo likimą, pykti ir skųstis paprasčiausiai nėra laiko. Ir nėra reikalo. „Viską gali turėti, visas svajones įgyvendinti, tik reikia labai daug dirbti“, – gero gyvenimo receptą trumpai nusako P.Domkus. Kai jis nusipirko 25 arų sklypą Šilagalyje, čia tebuvo baisus šiukšlynas, po pusmečio juodo vargo pavirto jaukumo ir ramybės oaze.
Atradęs stebuklingą receptą gyventi taip, kad gyvenimas teiktų tik džiaugsmą, Petras įsitikinęs, kad kiekvienas jį gali „pasidaryti“ kokį tik nori.
Labai norėjęs nuosavo namo su stilingai sutvarkyta aplinka jau šešerius metus jame gyvena, važinėja svajonių mersedesu, nuovargį ir galvos skausmą malšina lėkdamas ant motociklo. Ir Naujuosius metus visada sutinka taip, kaip jam patinka – visiškai vienas su prabangiais valgiais.
„Prisiperku ikrų, lašišos, vynuogių, paruošiu stalą. Jei kas ateis, reikia turėti vaišių, – paaiškina pašnekovas. – Šiemet Naujuosius sutikau pirties kubile. Fantastiškai jaučiausi.“ Tik vienas gyvendamas gali ankstų rytą gerdamas kavą stebėti saulėtekius, per naktį kūrenti laužą savame kieme įrengtoje laužavietėje, auginti balandžius, savame tvenkinyje rengti žvejojimo varžybas ir virti žuvienę.
Moteris veja šalin
Tačiau visa tai niekai, palyginti su tuo, dėl ko iš tiesų gyvenama – du sūnūs ir dukra. „Vaikai tėvą dievina, – neslepia džiaugsmo P.Domkus. – Tėvo pareiga – padėti, patarti, paremti finansiškai. Jaunėlis sūnus baigė mokslus, nori gyventi su manimi, labai dėl to džiaugiuosi.“
Didžiuodamasis vaikais šeimininkas rodo jų garbei pasodintus medelius. Jie vešlūs ir augantys, o žmoną simbolizuojanti eglė nuleidusi šakas.
„O čia žmona nulenkė galvą“, – pašmaikštauja vedžiodamas po išpuoselėtą aplinką. Patikina, kad jokios moters ranka prie šios aplinkos puoselėjimo neprisidėjo. Norinčių čia apsigyventi dailiosios lyties atstovių knibždėte knibžta, bet P.Domkus tikina šias „piktąsias dvasias“ vejantis tolyn.
„Tvirtinti, kad jokia moteris čia niekada negyvens, negaliu“, – prasitaria vienatve besidžiaugiantis vyras. Pievoje priešais namą stovi didžiulis gulbinas, kaip ir šeimininkas, turintis Petro vardą. P.Domkaus užsakymu jį pagamino draugai. Populiarioje dainoje dainuojama, kad žuvus gulbei krenta žemėn ir gulbinas, tačiau šią tiesą Petras linkęs paneigti.
„Kai gulbė žūsta, gulbinas gyvena toliau, – įsitikinęs geros nuotaikos nestokojantis vyras. – Ir gerai gyvena, tiesiog fantastiškai.“ Neįtikėtina, tačiau ir kiemą puošiančius augalus Petras prižiūri pats. Didžiuliais žiedais žydi rododendrai, magnolija, vasarą pradžiugina jurginai. „Augalą reikia prižiūrėti dar labiau nei moterį, – įsitikinęs P.Domkus. – Pasodinti maža, būtina laistyti, tręšti, ravėti. Spygliuočiai labai mėgsta dušą, tad jiems jį darau kas antrą dieną.“
Gali sau leisti
Apie kieme stovintį caro sostą Petras pasakoja visą istoriją. Kartą užkūręs šiukšlių laužą užkliuvo netoliese gyvenančiai moteriškei. Kai įpykusi ji pagrasino, kad tegul naujakurys nesitiki būti Šilagalio caru, jam kilo idėja parodyti, kad kaip tik caras jis ir yra. Moteriškės pykčiui pasistatęs metalinį sostą su karūna Petras vakarais jame sėdėdamas geria alų ir mojuoja pro šalį dviračiu važiuojančiai kaimynei. Ant sosto atlošo užrašas skelbia: „Aš galiu sau tai leisti.“ Prie durų kaba ir caro titulą simbolizuojantis herbas, kuriame virš šeimininko inicialų P.D. vaizduojama karūna.
Avi klumpes
Namo prieangyje surikiuotos klumpės, pasak šeimininko, geriausias apavas namuose. Gudriai šyptelėjęs P.Domkus pasiūlo atkreipti dėmesį į nuotrauką, kurioje įamžintas arklių meilės aktas. Vedžiodamas po erdvius namus verslininkas juokauja miegantis ne vienas. Iš tiesų – miegamojo palubėje kaba daugybė įspūdingų raganų. Klausimas, ar nejauku miegoti tarp tiek raganaičių, P.Domkų gerokai pralinksmina. Visos jos esančios geros, su jomis prieš miegą galima šnektelėti.
Kai ima kamuoti galvos skausmas, Petras eina į garažą ir sėda ant motociklo. Apie baikerišką gyvenimo būdą liudija ir prie įėjimo į namus kabanti juoda vėliava su kaukolėmis. Tačiau jokiam baikerių klubui jis nepriklauso ir neketina to daryti.
„Sėdam su sūnumi ant motociklų ir važiuojam į „Žariją“ blynų pavalgyti. Ten labai skanūs blynai“, – apie vieną iš geriausių poilsio leidimo būdų kalba P.Domkus. Dar viena aistra – kulinarija. Pagaminęs didžiulį puodą gardžiausio troškinio P.Domkus sėda ant motociklo ir lekia pas vaikus.
„Viską reikia daryti su meile ir būsi laimingas“, – patikimiausią laimės receptą išduoda gyvenimu besidžiaugiantis P.Domkus.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Energingas verslininkas žada ir
toliau savo gyvenimo būdu piktinti pikčiurnas ir pavyduolius.
