Ch. R. Hillas.
Paklauskite bet kurio vyresnio amžiaus korėjiečio, ir jis jums papasakos apie miežių sezoną, kuris prasideda vasario mėnesį ir tęsiasi visą šaltą ankstyvą pavasarį, kol nuimamas pirmasis žieminių miežių derlius. Retas Pietų Korėjos gyventojas šiandien beprisimena tuos sunkius mėnesius, tačiau šiaurės korėjiečiams šiuo metų laiku alkis – kasdienybė.
Pastaraisiais metais Pietų Korėja jiems tapo pagrindiniu iš užsienio gaunamo maisto šaltiniu, tiek per tiesioginę paramą maistu (gelbstint nuo staigių nelaimių), tiek ir per trąšų siuntinius. Tačiau šiemet, kai Pietų Korėjoje įšaugo pyktis ir nepakantumas Šiaurės Korėjos režimui, parama pakibo ant plauko. Be to, kai kurie Seulo analitikai prognozuoja, kad prie sudėtingo politinės valdžios perėmimo Pchenjane pridėjus maisto trūkumą, Šiaurės Korėjos režimas gali ir neatlaikyti išbandymo.
Pastaruosius 12 mėnesių Šiaurės Korėja demonstravo tokį bjaurų elgesį, kokio pasaulis nematė jau kelis dešimtmečius. 2010 metų kovą Šiaurės Korėjos povandeninis laivas neutraliuose vandenyse torpedavo Pietų Korėjos laivą. Išpuolis pražudė ne tik 46 jūreivius, tačiau ir bet kokią galimybę atnaujinti derybas dėl Šiaurės Korėjos 2005 metais prisiimtų įsipareigojimų nutraukti visas savo branduolines programas.
Šiaurės Korėja tęsė pietinei kaimynei skirtų prakeiksmų ir provokacijų seriją, kurią lapkričio mėnesį vainikavo išpuolis prieš Pietų Korėjos salą, esančią netoli demarkacinės linijos, nuo 1953 metų paliaubų tarnaujančios kaip siena su Šiaurės Korėja.
Pietų Korėja susidurs su vienu iš sunkiausių pasirinkimų: ar verta trumpuoju laikotarpiu aukoti žmonių gyvybes tam, kad būtų galima pasiekti ilgalaikių teigiamų pokyčių, kuriuos atneštų bado nukamuotos Šiaurės Korėjos žlugimas.
Visai neseniai režimas išdidžiai pristatė pasauliui savo šiuolaikišką, aukštųjų technologijų prikimštą urano sodrinimo įrenginį. Pasak amerikiečių mokslininko, kuris buvo pakviestas jo apžiūrėti, šis įrenginys atrodo esąs aukščiausios klasės techninė naujovė, skirtingai nei gerokai senstelėjusi režimui priklausanti plutonio technologija.
Tai tik sustiprino įtarimus, kad Šiaurės Korėja nė neketina išpildyti savo pažadų nusiginkluoti. Paklausti, kodėl nepaminėjo šio įrenginio branduolinio nusiginklavimo programoje, Šiaurės Korėjos pareigūnai džiugiai ir visiškai absurdiškai pareiškė, kad sukūrė jį nuo nulio jau po to, kai 2008 metais žlugo branduolinės derybos.
Tai, kad Šiaurės Korėja melavo rašydama Jungtinėms Valstijoms – jokia naujiena. Tačiau melavo jie ir Kinijai, Rusijai, Japonijai bei Pietų Korėjai. Nors kinai ir ragino JAV bei kitas šalis atnaujinti branduolines derybas, jie puikiai supranta, kad procesui pagalius į ratus kaišioja būtent klastingas pačios Šiaurės Korėjos elgesys.
Tuo tarpu gilioje Šiaurės Korėjos provincijoje režimas neinvestuoja nė cento. Netvarkomos upės per taifūnų sezoną reguliariai patvinsta, užliedamos pakrančių kaimelius lygiai taip pat, kaip ir prieš tūkstančius metų. Drėkinimo sistemos išlieka primityvios ir nepadeda adekvačiai kovoti su nesuspėjamais kritulių pokyčiais nederlingame Korėjos pusiasalyje. Šitoks valdžios dėmesio trūkumas nulėmė tai, kad šiaurės korėjiečiai nuolat balansuoja ant išlikimo ribos, tiesdami tuščius delnus į užsienį. Visų pirma, žinoma, pietų kryptimi.
Pietų korėjiečiams klausimas, ar reikia rūpintis savo giminėmis ir artimaisiais, gyvenančiais Šiaurės Korėjoje, yra daug sunkesnis, nei kitoms šalims, matančioms tai grynai kaip saugumo problemą. Daugelis šiaurės korėjiečių jau dabar kenčia dėl nepakankamos mitybos, vidutinis jų ūgis ir kūno svoris yra mažesni nei pietų korėjiečių. Pasak nevyriausybinių organizacijų ir humanitarinių darbuotojų, dėl būtiniausių vitaminų trūkumo tarp daugelio Šiaurės Korėjos vaikų pastebimi protinio atsilikimo požymiai.
Pietų Korėjoje vis stiprėja įsitikinimas, kad Šiaurės Korėja neilgai beišliks nepriklausoma valstybė. Anksčiau ar vėliau – gal jau per ateinantį dešimtmetį – Šiaurė subyrės ir alkani žmonės taps naujos Korėjos Respublikos piliečiais. Būtent dėl to Pietų Korėjos visuomenei taip sunku ir net skausminga nuspręsti, ar verta ir toliau remti Šiaurės Korėją maistu.
Prieš 65 metus įvykdytas Korėjos pusiasalio padalijimas tapo viena didžiausių ir ilgiausiai trunkančių Antro pasaulinio karo tragedijų. Niekas nebūtų patikėjęs, kad ties 38 lygiagrete taktiniais tikslais nubrėžta linija, turėjusi padėti priversti Japonijos karius pasiduoti sovietų ir amerikiečių karinėms pajėgoms, taps tikru randu Korėjos pusiasalyje, sukursiančiu dvi atskiras valstybes. Deja, būtent taip ir nutiko – prasidėjus Korėjos karui ši linija tapo viena iš griežčiausiai saugomų tarpvalstybinių sienų visame pasaulyje. Tokia išliko iki šių dienų.
Korėjos žmonės turi istorinę teisę patys nulemti savo pusiasalio ateities susitarimus, tarp kurių patenka ir sprendimas dėl susivienijimo. Tai, kaip plėtosis šis vis labiau tikėtinas procesas, turės didžiulių pasėkmių viso regiono saugumui ir politinei situacijai. Ar priims Kiniją susivienijusį ir amerikiečiams palankų pusiasalį? Ar JAV imsis priemonių tam, kad nuramintų Kiniją? Kaip susivienijusi Korėja pakeis Japonijos požiūrį?
Tačiau svarbiausi sprendimai ir atsakomybė už jų pasekmes krenta apie Seulo pečių. Gal parama maistu tik padeda išsilaikyti režimui, bene blogiausiai iš visų pasaulio valstybių besielgiančiam su savo žmonėmis? Jeigu tikrai taip yra, ir sprendimas nutraukti paramą pasibaigtų didžiuliu badu, su kuriuo nebepajėgtų susitvarkyti Šiaurės Korėjos režimas, kokias pasekmes tai turėtų būsimiems santykiams tarp suvienytos Korėjos gyventojų jos šiaurėje ir pietuose?
Per ateinančias savaites Pietų Korėja susidurs su vienu iš sunkiausių pasirinkimų, kurie tik gali tekti vyriausybei: ar verta trumpuoju laikotarpiu aukoti žmonių gyvybes tam, kad būtų galima pasiekti ilgalaikių teigiamų pokyčių (irgi matuojamų žmonių gyvybėmis), kuriuos atneštų bado nukamuotos Šiaurės Korėjos žlugimas.
____________________
Christopheris R. Hillas, buvęs JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Rytų Azijai, dirbo JAV ambasadoriumi Irake, Pietų Korėjoje, Makedonijoje ir Lenkijoje, buvo specialusis pasiuntinys Kosove, derybininkas Deitono taikos susitarime ir vyriausiasis JAV derybininkas derybose su Šiaurės Korėja 2005-2009 metais. Dabar jis užima dekano pareigas Korbelio tarptautinių studijų mokykloje Denverio universitete.
© Project Syndicate, 2011.
