Naują dešimtmetį estai pradeda su nauja valiuta. Šių metų sausio 1 dieną kronas pakeitusi eurais, Estija tapo septynioliktąja privilegijuotųjų ES šalių klubo nare. Nepaisant visų dabartinių euro bėdų, estams tai – jų sėkmingos vyriausybės politikos įrodymas ir svarbus veiksnys ekonomikos plėtrai.
Bendra ES valiuta Estijoje buvo sutikta be emocijų. Atrodytų, viskas įvyko pagal seniai parengtą planą, o didesnių keblumų nekilo nei verslo įmonėms, nei gyventojams. Vis dėlto pirmosiomis dienomis žmonės minėjo šių pokyčių sukeltus smulkius nepatogumus – gerokai pasikeitusius skaičius kainų etiketėse ar dešimteriopai iš pirmo žvilgsnio sumenkusias bankų sąskaitose laikomų lėšų sumas, mat vienas euras pakeitė beveik 16 estiškų kronų. „Kai kurie žmonės apgailestauja, kad kronos buvo gražesni banknotai negu eurai“, – dar vieną estų skundą dėl pasikeitusios valiutos nurodė banko „UniCredit Bank“ Estijos padalinio vadovas Taavi Lauras.
Prieš aštuoniolika metų Estijoje buvo galima matyti kitokį vaizdą. 1992-ųjų vasarą oficialiai įvesta krona ne tik pakeitė sovietinį rublį, bet ir tapo akivaizdžiu šalies nepriklausomybės simboliu. Po ilgų okupacijos metų atgautai nacionalinei valiutai laikyti estai įsigijo naujas pinigines. Tokie stiprūs jausmai dėl valiutos vyravo prieš 18 metų.
Startavo kartu, finišuos atskirai
Nepaisant emocijų trūkumo šįkart euras Estijoje yra svarbus ir kaip simbolis, ir kaip įrankis tolesnei ūkio plėtrai. Pirmiausia, euro įvedimas žymi nuoseklią estų vyriausybės finansų politiką, jos mokėjimą laikytis išsikelto tikslo ir gebėjimą atsispirti ekonomikos bumo pagundoms. 2004 m. prisijungusių prie ES, abiejų šalių – Lietuvos ir Estijos – starto pozicijos buvo beveik vienodos, po to buvęs ekonomikos augimas vyko pagal labai panašų scenarijų. Į abi šalis plūstelėjo investicijos, bankai plačiai atvėrė kreditų aruodus, tai vėliau lėmė nekilnojamojo turto rinkos perkaitimą, per greitai ir per aukštai pakilusius atlyginimus ir neišvengiamai atėjusią korekciją. Ji tiek vienoje, tiek kitoje šalyje lėmė keliolikos procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) nuosmukį.
Beje, Lietuva turėjo šansą prie euro zonos prisijungti 2007 m., tačiau to nesugebėjo padaryti dėl vos viršyto Mastrichto infliacijos kriterijaus. Ir nors tuo metu valdžioje buvę socialdemokratai teisinosi, esą Briuselis per griežtai įvertino šį nežymų trūkumą, kaip paaiškėjo vėliau, nežymus trūkumas virto didelėmis ekonomikos bėdomis ir parodė, kad tuometės Vyriausybės siekis vykdyti tvarią finansų politiką taip ir liko konvergencijos programos puslapiuose. Nepaisant tokio įspėjimo, socialdemokratų vyriausybė 2007–2008 m. tik didino viešąsias išlaidas, todėl prisiimtus įsipareigojimus užklupus sunkmečiui teko dengti skolintais pinigais.
Estai, ar bent jau jų valdžia, sugebėjo atsispirti ekonominio bumo pagundoms. Kaip jau minėta, nors estai pergyveno tą patį ekonominio bumo ir nuosmukio ciklą, jų vyriausybė sugebėjo laikytis fiskalinės drausmės ir nesiekė visų surenkamų pinigų išleisti tuojau pat. Ekonominio bumo metais jie sukaupė rezervą, kuriuo pasinaudojo užklupus sunkmečiui, todėl prie euro zonos jie prisijungė iš esmės be valstybės skolos: nors nominali valdžios sektoriaus skola Estijoje siekia apie 9 proc. BVP, sukaupti vyriausybės rezervai – 11 proc. BVP. Palyginimui, Lietuvos skola praėjusių metų pabaigoje buvo priartėjusi prie 40 proc. BVP. Tolimieji kaimynai pranoksta mus ir pagal kitus ūkio rodiklius (žr. lentelę). Beje, Estija pavyzdį parodė ne tik Lietuvai, bet ir senosioms euro zonos narėms, kurių daugelis šiandien nesugebėtų atitikti kriterijų eurui įsivesti.
Kai kas tokią estų sėkmę aiškina Suomijos veiksniu ir glaudžiais estų bei suomių ekonominiais ryšiais. Kiti sako, kad eurą estams padėjo įsivesti stabili ir toliaregiška vyriausybė, kurios dabartinis vadovas Andrusas Ansipas ministro pirmininko postą užima nuo 2005 metų. Dar vieni estų racionalią viešųjų finansų politiką sieja su protestantizmu. Galbūt prie estų euro iš tiesų prisidėjo kiekviena iš išvardytų priežasčių, tačiau tai nė kiek nesumenkina Estijos pasiekimo ir nėra pasiteisinimas Lietuvos politikams.
Ką duos bendra ES valiuta?
Nors finansų rinkose praėjusiais metais netrūko spekuliacijų dėl euro zonos vientisumo ir paties euro stabilumo, Estijoje euras suteiks daugiau ramybės bankininkams ir šalies gyventojams, nes iki galo bus išsklaidytos abejonės dėl devalvacijos. Sklaidyti tokio tipo gandus 2009 m. daugiausia reikėjo Latvijai ir Lietuvai, bet šimtaprocentinės garantijos dėl to neturėjo ir Estija. Perėjusi prie euro, ji panaikino net ir teorinę devalvacijos galimybę. Euras Estijoje taip pat prisidės prie mažesnės šalies rizikos ir leis estų vyriausybei pigiau skolintis, o užsienio investuotojams šalyje jaustis drąsiau. Galop, bendri ES pinigai sumažins valiutos keitimo ir dalies bankinių operacijų kainą tiek verslui, tiek paprastiems šalies gyventojams.
Kaip žurnalui IQ teigė T. Lauras, už Estijos ribų daugelis nė nežinojo, kad Estijos krona buvo glaudžiai susieta su euru, todėl dažnai nepagrįstai baiminosi dėl valiutos rizikos. „Dabar su investuotojais iš karto galėsime kalbėti apie konkrečius projektus, o susitikimo nebereikės pradėti bandant įtikinti, kad mūsų monetarinė politika yra stabili“, – euro pranašumus aiškino estų bankininkas.
Pasak jo, euras reiškia ir tai, kad Estija tapo dar labiau integruota į Vakarų Europą, o jos galimybės dalyvauti tarptautiniuose projektuose išaugo. Dingus valiutos rizikos veiksniui, dabar estai galės labiau išryškinti savo pranašumus apmokestinimo, mažesnių veiklos sąnaudų ar e. komercijos srityje. Tiesa, T. Lauras teigė manantis, kad prie euro zonos prisijungti visoms trims Baltijos šalims būtų dar geriau, nes tada investuotojai jas galėtų traktuoti kaip vientisą regioną ir vienu metu jose imtis stambių transporto ar technologinių projektų.
Bendrovės TNT generalinis direktorius Baltijos šalims Aivaras Sebeckis teigė, kad šiuo metu apie teigiamą euro efektą Estijos ekonomikai kalbėti dar anksti, nors tendencijos pradeda po truputį ryškėti. Bendrovė iš savo klientų vis dažniau sulaukia pranešimų apie ketinimus plėsti gamybą būtent šioje šalyje. TNT taip pat gali patvirtinti, kad pastaruoju metu vis dažniau sulaukia informacijos iš klientų apie Estijoje numatomas steigti ar plėsti gamyklas, didinti gamybos apimtis ir aktyvinti siuntų srautus“, – pasakojo A. Sebeckis.
Kalbėdamas apie perspektyvas pašnekovas teigė, kad euras labiausiai sušildys Estijos ir jos šiaurinių kaimynių – Suomijos bei Švedijos santykius. Pastarųjų dviejų šalių verslininkams galimybė perkelti ar plėsti savo įmonių veiklą į šalia esančią valstybę, kurioje darbo jėga yra pigesnė, o veiklos sąnaudos mažesnės, turėtų būti itin patraukli. Tuo jau pasinaudojo telekomunikacijų įrangos gamintoja „Ericsson“, didžiąją dalį gamybos gruodžio mėnesį perkėlusi iš Švedijos į Estiją.
Kita vertus, baimintis dėl to, kad eurą įsivedusi Estija sugebės nuvilioti visus investuotojus, nereikėtų. A. Sebeckis priminė, kad verslininkams rūpi ne tik valiutos stabilumas, bet ir mokestinė aplinka, valdžios teikiamos lengvatos ar patogi geografinė padėtis. Būtent pastarasis veiksnys nulėmė filtrus gaminančios suomių bendrovės „M-Filter“ sprendimą steigti gamyklą Lietuvoje, taip ji tikisi lengviau pasiekti Rytų šalių rinkas.
Tai, kad euras nėra vienintelis ir svarbiausias pranašumas, supranta ir patys estai. „Vien tik faktas, kad įsivedėme eurą, geresnio gyvenimo šalyje nesukurs. Galime tik viltis, kad euras padės greičiau pritraukti naujų investicijų, kurios lems BVP augimą ir teigiamą verslo plėtrą“, – sakė T. Lauras.
Yra ir grėsmių
Euro įvedimas Estijoje gali turėti ir tam tikrų neigiamų aspektų. Labiausiai tikėtinas scenarijus – kainų augimas. Pastarasis Estijoje stebimas nuo praėjusių metų rudens. Tiesa, maisto ir energetinių išteklių kainos kilo ir Lietuvoje, tai buvo susiję su pasaulinių žaliavų kainų kilimu. Panašiai kilusias kainas aiškino ir T. Lauras: „Sakyti, kad kai kas pastaruoju metu brango dėl euro, būtų per anksti. Esame maža šalis, tad pagrindinė kainų didėjimo priežastis yra pasaulinis žaliavų brangimas. Jeigu jų kainos ateityje bus stabilios, tai metinė infliacija ateityje turėtų išlikti 3–4 proc. ribose.“
Būsto kainos Estijoje praėjusiais metais taip pat buvo linkusios didėti, tačiau likus dviem mėnesiams iki 2011 m. jos kiek netikėtai sumažėjo. Paaiškinimą rasti nesunku – daugelis būstus planavusių įsigyti estų tai stengėsi padaryti dar prieš šaliai prisijungiant prie euro zonos, o metų gale sumažėjus paklausai, įvyko nedidelė kainų korekcija. „2011 m. pradžioje sandorių skaičius nekilnojamojo turto rinkoje gali sumažėti, nes daugelis būstą įsigyti norėjusių žmonių sprendimą priėmė prieš euro įvedimą, – aiškino bendrovės „Ober-Haus“ vadovas Estijoje Tarmo Kase. – Tuo metu pardavėjų skaičius po euro įvedimo išaugo, jie neabejotinai stengsis padidinti kainas, tačiau jei paklausa ir toliau išliks žemo lygio, bandymas padidinti kainas dėl euro bus nesėkmingas.“
„Ober-Haus“ atstovo teigimu, būsto rinkoje Estijoje per šiuos metus turėtų tęstis tolesnė diferenciacija – patraukliose vietovėse esančio būsto kainos gali kilti apie 10 proc., o plėtojamų projektų vietose su prastesne infrastruktūra kainos toliau mažės.
Dar nuogąstaujama ir dėl to, ar estams per pastarąją krizę iš tiesų pavyko atkurti konkurencingumą ir ar ekonominio bumo metais neracionaliai išpūsti atlyginimai per dvejus recesijos metus pasiekė pagrįstą lygį. Pagal kai kuriuos rodiklius lyg ir galima spręsti, kad Estijos ūkis sugebėjo persitvarkyti ir surasti daugiau balanso. Pavyzdžiui, nuo 2009 m. fiksuojamas einamosios sąskaitos perviršis, o pramonės produkcijos apimtis praėjusių metų pabaigoje pasiekė iki krizės buvusį lygį. Tai, ko šiuo metu trūksta Estijai, yra investicijos ir vidaus vartojimas. Pirmąjį trūkumą kaip tik ir turėtų padėti spręsti euras, o vartojimo atsigavimo ūgtelėjus kainoms estams dar gali tekti palaukti.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad sugebėjusi pasiekti eurą, Estijos valdžia sugebės suvaldyti galimas grėsmes ir atsispirti pagundoms. Šiandien Estija yra pavyzdys ir priminimas Lietuvai, o ypač jos valdžiai, kad trumparegiški sprendimai gerovės neatneša ir gali kainuoti labai brangiai. Todėl būtina siekti, kad Lietuva kuo greičiau atitiktų kriterijus eurui įsivesti ir galėtų prisijungti prie euro zonos. Tai būtų geriausias įrodymas, kad ir Lietuvos politikai, prispaudus aplinkybėms, pajėgūs vykdyti tvaresnę ekonominę politiką ir nepasiduoti vienadienėms pagundoms.
