Savųjų maloniai Stasele vadinama Liūdynės bibliotekos šeimininkė sako, kad įvairi šių įstaigų veikla suteikia galimybę jungti ir vienyti žmones, o jie gali bendrauti ir bendradarbiauti.
Veiklos laukas – platus
Seniai besilankiusiesiems bibliotekoje viešnagė joje gali tapti nemenka staigmena. Ypač jei užsuktų į tikrai šiuolaikišką biblioteką pas bendraujantį, aktyvų, ne formaliu požiūriu į darbą išsiskiriantį bibliotekininką. Ten, kur veikla aprėpia kur kas daugiau, nei įprastas knygų keitimas, skaityklos paslaugos, kur vyksta kultūros renginiai, teikiama įvairi informacija, rengiami mokymai, kursai, filmų peržiūros, imamasi edukacinės veiklos.
Panevėžio rajono Liūdynės biblioteka vietos žmonėms yra tapusi viena svarbiausių įstaigų, į kurią einama tvarkyti reikalų, spręsti problemų, švęsti, kurti, rasti progų pabendrauti.
„Natūraliai taip susiklostė – juk nesunku pamatyti, ko žmonėms reikia. O kai reikia, tai ir padaryti įmanoma – juk saviems darai“, – klausiama apie vis didėjantį veiklos lauką sako šiemet Panevėžio rajono metų bibliotekininke pripažinta liūdynietė Stanislava Steponavičienė.
Garbingo titulo nusipelniusi bibliotekininkė teigia, kad jos kaimo žmonėms biblioteka labai reikalinga: Liūdynėje ir aplinkiniuose vienkiemiuose gyvena maždaug 760 žmonių, net 351 iš jų – bibliotekos lankytojai, skaitytojai.
Nuo pasų išdavimo punkto…
Kaip tikina S. Steponavičienė, jos įstaigoje besilankančiuosius įprasta vadinti skaitytojais, bet šis žodis tiksliai nebeapibūdina bibliotekos klientų.
„Žinoma, žmonės skaito – romanus, periodiką, poeziją, – džiaugiasi bibliotekininkė. – Tačiau jų poreikiai ir bibliotekos siūlomos galimybės dabar kur kas didesni. Kas mėnesį čia vyksta ir trys, ir keturi renginiai – knygų pristatymai, susitikimai, konsultacijos, parodos, šventės… Jie ne tik tokie, kuriuos įsivaizduotum įprastus bibliotekai. Tiesiog matau, ko reikia žmonėms, kokie jų norai, problemos, ir bandau atsirandančias spragas užpildyti.“
Pavyzdžiui, kartą per mėnesį Liūdynės bibliotekoje atlygį už paslaugas susirenka atliekas iš gyventojų kiemų išvežanti įmonė. Ten pat buvo sukviesti vyresnio amžiaus liūdyniečiai, kuriems atėjo laikas keisti asmens dokumentus: Migracijos tarnybos darbuotoja čia juos fotografavo, tvarkė duomenis, ėmė pinigus, vėliau išdalijo jau pagamintuosius.
Ieškoti reikalingo adreso, telefono numerio, registruotis pas gydytojus liūdyniečiai taip pat traukia į biblioteką.
Net kilus konfliktams, nesutarimams tarp kaimynų, į ją einama: bibliotekininkė skambina į seniūniją, tariasi, ieško išeities. Kartais, prisipažįsta, net esant sudėtingai situacijai apsieinama be policijos – viskas savo jėgomis sutvarkoma.
Biblioteka prisidėjo prie ankstyvą krūties diagnostiką skatinančio projekto „Nedelsk“ – pakvietė į kaimą atvykti rožinį autobusiuką. Kartu su vietos felčere S. Steponavičienė surengia ir konsultacijų, kuriose pačios arba su pasikviestais konsultantais žmonėms pateikia informacijos apie vieną ar kitą ligą, gripo epidemiją ar vaistinius augalus.
…iki bendravimo erdvės
Dar viena bibliotekoje jau įprasta tapusi veikla – nuolatiniai kompiuterinio raštingumo kursai.
S. Steponavičienė naudotis kompiuteriais moko po keletą žmonių kasmet. Net ir oficialiems kursams pasibaigus norintiesiems paaiškina, kaip naudotis internetu. Drąsina ir pačius vyriausius – jiems padeda ir kompiuterio pelytę suvaldyti, ir informacijos gausoje nepasiklysti.
Liūdynės bibliotekoje žmonės raginami rašyti, imtis kitos kūrybos, kviečiami į renginius. Čia jie randa ir progą tiesiog išsikalbėti, todėl užeina net prireikus ilgėliau palaukti autobuso ar savo eilės prie gydytojos kabineto.
„Nesunku pastebėti, kad žmonėms, ypač vyresniems, labai stinga bendravimo, – pasakoja bibliotekininkė. – Ateina, dalijasi bėdomis ir džiaugsmais, prisiminimais. Aš stengiuosi išklausyti, užsirašau ką nors įdomaus, atneštas nuotraukas nuskenuoju – bus Liūdynės istorijos archyvui. O kartais ateina raudodami. Net išsigąstu – gal kas mirė… Ne, pasirodo, – buities problemos išvargino, santykiai šeimoje nesiklosto. Nemenkos bėdos, bet užtenka pokalbio, nuoširdžios užuojautos, padrąsinimo, paraminimo, paskatinimo veikti, – ir išeina šypsodamiesi. Taip gera!“
Bandydama suteikti progų žmonėms pabendrauti, S. Steponavičienė jiems organizuoja ne tik parodas, knygų pristatymus, bet ir ne proginius susiėjimus, į tokius renkamasi tiesiog pasikalbėti, pasidalyti mintimis, net papolitikuoti.
Imasi bendrų projektų
Metų bibliotekininkė sako, kad nedidelėje gyvenvietėje visa aktyvių žmonių veikla – bendra, nesvarbu, kokiai organizacijai ar įstaigai jie priklauso.
„Imuosi ir šviečiamosios veiklos, ir kultūrinės, bet tai nereiškia, kad ketinu atimti medicinos felčerės, bendruomenių aktyvistų ar kultūros darbuotojų duoną, – juokiasi ponia Staselė. – Viską dirbame kartu, bendradarbiaujame įvairius renginius organizuodami, šventes rengdami, projektus vykdydami. Štai dabar viena iš kaimo bendruomenių vykdo projektą liūdyniečiams ir organizuoja įvairius kursus – kulinarijos, floristikos, mezgimo, dekupažo. Šį projektą ketinama baigti kraštiečių susitikimu. Jau sutarėme, kad mano darbas bus tame susitikime pristatyti vietos poetes.“
Biblioteką liūdyniečių bendruomenė „Pastogė“ pasirinko ir tarpininke, kad suteiktų vietos žmonėms galimybę skaityti daug įvairios periodikos.
S. Steponavičienė sako, kad rajono Savivaldybės viešoji biblioteka kaimų filialams išgali užsakyti nedaug spaudos, tad bendruomenės indėlis šioje srityje – labai svarus ir vertingas.
Savo bibliotekai liūdyniečiai kasmet prenumeruoja 23–25 laikraščius ir žurnalus. Ką skaityti, renkasi patys kaimo žmonės – per bendruomenės susirinkimus rengiamose apklausose sužinoma, ką gyventojai norėtų skaityti, bet galbūt neišgali užsiprenumeruoti, kas jiems atrodo įdomiausia, naudingiausia.
Kitiems metams jau užsakyta periodikos už 1 200 litų.
Ir skaito, ir kuria
Galimybe skaityti daug spaudos, pasak S. Steponavičienės, liūdyniečiai naudojasi aktyviai. Yra žmonių, nuolat bibliotekoje po kelias valandas praleidžiančių, perskaitančių kone visus laikraščius, žurnalus.
Nepamirštamos Liūdynėje ir knygos. Daugiausiai, teigia bibliotekininkė, skaitoma romanų. Tačiau ieškoma ir populiariosios psichologijos leidinių. Prireikus kokią nors specifinę problemą nagrinėti, bibliotekos darbuotojai knygų tenka centrinės bibliotekos fonduose ieškoti, o radus – saviems skaitytojams gabenti.
Yra ir poeziją skaitančiųjų. Vis dar mylimi Paulius Širvys, Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius.
Žmonės ne tik skaito, bet ir patys bando rašyti. Poezijos mėgėjams S. Steponavičienė rengia vakarus, juose deklamuojama, skamba pasikviestų muzikantų dainos.
Liūdyniečiai, anot bibliotekininkės, labai vertina kraštietės Reginos Algės Gudavičiūtės kūrybą – poeziją, prisiminimus. Skaitytojams patinka jos eiles sveikinimams naudoti, kūryboje ieškoti ir rasti aprašytų pažįstamų vietų ir žmonių.
Pačiai kūrėjai taip pat miela ir Liūdynė, ir jos biblioteka – būtent šią vietą ji šiemet pasirinko švęsti savo aštuoniasdešimtmetį ir paminėti garsiojo tėvo, kompozitoriaus Juozo Gudavičiaus, 140-metį.
Visi vaikai – bibliotekoje
Dar daugiau veiklos nei suaugusieji bibliotekoje randa vaikai. Jiems grįžus iš mokyklos, įstaigoje šurmulys netyla iki vakaro: jaunieji liūdyniečiai užgula kompiuterius, ieško informacijos namų užduotims atlikti, dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose.
Bibliotekininkė juos ragina informacijos ieškoti ne tik internete, bet ir knygose. Net patys mažiausieji, įsitikinusi ji, nebūtinai skaitydami – bent perversdami knygas, pasidairydami į paveikslėlius, – šį tą prisimins, atras poreikį, pomėgį skaityti.
Norėdama paskatinti vaikus neatitrūkti nuo knygų, S. Steponavičienė jiems prigalvoja įvairių užsiėmimų. Mažieji patys bando kurti, iliustruoti savo pasakas, kūrybą pristato tėvams, seneliams. Jų prašoma pirmųjų perskaitytų knygų įspūdžius aprašyti, nupiešti herojus, kad prisiminimai išliktų kuo ilgiau. Rengiami naujų knygų pristatymai, skaitymai, filmų peržiūros.
Vaikų kūryba – vienas svarbesnių išteklių parodoms rengti. Kartu su menų studijas baigusia liūdyniete Vaida Žigiene bibliotekininkė vaikams organizuoja užsiėmimus, kuriuose ne tik piešiama, bet ir kuriama iš smėlio, antrinių žaliavų, net maisto produktų. Kartais, sako, prikuriama tiek, kad viskam parodyti pristinga vietos.
Biblioteka, pasak S. Steponavičienės, jau sunkiai įsivaizduojama ir be tradicinių su vaikais rengiamų istorinių datų minėjimų, kalendorinių švenčių: „Nežinau, kaip čia būtų, jei prieš Kovo 11-ąją iš įvairių medžiagų vėliavėlių nekurtume, Užgavėnėms kaukių nedarytume ar prieš Velykas verbų nerištume. Vaikai įpratę, kad čia gali rasti įvairios veiklos – abejoju, ar Liūdynėje yra koks vaikas, kuris nesilanko bibliotekoje. Ir suaugusieji įpratę, kad vaikai nuolat čia. Va, vėluoja kas į orkestro repeticiją, tai vadovas čia ieškoti ateina.“
Idėjų nepristinga
Besistebintiesiems, iš kur semia tiek idėjų darbui, kaip nepristinga aktyvumo, Metų bibliotekininkė atsako tiesiog dirbanti tokioje vietoje, kur apsnūsti, užsisėdėti neįmanoma.
„Juk nuolat bendrauju su vaikais, kurie kasdien ko nors naujo mokosi ir išmoksta, – šypsosi S. Steponavičienė. – Aš turiu eiti kartu su jais, kartu mokytis, – negaliu stabtelėti, kitaip nebesusikalbėsime. Ir džiaugiuosi, kad dirbu tokioje vietoje, kur galiu ir privalau nuolat mokytis, tobulėti.“
Bibliotekininkė tikina, kad idėjų nepristinga tada, kai girdi, mato, kuo žmonės gyvena, kas jiems rūpi. Juolab kad ji visada buvusi labai aktyvi, rasdavusi būdų susikalbėti ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.
„Tėvai nuo mažens į klubą vesdavosi, visos šventės – tarp žmonių, – pasakoja S. Steponavičienė. – Gal kokioje penktoje klasėje buvau, kai pradėjau po pamokų kviestis aplinkinius vaikus, vestis juos į parką: ten šokdavome, dainuodavome, o tėvai džiaugdavosi, kad jų atžalos turi kuo užsiimti… Ir mokydamasi visur dalyvavau, važinėjau. Iki šiol nesinori namuose sėdėti – turiu būti tarp žmonių. Ir kitus tuo aktyvumu užkrėsti galima. Tik požiūrio į savo veiklą reikia ne vadinamojo valdiško, ne formalaus. Pavyzdžiui, renginį sumanius nepakanka pakabinti skelbimą ir laukti, ar kas ateis. Reikia pasistengti, kad ateitų – kalbinti žmones, kviestis, sužinoti, kas kam įdomu, aktualu.“
Gera dirbti saviems
Kaip tvirtina S. Steponavičienė, geriausias įrodymas, kad aktyvia veikla galima suburti, suvienyti žmones – naujosios Liūdynės bibliotekos atidarymo šventė.
Kai ankštose bendrabučio patalpose besiglaudusi biblioteka prieš penkerius metus duris atvėrė naujame kultūros centro priestate, į šventę prisirinko pilna aikštė žmonių.
„Buvo taip gera, kai pamačiau, kiek gyventojų vertina tai, ką darau. Tai kaip galiu nedaryti? – klausia bibliotekininkė. – Dirbu nepaisydama nustatytų valandų – valanda anksčiau ateinu, išeinu dažnai irgi gerokai vėliau, nei priklauso. Neretai būna, kad vyras, žiūrėk, jau skambina klausti, kur esu.
Man darbas – džiaugsmas, tikrai žinau, ką reiškia eiti į darbą kaip į šventę, su džiugiu virpuliu. Ir šiaip jaučiuosi sėdinti savo rogėse, o dar kiek malonumo teikia, kad dirbu saviems žmonėms, savame kaime, kur vieni kitus gerai pažįstame, vieni prie kitų pripratę.“
„Apskritai manau, kad mokyklose, bibliotekose, kultūros įstaigose turi dirbti vietiniai žmonės, – priduria S. Steponavičienė. – Prie jų kiti šliejasi, nebijo klausti, mintimis dalytis, noriau kartu dirba.
Man visi liūdyniečiai savi ir aš jiems sava. Kiek pamenu, niekas pagal pareigas nesikreipia ar ponia nevadina. Net mažiausias pipiras ir tas sveikinasi: „Labas, Stasele!“ Taip įprasta ir taip labai sava.“
Savo vietoje
Bibliotekininkystės mokslus Vilniuje baigusiai, pagal specialybę dirbusiai Anykščiuose, Panevėžyje, į gimtąją Liūdynę grįžusiai S. Steponavičienei anuomet darbo vietos bibliotekoje neatsirado – teko darželyje auklėti vaikus. Darbas, sako, buvęs mielas, tačiau tik atsiradus galimybei pereiti į biblioteką ji pajutusi pilnatvę.
„Man darbas bibliotekoje tarsi nulemtas. Gimiau tais laikais, kai knygų pirkti žmonės nelabai turėjo iš ko. Buvo namuose senų kalendorių, maldaknygių. Tėvelis, labai mėgęs skaityti, grįždamas iš darbo Panevėžyje, cukraus fabrike, laikraščių, žurnalų parveždavo. Tai aš, niekada nieko panašaus nemačiusi, pati susigalvojusi, visus namuose buvusius spaudinius numerėliais pažymėjau, į sąsiuvinį suregistravau. Tarsi užkoduota buvo, kokią profesiją rinktis!
Ir noras bendrauti su žmonėmis, traukti juos vienus prie kitų šiai profesijai tinka. Taigi tikrai esu savo vietoje“, – apibendrina Metų bibliotekininkė.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
