Mažas stebuklas
Panevėžietė 29-erių metų Ina Macevičienė šiemet liepą pagaliau
apsivilko vestuvinę suknelę ir atšoko ilgai atidėliotas vestuves. Pastaruosius
dvejus metus ji buvo visiškai pamiršusi save.
Dienas ir naktis Ina leido prie dabar septyniolikmetės sesers
Viktorijos lovos. Nesitraukė nuo sergančiosios nei ligoninėse, nei
sanatorijose.
2008-ųjų rugsėjį grįžtančią iš mokyklos Viktoriją pėsčiųjų
perėjoje partrenkė automobilis. Vairuotojas nepastebėjo jam iš dešinės pusė
einančios mergaitės. Nuo smūgio ji pakilo du metrus ir trenkėsi galva į
asfaltą.
Nuo to laiko Viktorija guli ant patalo. Ji – tarsi kūdikis,
kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. Tik mergina rūpinasi ne tėvas ir ne
motina, o vyriausia sesuo. Inos ir Viktorijos atskirai gyvenanti mama kasdien
ateina prie jų namo. Atsisėda ant suoliuko ir laukia progos, kai galės
iškoneveikti savo vyresnėlę dukrą. Arba šūkauja po langais.
Ina labiau gailisi motinos, nei pyksta ant jos. Žino: jai
seniai pakrikusi psichika, o po Viktorijai nutikusios nelaimės stikliuko
nevengiančios jų gimdytojos sveikata dar labiau pašlijo. Silpnumo akimirką Ina
nubraukia ašarą, ir tiek. Kaip ir vestuvių dieną, kai motina jai siuntė
prakeiksmus.
Lovoje gulinti Viktorija, išgirdusi motinos balsą, susigraudina
ir gerkliniu garsu mėgina išreikšti savo jausmus, suka galvą ir žvilgsnį į lango
pusę. Ina džiaugiasi, nes tai – didelė sesers pažanga.
Dar neseniai mergina nerodė jokių emocijų. Gydytojai ligonės
artimiesiems atvirai pasakė: vilties, kad ji kada nors galės daugiau nei gulėti
ir žiūrėti į lubas, beveik nėra, nes Viktorijos smegenys smarkiai pažeistos.
Ligonė dabar jau leidžia garsus, mėgina judinti lūpas,
bendrauja akimis, reaguoja į žmones ir net truputį pastovi, įstatyta į specialų
stovą – treniruoklį.
Pasodinta į invalido vežimėlį Viktorija su seserimi keliauja į
koncertus, į kiną. Šią vasarą Ina jaunėlę seserį nuvežė į juodviejų vaikystės
namus Pakruojo rajone. Užėjo į kambarėlį apšnerkštame bendrabutyje, kur jos su
motina gyveno. Susitiko su vaikystės draugais.
Viktorija patenkinta krykštavo. Ina suprato, kad sesuo kažką
prisimena. Vadinasi, ji ne veltui stengiasi žadinti seserį iš letargo.
Gyvenimas apvirto
Šiemet liepą 17-ąjį gimtadienį atšventusi Viktorija – graži
juodaplaukė mergina skvarbiomis akimis. Dabar ji būtų vienuoliktokė. Jos seserys
– Ina ir Dovilė, kuri šiuo metu gyvena Anglijoje, puoselėjo svajonę gerai
besimokiusią jaunėlę išleisti į aukštuosius mokslus.
Skurde augusios seserys ketino Viktoriją paremti finansiškai,
kad bent ji galėtų baigti universitetą.
Kai jaunėlei suėjo 13 metų, vyriausioji sesuo ją pasiėmė pas
save į Panevėžį. Motina dėl savo sveikatos būklės ir gyvenimo būdo nebesugebėjo
tinkamai pasirūpinti paaugle dukra.
Ina seseriai iš savo santaupų nupirko drabužių, kad mokykloje
ji jaustųsi lygiaverte. Netrukus ji tapo oficialia Viktorijos globėja. Jos
puikiai sutarė: kartu gamindavo valgį, leisdavo laisvalaikį.
Ina kartu su seserimi netgi mokėsi angliškų žodžių. Jos
klausinėjo viena kitos, kad geriau įsimintų.
Visos seserų svajonės sudužo į šipulius užpernai rugsėjo
17-ąją.
Tą dieną Ina paruošė pietus ir laukė iš mokyklos grįžtančios
sesers. Tačiau gavo žinią, kad Viktoriją partrenkė automobilis ir ji pateko į
ligoninę.
Pakeliui į ligoninę Ina guodėsi, kad nieko baisaus nenutiko:
galbūt lūžo ranka, galbūt koja. Reanimacijos palatoje pamačiusi be gyvybės
ženklų gulinčią seserį ji suprato, kad įvyko kažkas baisaus.
Gydytojai pasakė, kad Viktorija patyrė sunkią smegenų traumą,
ją būtina kuo skubiau operuoti.
„Mano motina neleido jos operuoti Panevėžyje, reikalavo vežti į
Kauną. Viktorija ant operacinio stalo atsirado tik praėjus kelioms valandoms po
traumos. Kauniečiai neurochirurgai tuomet prasitarė: negerai, kad tiek daug
laiko praėjo“, – pasakojo I.Macevičienė.
Porą savaičių Viktorija buvo ištikta komos. Medikai negalėjo
pasakyti – mirs ji ar gyvens. Kelis kartus kvietė konsiliumus, kad įvertintų
ligonės gyvybinių funkcijų likučius.
Teko ieškotis naujo būsto
Per kelis mėnesius Kauno klinikose Viktorijai buvo atliktos
penkios operacijos. I.Macevičienė seserį namo parsivežė tarsi pagaliuką – gyvą,
bet nerodančią jokių emocijų, nejudinančią nei rankų, nei kojų.
„Nieko nesitikėkite“, – tokiais žodžiais panevėžietę su
neįgalia seserimi iš klinikų išlydėjo medikai.
Seserys grįžo į nuomojamą dviejų kambarių butą su daliniais
patogumais. Netrukus joms teko ieškotis naujo būsto, nes šeimininkas pasakė, kad
butas reikalingas jo giminaičiui.
Ina dėl to pernelyg nesusikrimto. Ji patyrė, kad su tokiu
sunkiu ligoniu bute be patogumų negalės gyventi.
I.Macevičienė susirado butą su patogumais daugiabutyje. Seserys
ji nuomoja iki šiol ir laukia eilėje socialinio būsto.
Dabartiniuose jų namuose – jauku, šviesu, švaru. Viktorijos
kambaryje stovi funkcinė lova, kurioje mergina leidžia savo dienas,
televizorius, spinta, staliukas. Ant jo – besišypsančios, laimingos Viktorijos
fotografijos.
Ant sienų pakabintos dvi pernai darytos nuotraukos, kuriose
Viktorija su dainininke Karina Krysko ir grupės „Yva“ merginomis.
K.Krysko į 16-ąjį Viktorijos gimtadienį pakvietė I.Macevičienė,
o grupė „Yva“ pati pasisiūlė atvažiuoti ir padainuoti neįgaliai mergaitei.
„Viktorijai buvo be galo daug džiaugsmo“, – švelniai žvelgdama
į seserį kalbėjo Ina. Viktorijos akys sudrėko.
Namai – tarsi treniruoklių salė
Nors gydytojų prognozės buvo pesimistinės, I.Macevičienė nuo
pat pirmos dienos, kai parsivežė seserį į namus, darė viską, kad tik bent kiek
palengvintų jai būtį.
Jauna moteris prieš sesers nelaimę vienoje gydymo įstaigoje
dirbo socialine darbuotoja, lankė sunkius ligonius, tarp jų ir patyrusius
galvos, stuburo traumas.
Tuomet ji net nesusimąstė, kad netrukus jai teks tapti savo
sesers slaugytoja.
Ina seseriai parūpino funkcinę lovą, įvairių techninės pagalbos
priemonių, specialių kamuolių, volelių mankštai. Vienas priemones ji gavo, kitas
pirko.
Daugelis atėjusiųjų pas seseris į svečius prisipažįsta pasijutę
tarsi sporto salėje.
„Taip ir yra, jau dvejus metus mes gyvename sportiniu ritmu“, –
patikina I.Macevičienė.
Kasdien Viktoriją lanko kineziterapeutė-masažuotoja ir
logopedė. Pirmoji specialistė su mergina dirba maždaug pusantros valandos.
Logopedė anksčiau su Viktorija užsiimdavo po valandą, dabar – po pusvalandį.
Specialistėms I.Macevičienė moka po 300 litų.
Ina ir pati seserį pamasažuoja, su ja daug kalbasi, dainuoja.
Ji dieną ir naktį varto Viktoriją nuo šono ant šono, kad nesusidarytų pragulų,
seserį rengia, nurengia, šukuoja, prausia, maitina.
Anksčiau Inai tekdavo maitinti Viktoriją pro į skrandį įvestą
vamzdelį. Dabar mergaitė jau pati gali valgyti. Tiesa, Inai tenka ruošti
specialų, lengvai nuryjamą ir virškinamą maistą.
I.Macevičienė džiaugiasi, kad sesuo išmoko išsižioti, anksčiau
jos burnos raumenys buvo sustingę.
Neapsakomas džiaugsmas Iną užplūdo ir tada, kai
kineziterapeutės padedama Viktorija trumpai pastovėjo specialiame treniruoklyje.
„Socialinės paramos centras mane jau seniai ragino grąžinti
įrenginį, nes Viktorija buvo per silpna juo naudotis. Bet aš vis vyliausi, kad
sesei jo dar prireiks. Kai buvome sanatorijoje, mačiau galvos smegenų traumą
patyrusį berniuką, kuris stovėjo tokiame treniruoklyje. Tada pagalvojau: kokia
laimė būtų, jeigu Viktorija taip stovėtų. Ir štai – ji pastovi“, – kalbėjo
I.Macevičienė.
Moteris tikino, kad sesuo per tuos porą metų padarė didelę
pažangą.
Ina supranta, kad Viktorija niekada nebebus tokia, kokia buvo.
Tačiau nepaliauja tikėti mažais stebuklais, palengvinsiančiais merginos
gyvenimą.
Dabar Ina svajoja, kad Viktorija galėtų pradėti tarti žodžius.
Tegu padrikus, bet jai būtų lengviau suprasti, ką jaučia, ko nori sesuo.
Buvo visai pamiršusi save
Pirmaisiais metais po nelaimės I.Macevičienė buvo praradusi,
kaip jai dabar atrodo, laiko ir realybės suvokimą. Nuo ryto iki vakaro ir dar
naktį rūpindamasi seserimi ji kartais nebesuvokdavo nei kokia valanda, nei koks
paros laikas.
„Visos mano mintys sukosi tik apie Viktoriją. Trumpam išbėgusi
į parduotuvę ar vaistinę nuolat galvodavau, kaip greičiau grįžti namo.
Jeigu paskambindavo draugė, pagaudavau save, kad imu nervintis,
jog, užuot plepėjusi, galėčiau būti su seserimi.
Man neberūpėjo nei kaip atrodau, nei kuo rengiuosi“, – atvirai
pasakojo jauna moteris.
Dabar I.Macevičienė jau po truputį atgauna jėgas. Ji protu
suvokia, kad vėl turi pradėti gyventi ir savo gyvenimą. Juolab kad jau yra
sukūrusi šeimą.
„Pernai vasarą tik dviese su būsimu vyru buvome išlėkę į
Palangą. Viktorija tada pasirūpino mūsų sesuo Dovilė, grįžusi atostogauti iš
Anglijos“, – pasigyrė ji.
Ina visaip stengiasi praskaidrinti Viktorijos dienas. Invalido
vežimėliu ji seserį dažnai nuveža į įvairius renginius „Cido“ arenoje, į kiną.
Neįgali mergaitė yra mačiusi ir baleto, ir cirko artistų pasirodymus.
I.Macevičienė pastebėjo, kad jos seseriai labai patinka parke
stebėti riedlentininkus.
Apskritai Viktorija ypač noriai žiūri televizijos laidas ir
filmus, kuriuose rodomi jauni žmonės.
„Matydama, kad jaunuoliai bučiuojasi, ji labai emocingai
reaguoja. Deja, galiu tik spėlioti, ką ji mąsto“, – pasakojo Ina.
Du kartus per metus I.Macevičienė seserį lydi į sanatorijas.
Šiemet Viktorija sanatorijoje gydėsi kovo mėnesį.
Ina labai norėjo seserį dar kartą nuvežti vasaros pabaigoje ar
rudens pradžioje, kai nešalta, kad ji kuo daugiau galėtų pakvėpuoti grynu oru.
Tačiau gydytojai pasakė, kad kelialapį gali skirti tik vėliau,
esą po pirmo gydymosi kurso sanatorijoje būtinai turi praeiti pusmetis.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugpjūčio 7 d.
“Sekundėje”
Inga SMALSKIENĖ
Nuotr. iš asmeninio alb. GLOBA. I. Macevičienė
savo dvylika metų jaunesne seserimi Viktorija dieną naktį rūpinasi tarsi
kūdinkiu ir džiaugiasi kiekvienu jos laimėjimu.
