Nuolat deklaruota, kad valstybė teikia išskirtinį dėmesį kovai su mokesčių grobstymu. Tačiau finansinius nusikaltimus tiriantys pareigūnai stebisi, kodėl PVM grobstymo tyrimai dingo iš prioritetų sąrašo. Su Metų prokuroru pripažintu Vilniaus apylinkės prokuroru Vytautu Kukaičiu kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Esate vadovavęs ikiteisminiams tyrimams įvairaus pobūdžio bylose – ir smurtinių nusikaltimų, ir sudėtingų finansinių aferų. Kuo skiriasi šie nusikaltimai?
– Klasikiniai nusikaltimai asmeniui – plėšimai, nužudymai, sužalojimai ir t. t. – niekur nedingsta ir nesikeičia jau šimtus metų. Dalis žmonių neprisitaiko ir smurtauja, pažeidžia įstatymus. Paprastai jie menkai išsilavinę, yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų.
Finansinius nusikaltimus vykdo visiškai priešingame visuomenės poliuje esantys žmonės – aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, kuriuos nusižengti skatina siekis kuo greičiau gauti kuo daugiau pinigų. Kad sugebėtum pasisavinti milijoną, reikia operuoti keturis penkis kartus didesnėmis sumomis. Niekas nepradeda didelių finansinių nusikaltimų nuo 10 ar 20 tūkst. litų, nes neturėdamas reikšmingo kapitalo negali planuoti sukčiauti ir pasisavinti daug pinigų. Vadinasi, profesinė veikla jau turi būti gana aukšto lygio. Tada, priklausomai nuo konkurencijos, verslo sąlygų, nuo galimybės arba baimės būti persekiojamiems, asmenys gali imtis nusikalstamos veiklos. Mokesčių niekas netrokšta mokėti, tad čia ir prasideda valstybės bei privačių interesų priešprieša. Be to, klasikiniai nusikaltimai aiškūs ir akivaizdūs, o finansiniai yra gerai užmaskuoti.
Kokie pagrindiniai modeliai taikomi finansinių nusikaltimų pasaulyje bandant vogti mokesčius iš valstybės?
– Didžiausią valstybės mokesčių struktūros dalį sudaro PVM, toliau akcizai, gyventojų pajamų ir kiti mokesčiai. Todėl ir pagrindinis teisėsaugos institucijų darbo objektas turėtų būti PVM grobstymas. Pastaruosius dešimt metų kaip specializuotas prokuroras kartu su kolegomis daugiausia dėmesio skyriau PVM ir pelno mokesčio sukčiavimo byloms. Tai didžiausia mokesčių dalis, kurią reikia atiduoti valstybei, o kuo apvalesnės sumos, tuo didesnė pagunda jos išvengti.
Pagrindinis pažeidimą nuo nusikaltimo skiriantis požymis yra apgaulė, kai mėginama sukčiauti. Kitaip tariant, kai įmonė, jos vadovai ir finansininkai atlieka tokio pobūdžio sandorius, kurių realiai neįvyko, t. y. sukuria juridinius faktus su fiktyviomis bendrovėmis siekdami parodyti nebūtą pirkimo PVM ir sąnaudas. Klasikinis modelis, kai naudojamasi fiktyvių įmonių dokumentais, sąskaitomis faktūromis, kuriose nurodomas prekių ir paslaugų pirkimas, imituojami mokėjimai grynaisiais ar per banką, o vėliau pinigai per patikimus asmenis išgryninami, pasidalijami tarpusavyje ir grąžinami tos veiklos užsakovui.
Paprastai ieškoma asmenų, kurie siūlo tokių fiktyvių įmonių paslaugas, o jų, deja, yra nemažai, ir veikiama ištisomis grupuotėmis. Dėl akių menka dalis mokesčių sumokama, nes kitaip kiltų įtarimų, kodėl didelę apyvartą darančios bendrovės vis neturi pelno ir mokėtino PVM. Fiktyvių įmonių tinklai veikia ir keliose valstybėse – tai vadinamieji karuselinio sukčiavimo atvejai. Taikant tokias ir panašias schemas padedama išvengti mokesčių, o pinigų išgryninimo kaina juodojoje rinkoje siekia iki 25 proc.
Finansinius nusikaltimus vykdo aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, kuriuos nusižengti skatina tikslas gauti kuo daugiau pinigų ir kuo greičiau.
Štai realus pavyzdys: žemės darbus atliekanti įmonė, turinti pakeisti golfo laukų gruntą, fiktyviai rodo, kad gabena smėlį iš Latvijos ir tai kainuoja 3 mln. litų. Iš tikrųjų jis nebuvo vežamas arba, tikėtina, jis atgabentas iš visiškai šalia Vilniaus esančio karjero, nes didžiuliam kiekiui smėlio iš Latvijos pristatyti reikia milžiniškų sąnaudų. Pasirodo, kad fiktyviai šalies kaimynės įmonei, kuri turi vadovą, finansininką ir banko sąskaitų, atstovauja lietuviai. Jie bendroves įsteigė su Latvijos piliečiais, teikia fiktyvias sąskaitas faktūras Lietuvoje, o atsiskaitoma per Latvijos banką, ten pinigai išgryninami ir parvežami į mūsų šalį.
Minėjote, kad yra nemažai grupuočių, kurios siūlosi padėti verslininkams išplauti PVM mokesčius. Kaip paplitęs toks nelegalus verslas?
– Sunku nurodyti konkrečius skaičius, nemanau, kad yra aiškių galimybių tai nustatyti. Tačiau iš savo daugiau kaip dešimties metų patirties galiu pasakyti, kad, priklausomai nuo įmonių pajėgumo, pelningumo ir siekių nemokėti didesnių mokesčių, tokių paslaugų vis prireikia. Jos siūlomos maždaug nuo 1998 m., kinta tik veiklos pobūdis. Dabar tokie asmenys turi biurus, kasdien eina į darbą kaip į bet kurį kitą, imituoja tikrą veiklą, palaiko gerus ryšius su bankais, puikios jų kredito istorijos. Kartais tenka per trumpą laiką išgryninti milijoną litų – tam reikia didelių organizacinių gebėjimų. Anksčiau tariamais tokių įmonių vadovais skirti asocialūs asmenys, bet dažnai jie buvo ne kartą teisti ir tai iš karto sukeldavo įtarimų. Dabar tokie nusikaltėliai atrodo kaip visiškai neįtartini piliečiai.
Koks kriterijus galėtų parodyti, kiek realiai valstybėje yra nesumokamų, pavagiamų mokesčių?
– Manau, kad visi su mokesčių rinkimu susiję svarbiausių institucijų, tarp jų ir teisėsaugos, vadovai turėtų itin rimtai vertinti BVP ir biudžeto pajamų santykį – tai labai svarbus kriterijus. Jis rodo realią mokesčių surinkimo būklę, ypač galimo sukčiavimo ir jų vengimo aspektu. Prokuratūra taip pat turi tai suprasti.
Esate turbūt vienas „pelningiausių“ prokurorų dabartinėje prokuratūroje. Kiek per savo karjerą teko grąžinti pinigų į valstybės biudžetą tiriant finansinius nusikaltimus?
– Ačiū už įvertinimą, tačiau reikėtų suprasti, kad ne prokuroras asmeniškai grąžina pinigus. Tai komandinis darbas – viskas priklauso nuo pat pirminės informacijos, kurią pateikia finansinės žvalgybos pareigūnai, vėliau nuo atliekamų procesinių veiksmų kokybės, tyrėjų ir galiausiai prokurorų komandos darbo. Pagaliau reikia bylą parengti ir pasirengti teismui. Daug lemia ir teisėjų profesionalumas, jų gebėjimas įsigilinti į didelio masto bylas. Gynyba taip pat būna itin stipri, nes samdomi geriausi advokatai. Visa tai – didelės komandos ilgo darbo rezultatas.
Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorai per pastaruosius 8 metus nustatė apie 22 mln. nuslėptų litų, prokurorų ir tyrėjų pastangomis į biudžetą grąžinta apie 15 mln. litų, kaltinimai pateikti maždaug 600 asmenų. Didžiausioje byloje, kuriai teko pačiam vadovauti, identifikuota 41 mln. litų vertės fiktyvių sandorių, nuslėptas PVM siekė daugiau nei 6 mln. litų.
Kokios pastarųjų metų tendencijos prokuratūroje, kaip keičiasi finansinių nusikaltimų ir grąžinamų mokesčių mastas?
– Pastaruoju metu Generalinė prokuratūra ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT) turi didelio masto finansinių bylų, o to anksčiau nebuvo. Tai tyrimai dėl „Snoro“, Ūkio bankų, kredito unijų veiklos. Kalbant apie mokesčių persekiojimą, galima pabrėžti, kad pastaruosius dešimt metų, oficialiais duomenimis, į valstybės biudžetą grąžinamų mokesčių, pagrobtų lėšų nedaugėja. Kalbu ne apie išaiškintas nuslėptas sumas, turto apribojimus, o realiai rastus ir į valstybės biudžetą grąžintus pinigus. Tai vienas kriterijų, kuriais gali būti vertinamas mūsų institucijos veiklos efektyvumas.
Mane tikrai nustebino, kad PVM sukčiavimas, kuris ilgai buvo prokuratūros veiklos prioritetas, pastaraisiais metais išbrauktas iš svarbiausių tyrimų sąrašo. Jį pakeitė kitų nusikalstamų veikų tyrimai, pavyzdžiui, neteisėtas praturtėjimas, pinigų plovimas. Šie taip pat svarbūs, tačiau tai jau išvestinės, o ne pirminės nusikalstamos veikos valstybės finansiniams interesams. Be to, tyrėjų korpusas per keletą metų susilpnėjo, iš tarnybos išėjo daug patyrusių specialistų.
Politikai svarsto, gal FNTT vertėtų apskritai panaikinti. Ar tai padėtų geriau tirti finansinius nusikaltimus?
– Jungti ar skaidyti institucijas yra daugiau techninio pobūdžio sprendimai. Jei tyrėjų komandą pavadinsime vienu ar kitu pavadinimu, pakeisime aprangos spalvą, jų darbo kokybė nuo to nepagerės. Manau, kad reikėtų įvertinti tų institucijų veiklą ir žiūrėti, ar jos duoda tinkamą rezultatą.
