Vasaros pradžioje „Ekrano“ komandoje pradėjęs žaisti serbas Dejanas Djeničius išsigydė visas jį kamavusias traumas ir yra pasirengęs kovoti. Vos atvykęs į Panevėžį 27-erių futbolininkas D. Djeničius iš karto tapo svarbia komandos dalimi. Nors kol kas serbas nesužaidė nė dešimties rungtynių šalies čempionate, jis jau spėjo pasižymėti įvarčiu ir dviem rezultatyviais perdavimais.
Dvejų metų sutartį su „Ekranu“ pasirašęs D. Djeničius pasidalino įspūdžiais apie komandoje praleistą pirmą pusmetį, papasakojo apie savo karjerą ir gyvenimą Panevėžyje.
Tiki jaunimu
– Kaip vertinate savo žaidimą per šį laikotarpį „Ekrane“?
– Pirmasis mano mačas buvo Čempionų lygos atrankoje su islandais, bet šiose rungtynėse žaidžiau jausdamas skausmą, nes prieš keletą dienų buvau patyręs traumą. Apie tas rungtynes galiu pasakyti taip: nors rezultatas buvo neigiamas, bet mes tikrai gerai žaidėme, turėjome daug šansų. Mums pritrūko sėkmės. Vėliau Lietuvos čempionate pelniau pirmąjį įvartį, tačiau savo žaidimo vertinti nemėgstu. Tegu tai daro kiti.
– Pastaruoju metu komanda smarkiai atjaunėjo. Ką manote apie pasikeitusį „Ekraną“?
– Šiuo metu komandoje daug jaunų žaidėjų. Jie dar neturi daug patirties. Bet visi buvome jauni. Aš irgi buvau, todėl reikia laiko, kad ta patirtis ateitų. Manau, mes dar nežaidžiame labai gerai, todėl nepavyksta laimėti visų rungtynių.
Jauniems mūsų futbolininkams būtina žaisti. Jiems reikia tokių rimtų rungtynių kaip buvo su „Sūduva“ ar „Žalgiriu“. Treneriai labai gerai daro, leisdami juos į aikštę. Jaunimas jaučiasi laisvai ir bando atrasti savo žaidimą. Jis atiduoda visas jėgas per treniruotes, todėl manau, kad po metų kitų šie vaikinai taps aukšto lygio žaidėjais. Kada jie parodys visą savo jėgą – nežinau. Gal po metų, gal po dvejų, o gal net kitose rungtynėse. Bus matyti. Tačiau manau, kad komandos laukia šviesi ateitis.
– Iki šio sezono pabaigos liko vos trejos rungtynės. Ar realu iškovoti sidabro medalius?
– Sunku pasakyti. Kaip jau minėjau, turime daug jaunų žaidėjų, todėl niekada negali žinoti, kas nutiks. Manau, kad galime gerai sužaisti likusias čempionato rungtynes. Paskutiniai mačai mums bus labai svarbūs, o šį šeštadienį žaisime su „Atlantu“. Manau, kad galimybių iškovoti sidabrą yra.
Traumas lėmė poilsio trūkumas
– Pakalbėkime apie jūsų karjerą. Anksčiau rungtyniavote Lenkijoje, Olandijoje, Makedonijoje, o pastaraisiais sezonais buvote ilgiau apsistojęs vienoje stipriausių Serbijos komandų „Jagodina“. Kodėl nusprendėte pasirinkti „Ekraną“?
– „Jagodina“ stiprus klubas, turintis didelį stadioną ir nemažai patyrusių žaidėjų. Pirmus metus, kai prisijungiau prie šios komandos, sezoną baigėme būdami ketvirti ir iškovojome galimybę rungtyniauti Europoje. Tai istorinis šios komandos pasiekimas, o kitą sezoną mes iškovojome šalies taurę. Čia praleisti metai man davė daug patirties. Kodėl atvykau į Lietuvą? Mačiau „Ekrano“ rungtynes Čempionų lygos atrankoje su Barysovo „Bate“ komanda. Jos man padarė įspūdį. Pamačiau, kad „Ekranas“ yra didelis klubas Lietuvoje, turintis tikrai gerų žaidėjų. Prie „Ekrano“ prisijungiau todėl, kad noriu kažko naujo, noriu pokyčių, pabandyti rungtyniauti kitoje šalyje, pažiūrėti, koks futbolas Lietuvoje. Aš čia jau penkis mėnesius ir komandoje jaučiuosi gerai.
– Kokius skirtumus pastebite tarp propaguojamų futbolo stilių Lietuvoje ir kitose šalyse?
– Kiekviena šalis kitokia. Pavyzdžiui, Lenkijoje futbolas labai kietas, daug šiurkščių dvikovų. Čia, Lietuvoje, yra šiek tiek kitaip negu Lenkijoje ar Serbijoje. Tačiau kad ir kur būčiau – rungtyniauju taip, kaip sugebu. Man patinka toks futbolo stilius, kaip vyrauja kietas žaidimas. Futbolą žaidžia vyrai.
– Kai atvykai į Lietuvą, pasipylė traumos. Tai dažnas problema jums, kaip žaidėjui?
– Nežinau, kaip tiksliau atsakyti, bet įtakos turėjo tai, kad atvykau iš Serbijos, kur neseniai baigėsi čempionatas, o Lietuvoje – tik įpusėjo, todėl nebuvo laiko pailsėti ir atsigauti. Serbijoje turėjome daug sunkių rungtynių, jas privalėjome laimėti, todėl jaučiausi kiek pavargęs. Pradėjęs čia žaisti, patyriau keletą nedidelių traumų. Paskutinį kartą susižalojau rungtynėse su „Banga“. Po mačo dar buvo viskas gerai, bet apie pirmą valandą nakties pajutau skausmą ir mano kelis pradėjo tinti. Manau, kad atsiliepė poilsio trūkumas. Pirmieji mėnesiai komandoje man nebuvo sėkmingi, bet dabar jaučiuosi gerai ir tikiuosi, kad jau per kitas rungtynes parodysiu, kaip galiu žaisti.
Įsimintinos akimirkos – Lenkijos lygoje
– Lietuvoje varžovai prieš jus itin dažnai prasižengia ir žaidžia gana agresyviai. Ar su tuo susidūrei tik čia?
– Taip, Lietuvoje mane labai dažnai stabdo pražangomis ir smūgiais į kojas. Galbūt todėl, kad dažnai laimiu dvikovas ir mėgstu būti ten, kur kamuolys. Man patinka rodyti savo sugebėjimus, atlikti perdavimus, pelyti įvarčius ir jais džiaugtis. Galbūt dėl to mane taip dažnai neleistinai stabdo. Bet tai yra futbolas – kontaktinis žaidimas. Žinoma, sunku žaisti, kai tave nuolat stabdo. Po tokių rungtynių norisi tik miegoti, nesinori su niekuo, net su žmona, kalbėti. Tai nėra gerai, bet futbolas – mūsų darbas.
– Kurioje pozicijoje dažniausiai žaidžiate ir kur rungtyniauti geriausia?
– Užimu daug pozicijų, tačiau man parankiausia rungtyniauti vidurio puolėju. Buvusiuose klubuose žaidžiau ir kairėje, ir dešinėje. Lygiai taip pat treneriai keičia mano pozicijas ir „Ekrane“. Jaučiuosi gerai, kai treneriai vykdo pozicijų rotaciją. Kad ir kur rungtyniaučiau, atiduodu visas jėgas, tačiau geriausiai jaučiuosi būdamas vidurio puolėju.
– Kurios rungtynės buvo įsimintinos?
– Ko gero, niekada neužmiršiu rungtynių Lenkijos aukščiausioje lygoje. Žaidžiau LKS „Lodz“ komandoje ir tuomet rungtyniavome su KS „Cracovia“ ekipa. Privalėjome laimėti šias rungtynes, nes jos buvo labai svarbios, atvyko daug aistruolių. Atsilikome 1:3. 85-ąją minutę aikštėje po keitimo pasirodė geras mano draugas ir netrukus pelnė išlyginamąjį įvartį. Jau per pridėtą laiką aikštėje pasirodžiau aš, tada buvau 23-ejų, žaisti buvo likusios keturios minutės. Kai jau ėjo paskutinės mačo akimirkos, vienas iš žaidėjų susižalojo, todėl teisėjas nusprendė leisti dar šiek tiek pažaisti. Jau paskutinėmis sekundėmis gavau perdavimą ir įmušiau pergalingą įvartį. Negaliu apibūdinti, kaip tuo momentu jaučiausi. Visi žaidėjai prie manęs pribėgo sveikinti, dėkojo ir sirgaliai. Tai man buvo labai įsimintina diena. Aišku, pergalių ir įvarčių buvo ir Serbijoje, tačiau niekada taip nesijaučiau, kaip tuomet. Tada buvau jaunas žaidėjas, todėl įspūdžiai neišdildomi.
Motyvuoja šeima
– Ar jau spėjote pramokti lietuviškai?
– Suprantu šiek tiek, žinau žodį „gerai“. Serbijoje mes sakome „dobro“. Suprantu, ką sako treneris, nes futbole nereikia daug žodžių: kairė, dešinė, dar keletas frazių. Jų nėra daug. Tačiau noriu šiek tiek išmokti jūsų kalbos. Kalbu angliškai, tačiau ne itin gerai, taip pat moku ir rusiškai. Su treneriu Arvydu Skrupskiu kalbame rusiškai, su Valdu Dambrausku bendraujame angliškai.
– Į Lietuvą atvykote su savo šeima?
– Iš pradžių čia atvykau vienas. Po mėnesio atvažiavo ir žmona su aštuonių mėnesių sūnumi. Man kur kas geriau, kai šeima šalia. Kai mano sūnus yra čia, aš turiu kur kas daugiau motyvacijos žaisti. Šeima man yra kažkas ypatinga.
– „Ekrano“ komandos gydytojas Ramūnas Širvinskas prasitarė, kad jo ir jūsų šeimos bendrauja ir net kartu leidžia laisvalaikį. Ar tai tiesa?
– Taip, tiesa. Jie labai malonūs žmonės. Ramūnas turi šaunią žmoną ir sūnų Mykolą. Jie man nuolat padeda, rūpinasi, kaip laikosi mano sūnus, parodo, kur ir ką mieste galima įsigyti. Beje, būtų labai linksma pamatyti, kaip mes su Ramūnu bendraujame. Jis angliškai kalba ne itin gerai, todėl dažniausiai kalbame rusiškai, o aš rusiškai irgi nešneku idealiai. Todėl dažnai visi šypsosi, kai mes bandome kalbėtis. Neretai bendraujame tiesiog gestais ir mimikomis. Ramūno šeima labai pagelbėja mano šeimai, noriu jiems padėkoti už tai, kad man padeda.
Parengė Linas JOCIUS
T. Stasevičiaus (tst– foto.lt) nuotr.
Statistika. Per aštuonerias Lietuvos futbolo čempionato rungtynes D. Djeničius spėjo pasižymėti įvarčiu ir dviem rezultatyviais perdavimais.
