Tomas Vyšniauskas – vienas įdomiausių jaunosios kartos fotografų. Jo meniniai, komerciniai ir mados projektai provokuoja – verčia stebėtis ar net sutrikti.
Skersai ir išilgai išmaišęs pasaulį, T. Vyšniauskas necituoja fotografijose savo potyrių tiesmukai – kelionėse išgyventų patirčių dienoraštį menininkas saugo savyje. O jei žiūrovas jo įamžintuose kadruose netikėtai išgirsta tą akimirką aplink skambėjusius garsus, pajunta oro virpėjimą ar užuodžia kvapus, – tokia nuotrauka pavyko labiau, nei autorius tikėjosi.
Miestas Hošiminas (Saigonas), Vietnamas
Negalėčiau pusę dienos grožėtis fiordais, spoksoti į paukščius, lėtai sukančius ratus virš jų. Man patinka tempas, dinamika. Mano žvilgsnis trokšta kismo: kaip kalnai tampa jūra, parkai – nepereinamomis džiunglėmis, vaisiai – aitriosiomis paprikomis… Saigonas man atrodo bene dinamiškiausias miestas: žmonių gyvenimo tempas, intensyvumas pripildo mane aibės emocijų. Šiame mieste aš atgyju!
Tai mažiausiai komunistinė mano aplankyta vietovė Vietname. Nors viskas aplink išpuošta žvaigždėmis ir pjautuvais, vietiniai čia jaučiasi gyvenantys labiau Vakaruose negu jų giminės Šiaurės Vietname, o įžvalgus turistas gali pajusti tikrąją Saigono – vakarietiško miesto, nors ir perlieto raudonosios bangos – dvasią. Apima jausmas, kad saigoniečiai visai neišgyvena dėl istorinės savo patirties, nors karas visai neseniai pasibaigęs… Praeities žaizdas jie sugeba paversti privalumu, istorinę atmintį – atrakcija ir už galimybę įlįsti į partizanų tunelį ar pašaudyti iš trofėjinio ginklo gręžia pinigus iš turistų.
Šiandien čia klesti kapitalizmas, ryjantis paskutinį, sprangiausią komunistinės lygybės kąsnį: vadinamosios žirklės – skirtumas tarp pigiausių ir brangiausių vietų – milžiniškos. Pavalgysi už vieną du dolerius, o gretimai atsigersi kavos už septynis, nors negausi nei staltiesės, nei padavėjo šypsenos. Vietnamas – kontrastų ir kaitos šalis. Azijoje tai vienintelis regionas, kuriame gali gauti čia pat augintos stiprios ir saldžios kavos (Ca Phe Sua Da), o vakarienei – tikro vietinio vyno, užgimusio Dalato slėnyje.
Maistas „Yodpiman“ turgus, Bankokas, Tailandas
Būdamas Bankoke būtinai apsilankau „Yodpiman“ turguje, kurio gilumoje iš vietos didmenininkų produktus perka nemaža dalis Bankoko restoranų. Kuo giliau eisi, tuo nuostabesnių virtuvės gėrybių aptiksi: penkių rūšių aitriųjų paprikų, kurių dydis ir forma – identiški, o skonis – skirtingas, šviežutėlių žaliosios citrinos lapų, alpinijos, jauno imbiero šaknų, bambuko ūglių… Kiekvieną kartą čia apsilankęs nusiperku didžiulį lagaminą ir įkrovęs leistino svorio bagažą vežu šią skonių ir aromatų bombą namo.
Architektūra Pasaulio prekybos centras, Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Vaikštant Niujorke dangoraižius dvynius akis užfiksuodavo vis išnyrančius betono ir stiklo properšose. Jie buvo pats pirmas objektas miesto panoramoje, vertikalė, turėjus magišką galią būti pastebima. Architektas Minoru Yamasaki suteikė dvyniams nuosaikų, bet išskirtinai įsimintiną stilių. Aš žavėjausi jų fotogeniškumu, savitu metaliniu spindesiu saulėje, paprastumu ir aiškumu. Kas kartą būdamas Niujorke be jokios priežasties panorėdavau užbėgti į viršų…
Restoranas „Windows on the World“ 107-ajame šiaurinio Pasaulio prekybos centro bokšto aukšte – viena geriausių vietų stebėti užburiančią megapolio panoramą. Šį miestą apskritai pavadinčiau fotogeniškiausiu iš visų aplankytų. Jis visada atrodo kitoks. Tai betono ir stiklo luitų miškas, kuriame tarp pastatų ypatingai juda, virpa šviesa. Tokie dalykai neužfiksuojami net ir geriausių fotografų, jie gali nebent virsti garsų, kvapų, emocijų ir patirčių dienoraščiu atmintyje.
Gamtovaizdis Montanos kalnai, Jungtinės Amerikos Valstijos
Pamenu, sėdėjau traukinyje, riedančiame iš Čikagos į Sietlą, per Šiaurės Dakotos prerijas, Montanos kalnus, stebėjau, kaip saulės išdeginta geltonos spalvos prerija netikėtai virsta stačiais uolėtais kalnais. Amerikos kalnai ypatingi: jie tarsi išnyra iš plokštumos, juose daug erdvės… Man patinka tokios vietos, kuriose žvilgsniui apstu perspektyvos klaidžioti. Čia grizlių ir elnių daugiau nei žmonių, čia stiprus vėjas, čia kiekvieną sekundę gimsta tūkstančiai peizažų – tiesiog reikia žvelgti įdėmiai, kad tai pastebėtum… Į šį kalnyną noriu sugrįžti, mat turiu per mažai nuotraukų ir per daug atsiminimų. Žinau, ten liko gausybė nepatirtų įspūdžių.
Įkvėpimo momentas Kinų kvartalas, Bankokas, Tailandas
Keliaudamas po didmiesčius niekada nevažiuoju, visuomet einu ir stengiuosi pasiklysti. Vienas sėkmingiausių paklydimų – kinų kvartalas Bankoke, „Yaowarat“ gatvėje. Tik kinų rajonuose ir turguose yra Pagalvių gatvė, Kalėdinių žaisliukų gatvė, Kavos puodelių gatvė… Buvau per šv. Valentiną – radau dvi Pliušinių širdelių gatves… Žuvies turgus kinų kvartale pasirodė bene įdomiausias: siauros gatvelės, zujantys prekeiviai, gyvos ir išdorotos žuvys, didžiuliai džiovinti kalmarai. Netrukus čia grįžau daryti mados namų „Disaya“ fotosesijos. „Jimmy Choo“ aukštakulniais avinčios manekenės krūpčiojo braidžiodamos tarp žuvų žvynų ir kraujo, o užsakovai, stebėję mūsų darbą, neištraukė nosių iš eukalipto uostukų…
Meno šedevras Lečės barokas, Italija
Lečės Šv. Kryžiaus bažnyčios fasadas apibūdinamas kaip „išprotėjęs barokas“ – pavidalų kakofonija ir nevaldomas vaizduotės šokis atima žadą, kausto dėmesį. Pastatas išpuoštas visais gyviais, kokius tik sugebėjo įsivaizduoti autoriai: maurais, liūtėmis, drakonais, mistinėmis dievybėmis… Nerasi nė mažiausios spragos nuoboduliui įsismelkti. Pataikiau čia liepos viduryje matuodamas miesto kelią atstumais tarp geriamojo vandens fontanėlių ir per siestą atidarytų bažnyčių. Lečė – Pietų Italijos baroko šedevras, miestas, turintis tik jam būdingą gelsvą akmens spalvą, alinamą karštį, apsuptas šimtamečių alyvmedžių sodų. Tai vieta, kur baroko skulptūra ir architektūra įsisuko į beprotišką šokį be mažiausio noro sustoti.
Šventovė Šv. Jono baptisterija Florencijoje, Italija
Šv. Jono baptisterija, kurioje 900 metų buvo krikštijamas kiekvienas florentietis, yra ypatinga vieta. Čia akys paklysta tarp unikalių artefaktų, vien grindų mozaikos ornamentuose gali įžvelgti įkvėpimo šaltinį. Krikštyklos raštų margumynas, spalvų subtilumas atgimsta mados namų „Fendi“, „Ferragamo“, „Cavalli“, „Pucci“ kūriniuose. Žvelgdamas į auksinius skliautus ir durų reljefą suvoki, jog šventumo potyrį kelia ne tik prieš akis iškylantis grožis, bet ir pats kūrybos faktas: tik tikintis žmogus savo rankomis kuria stebuklą.
