Kelionės po tolimiausius pasaulio kraštus įspūdžiai, patirti vaikštant turistų neišmintais takais, drabužių dizainerei Sandrai Straukaitei yra būtina kūrybos sąlyga. Naujos vizualios ir emocinės patirtys, anot jos pačios, tiesiogiai ar netiesiogiai veikia kuriamų drabužių estetiką: štai šį pavasarį pristatytą 2014 m. rudens–žiemos kolekciją įkvėpė pernai aplankytos Islandijos gamtovaizdžiai.
Miestas: Tokijas, Japonija
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Japoniją, atrodė, kad grįžau namo. Tokijas pirmiausia sužavėjo tylos ir ramybės estetika. Apsistojusi pačiame miesto centre jaučiausi lyg kaime. Japonai taip gerbia vienas kito ramybę, kad net savo namuose stengiasi vaikščioti ar kalbėti tyliai. O visai čia pat užsukusi į kitą kvartalą išgirsti gyvybingą šurmulį, linksmybių aidą, azartišką kompiuterinių žaidimų triukšmą. Patraukęs į gretimą parką, vėl patenki į visišką tylą. Mane žavi japonų grožio suvokimas, meilė estetikai – net gamtą jie perkuria pagal savitą grožio sampratą. Nors Japonijoje lankiausi ne vieną kartą, grįžti esu pasiryžusi bet kurią akimirką.
Architektūra: Reikjaviko koncertų ir konferencijų salė „Harpa“, Islandija
Vienas svarbiausių kelionėse fiksuojamų objektų – architektūra. Ypač žaviuosi šiuolaikine. Iš kelionės po Islandiją praėjusių metų gegužę iki šiol atmintin įstrigęs koncertų ir konferencijų centras „Harpa“ Reikjavike. Stebėjausi, kaip harmoningai danų architektų kompanijos „Henning Larsen Architects“ ir danų bei islandų menininko Olafuro Eliassono kūrinys įsilieja į miesto paveikslą ir kartu, laužydamas pagal savitą skirtingų spalvų stiklo plokščių geometriją, atspindi jį fasade. Salėje yra įsikūręs islandų simfoninis orkestras bei opera. Man teko klausytis Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos koncerto. Likau sužavėta nepaprastai geros akustikos ir apšvietimo.
Gamtovaizdis: Jokulsaurlouno ledinė lagūna Vatnajokudlio nacionaliniame parke, Islandija
Nepaprasto žydrumo ledynų, slenkančių nuo kalnų į vandenį, peizažą stebėjome plaukiodami amfibija Vatnajokudlio nacionaliniame parke pietryčių Islandijoje. Tai viena telegeniškiausių pasaulio vietų – čia buvo filmuojama ne viena kino juosta, tarp kurių – 2002-ųjų bondiados filmas „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (angl. „Die Another Day“). Ledkalnių didybė pribloškė: rankoje laikydama ir uosdama prieš milijonus metų užšalusio vandens krislą pajutau euforiją. Mintis, kad tavo rankoje tirpsta tūkstantmečių istorija, sukelia egzistencinius apmąstymus.
Gatvė: Hošimino centrinės gatvės, Vietnamas
Iš priemiesčių ant galinės motociklo sėdynės skriedama į Hošimino centrą, patyriau neapsakomą baimės jausmą: sėdi iš visų jėgų įsikibusi į vairuotoją, kuris, regis, nesidairydamas įdumia į sankryžą tuo pačiu metu, kaip ir iš visų keturių pusių lekiančios transporto priemonės. Tą akimirką pagalvoji sau – neišgyvensi. Vaizdas susilieja į minios šurmulio, signalizuojančių automobilių, motociklų masę. Akimirksnį užsimiršusi spėju pasigėrėti greta dviratį minančia moterimi, ant karties vežančia prekes į turgų, į „tuk-tukų“ vairuotojus įsitvėrusius vaikus, kurie, atrodo, tuoj nukris. Susigūži iš baimės ir įsikimbi dar tvirčiau.
Šventykla: Ankor Vato šventykla, Ankoras, Kambodža
Kaip ir daugelis turistų, norėjome ten pasitikti saulėtekį. Atsikėlę trečią valandą ryto, nemažai laiko klaidžioję tamsoje nesiorientuodami, kas kur, pagaliau išvydome prie vandens telkinio susispietusią minią, apsiginklavusią fotoaparatais, laukiančią saulės patekėjimo. Nutvieksta saulės šventykla atsivėrė neįtikėtinu grožiu: stebinamai gerai per tiek metų išlikę monumentalūs nuostabių proporcijų statiniai, milžiniškų Budos galvų pavidalo šventovės su nepakartojamais gražių akmenų raižiniais, džiunglėse tūnantys griuvėsiai. Pajunti sakralumo ir meno didybę.
Paplūdimys: Santa Marios paplūdimys, Havana, Kuba
Po Kubą keliavome su bičiulių kompanija. Buvome sumanę įgyvendinti meninį projektą „Vieno modelio kelionė po Kubą“: mano kurtu drabužiu įvairiose šalies vietose rengėme kubietes ir fotografavome. Buvo smagu įkalbinėti nepažįstamąsias apsivilkti keistą, storą ir sunkų apdarą lauke svilinant karščiui ir pozuoti svetimšaliams. Keli vykę kadrai – iš Havanos Santa Marios paplūdimio: vienas jų – mergina, pozuojanti nugara į vandenį, atrodo, tuščiame pajūryje, o kitame – tas pats modelis, tik stovintis saulėje besikaitinančios minios pusėje… Sakoma, kad Havanoje yra geriausi Kubos paplūdimiai: baltas smėlis, žydras vanduo, koralų rifai, linksmai klegantys, romą gurkšnojantys poilsiautojai, kurių ramybę saugo gausios policijos pajėgos.
Reginys: Philippinos Bausch Vupertalio šokio spektaklis „Langų plovėjas“
Šį savo mėgstamiausios choreografės Pinos Bausch šokio spektaklį žiūrėjau Nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje. Įspūdinga scenografija: milžiniškas raudonų žiedlapių kalnas, ardomas veiksmo metu, atrodo tarsi gyvas; ekspresyviai judantys šokėjai, vilkintys gražiais, lyg vakariniais drabužiais… Man labai artima šios choreografės estetika, jungianti netikėtumą ir paprastus dalykus. Tai buvo nepaprastai emocionalus reginys.
