Čia nėra nė menkiausios detalės, kurios buvimą pateisintų vienintelis „kad būtų gražiau“. Kaune įsikūrusios architektės namuose apgyvendinti daiktai, išlaikę funkcionalumo egzaminą. Tiesa, paveikslai į šią kategoriją nepatenka, tačiau jie – visateisiai namų gyventojai. Viktorija Vitkauskaitė domėjosi, kaip dviejų kambarių butas virto suasmeninta erdve, atspindinčia būsto šeimininkės pomėgius ir gyvenimo būdą.
Baltojo šokolado spalva nudažyta dalis buto sienų ir baldų skaitantįjį gali suklaidinti. Nors skamba saldžiai, visgi 75 kvadratinių metrų ploto būsto saldžiu ar perdėtai išpuoštu nepavadinsi. „Čia yra tik funkcija, tik erdvės įsisavinimas. Gal kitiems ji atrodytų keista ir nesuvaldoma. Bet man ji tinka“, – rodydama savo namus sako architektė.
Pirmasis namų fragmentas, į kurį vos pravėrus duris atsiremia žvilgsnis, – 7 metrų ilgio bendrojo kambario siena, paversta asmenine galerija. Būtent ji tapo vienu lemtingų argumentų, nusvėrusių sprendimą įsigyti šį netipinį butą prieš pat ekonominę krizę baigtame statyti name. Vos išvydusi neįprastai ilgą sieną architektė suprato, kad ji bus skirta meno kūrinių kolekcijai. Kitas svarbus argumentas – namo vieta: Kauno senamiestyje esantis būstas leidžia pėsčiomis pasiekti visus miestietiško gyvenimo privalumus, o kartu – ir čia pat esančią dviejų upių santaką.
Pravėrus lauko duris (į vidų patenkama atskiru įėjimu) iškart įžengiama į bendrąjį kambarį. Jokių ankštų koridorių, drabužinių, laiptinių – taip, kaip architektė ir troško. Bendrąją erdvę į dvi dalis dalina jos pačios kurta atvira knygų lentyna. Svetainės pusėje mirga laisvalaikiui skirtų leidinių viršeliai. Daug metų kaupiama knygų kolekcija, kuria aktyviai naudojamasi, verta komfortabilaus skaitymo kampo. Jį sukuria garsiosios Arne Jacobseno kėdės „Egg“ (liet. „Kiaušinis“) kopija: kartu tai – lyg žinutė iš pašnekovės mėgstamo šeštojo dešimtmečio. Svetainės zonoje stovinčios sofos atkeliavo iš buvusio biuro patalpų. Nestandartinis kavos stalelis – taip pat autorinis kūrinys: vienu metu unikalių baldų gamyba mėgino užsiimti architektės įmonė. Kolegos sukurtą stalą moteris buvo padovanojusi draugams, bet įrenginėdama savo naujųjų namų svetainę suprato, kad šio baldo jai trūks plyš reikia pačiai. Bičiuliams architektė pasiūlė kitą baldą, o stalas parkeliavo į jos namus.
Kitoje knygų lentynos pusėje suguldyta profesinė lektūra ženklina darbo zoną. Funkcionalus stalas ir kėdė – tiek pakanka, kad laisvai samdoma architektė čia galėtų kurti naujus projektus. Šalia įkomponuotos virtuvės ir valgomojo zonos individualiai užsakytas ir pagamintas virtuvės komplektas sumaniai paslepia buities rakandus ir įrangą. Vietos užtenka ir apvaliam Mindaugo Žilionio kurtam stalui bei keturiems krėslams iš „IKEA“. Stilingą trio valgomojo zonoje užbaiga kabantis „Diesel“ šviestuvas.
Bendros ilgos patalpos gale – dvejos durys į asmeniškiausias namų erdves. Nedideliame miegamajame įrengtos dvi drabužinės. Jaukumo kambariui suteikia jas pridengiančios klostėmis krintančios užuolaidos. Toks pat audinys panaudotas ir vonios kambaryje: tekstilė nuo pašalinių akių slepia skalbyklę ir įvairias buitines priemones. Vonia be vonios – taip šią patalpą vadina architektė, rodydama erdvią, vienintele stiklo pertvara nuo bendros zonos atskirtą dušinę.
Tiksli funkcija, gera šviesa ir kokybiškas garsas – tokius sau svarbius namų elementus vardija pašnekovė. Visi šie lūkesčiai namuose išpildyti su kaupu. „Nemėgstu nuo lubų sklindančios stiprios šviesos: ji suploja erdvę, sunaikina emocijas. Man patinka lokalus apšvietimas: juo galima kurti atmosferą“, – pasakoja architektė.
Toršerai, stalinės lempos, kabantys šviestuvai šių namų nuotaiką kaitalioja neatpažįstamai – nuo ryškaus apšvietimo iki intymios prieblandos. Atidžiai apgalvoti ir šviesos srautai, nukreipti į tapybos ir grafikos darbus. Pasak architektės, kiekvienas meno kūrinys – visateisis šių namų gyventojas, nusipelnęs pagarbos ir tinkamiausios erdvės. Anksčiau ši kolekcija buvo eksponuojama trijų aukštų name. Persikraustant į mažesnį būstą teko rimtai pasvarstyti, kuriuos paveikslus pasilikti. Be to, kai kurie jų šiuose namuose bendroje erdvėje susitiko pirmą kartą. Todėl teko daug eskizuoti galvojant, kaip jie derės vieni kitų kaimynystėje. „Šis butas neturi laiko ženklų, madingų ar nemadingų sprendimų, čia neaktualus sezono koloritas. Pagrindinės spalvos gyvena paveiksluose“, – žvelgdama į meno kūrinius tikina moteris.
Architektė svarsto, kad ateityje gausėjanti meno kūrinių kolekcija gali tapti iššūkiu: visų laisvų sienų plotų nukabinėti paveikslais jai nesinorėtų. Kita vertus, meno kūriniai ir knygos – bene vieninteliai elementai, kurie šiuose namuose gali kiek keisti savo buvimo vietą. Visa kita nuo pat įsikūrimo liko beveik nepaliesta. Ir tai – dar vienas racionalių matmenų ir sumanaus išplanavimo būsto bruožas: „Kai gyveni dideliame name, yra erdvių, kurias reikia tiesiog nugalėti, praeiti pro šalį. O čia nėra nė vienos vietos, kuri nebūtų išnaudota. Ši erdvė yra visiškai mano.“
