Irano ekonomika ir šios šalies darbininkai kuria stebuklus. Kai kurie iš jų juokingi, kai kurie baisūs, o kai kurie privertė suabejoti, ar mamos kepta vištiena tikrai yra skaniausia pasaulyje.
Irane knietėjo išsiaiškinti, kaip gi dėl to draudžiamo alkoholio. Viename iš išsinuomotų butų po kriaukle radome buteliuką keisto kokteilio su laipsniais. Tik tiek.
„Что запрещено того везде полно“ („To, kas uždrausta, visur pilna“), – juokdamasis atsakė senyvas armėnas, prižiūrėjęs turistų lankymui paliktą ortodoksų cerkvę senojoje Irano sostinėje Isfahane.
Jo teigimu, Isfahane armėnų beliko 5-6 tūkst. Tačiau jie vaikšto į pamaldas ir jiems reikalingas vynas. Jis tikrai turėtų žinoti, pamanėme, todėl ir paklausėme. Sakė, gali gauti visko – vyno, viskio – ko tik nori. Tai byloja apie kontrabandą ir iš jos prisiduriančius Irano pareigūnus.
Važiuodami Širazo, kito didžiulio miesto centrinėje Irano dalyje, link, sukome galvas, kur gi tie Širazo vynuogynai. Geltonuoja smėlėti kalnų šlaitai, o augalo – nė vieno. Ėmiau įtarti, kad pirma logiška į galvą atėjusi mintis, jog Širazo vynuogės yra iš Širazo Irane, buvo ne tokia jau logiška. Gal iš kokio nors Širazo Pietų Amerikoje?
Vyno Širaze negavome. Įsitikinau, kad jokių Širazo vynuogių čia nėra ir niekada nebuvo.
Savo paties nelaimei grįžęs Lietuvon įsijungiau Vikipediją, kuri man ėmė tvirtinti, kad Širazas buvo Viduriniųjų Rytų vyno sostinė! Tiesa, IX amžiuje.
Apie Širazo vynuogių kelionę į Prancūziją yra bent trys legendos, kiekviena nuo pradžios iki galo nepagrįsta jokiais faktais. Ketvirta versija: Širazo vynuogės yra iš Australijos. Taip pat nepagrįsta. Kaip bebūtų, visoms kilmės istorijoms nosį nušluosto prancūzai: „Syrah“ yra ES teisiškai saugoma geografinė nuoroda, priklausanti Ronos Alpių regionui.
Užtat Irane galite drąsiai vietoje mam nun (ačiū) sakyti prancūzišką merci ir jus visiškai supras.
„Strėlės“ iš automobilių istorijos
Prancūzijos ir Irano bendradarbiavimo istorija matosi plika akimi, kadangi gatvėse pilna prancūziškų automobilių. „Iran Khodro“ ir „Saipa“ kompanijos – didžiausi automobilių gamintojai regione – šalyje gamina „Peugeot“ ir „Renault“ bei kai kuriuos japoniškus ir korėjietiškus automobilius. Tiesa, dauguma modelių seni ir kitur jau nebegaminami.
Geriausiai šią situaciją, panašią į dešimtmečiais nesikeičiančių rusiškų „Lada“ atvejį, iliustruoja „Strėlės“.
Sudėtingų santykių su britais verpetuose (šalyje veikė britų „Anglo-Iranian Oil Co.“, dabar žinoma kaip BP, kurią Irano valdžia privertė pasitraukti) iraniečiai iš Didžiosios Britanijos „Chrysler UK“ įsigijo automobilių produkcijos liniją ir 1967 m. nuo jos pradėjo riedėti „Paykan“ („Strelė“) sedanai. To paties modelio su nedideliais pakeitimais gamyba tęsėsi 27 metus – iki 2005-ųjų.
Irane iki šiol pagal 1970 m. „Nissan Junior“ modelį gaminami „Zamyad“ pikapai, kuriais šalyje važinėja 80 proc. pikapų savininkų. O iš jų 100 proc. turi mėlynos spalvos „Zamyad“.
Sakoma, kad kol bene vienintelis automobilis Irane buvo „Strėlės“, kamščiuose jos važiuodavo susiglaudusios šonais.
Dabar automobilių įvairovė didesnė, o juos turi kone kiekviena šeima. Benzino litras Irane, apytiksliai skaičiuojant, lietuviškais pinigais kainuoja 40 centų, o dyzelinas – 15 centų. Nepaisant tokių kainų, yra nemažai automobilių su dujų įranga.
Visa tai sudėję į transporto lygtį gauname spūstis ir baisų smogą. Atimkite dar ir elementarias kelių eismo taisykles, ir gausite neužmirštamus įspūdžius. Chaosas Irano keliuose turi tam tikro žavesio. Pravažiavę savo išsukimą iš greitkelio turėjome keliasdešimt metrų pavažiuoti atbuli. Išlipęs mūsų draugo Ehsano tėvas išėjo į kelią ir bėgo priešais atbulai važiuojančią mašiną, kitoms mojuodamas ranka, kad pasitrauktų iš pirmos juostos. Ehsanas vienu metu taip priartėjo prie savo tėvo, kad sušukau: atsargiai!
„Nesijaudink, čia Teheranas!“, – šypsodamasis atsakė ką tik vos savo tėvo nesuvažinėjęs jaunuolis.
Tačiau statistika Irane tragiška tiesiogine to žodžio prasme. Pakelėse galima pamatyti sumaitotų „Zamyad“, ko gero, paliktų socialinei edukacijai. Yra ir diržus užsisegti bei greičio neviršyti raginančių plakatų, tačiau pastarieji, berods informuoja ne apie saugumą, o apie tai, kad važiuodamas lėčiau sutaupai degalų.
Teherano metro vs. lietuviai: 3:0
Teherane teko pavažiuoti metro, kuriam iškart sugalvojau reklaminį šūkį: „More air, less stress“ (daugiau oro, mažiau streso). Apsigavau lygiai taip pat kaip su Širazo vynuogėmis.
Po kelių valandų antrą kartą nusileidome į metro stotelę, kurioje šįsyk buvo gerokai daugiau žmonių. Tris kartus pamėginę į metro neįsigrūdome. Reikia pamatyti, kaip tik atsidarius durims į vidų veržiasi stotyje laukiantys žmonės, o du ar trys nelaimėliai perkreiptais veidais mėgina išlipti. Kažkodėl įtariu, kad išlipimai reikalingoje stotelėje tesudaro 50 proc. Tokiomis sąlygomis atskiri moterų vagonai, kurie paprastai nėra taip užgrūsti, yra ne religinė atgyvena, o puiki privilegija.
Na, o laimingiausi turistai po Teheraną važinėja motociklais. Trise. Privažiavusi policija šaukia motociklo vairuotojui, kad jam protas pasimaišė. Bet ne dėl to, kad trise. Trys yra optimalus keleivių kiekis. Maksimalus yra maždaug aštuoni, tai yra, trys suaugę, du vaikai, du arbūzai ir sulankstytas persiškas kilimas.
Mes buvome tie laimingiausi turistai, o su šia laime gali konkuruoti nebent skaniausia pasaulyje vištiena.
Mamai iššūkį metusi vištiena
Vienas įsimintiniausių kelionės po Iraną vakarų kvepėjo maistu. Kaspijos jūros kurortiniame miestelyje išsinuomojome sodo namelį, kurio kieme supratau, kad lietuviai yra kepėjai-tinginiai.
Bet įspūdžiai prasidėjo nuo vištininko parduotuvėlės miestelyje. Šypsodamasis ir klausinėdamas, iš kur atvyko jo klientai ir kaip jiems sekasi Irane, jis tik retkarčiais dirstelėdavo apačion, kur jo rankos laikydamos aštrutėlį peilį kapojo vištą į gabalus ir dyrė odą. Praėjo ne daugiau nei 10 minučių nuo momento, kai jis iš šaldytuvo ištraukė dvi neišdarinėtas vištas ir paklausė, ar norime su kaulu, ar be, iki momento, kai padavė maišelį su tobulai sukapotais ir ant iešmo verti paruoštais lengvai pamarinuotais gabaliukais.
Specialiai svečiams – marinatas su dviejų į laimą panašių vaisių, kuriuos patys lietuviai nuskynė nuo greta parduotuvės augančio medžio, sultimis.
Turint omeny lietuvių pomėgį iškylauti ir beveik nepamainomą iškylų atributą šašlyką, turėtume gėdytis, kad dauguma mūsų nemokame elgtis su mėsa ir ugnimi (nors, žinoma, kiekvienoje kompanijoje atsiranda po tris šašlyko ekspertus ir du krepšinio trenerius).
Kodėl nepavyksta? Nes su griliu elgiamės pasyviai kaip su virykle. Su griliu reikia dirbti. Rankomis. Intensyviai.
Tiesa, iranietiško kebabo pradžia neatrodė įspūdingai – taip pat, kaip ir Lietuvoje. Iranietis suberia anglis, kokių Lietuvoje galima nusipirkti bet kurioje degalinėje, gausiai apšlaksto degiu skysčiu, pagal konsistenciją ir spalvą panašiu į skystą muilą. Uždega. Lietuvis Palūšėje padaro tą patį.
Tačiau toliau įdomiau: vos tik gerai įsiliepsnoja anglys, iranietis ant jų krauna iešmus. Mėsa ima spirgėti, o iranietis ima į ranką pirmą pasitaikiusį plokščią daiktą (mūsų atveju tai buvo plastmasinis šiukšlių semtuvėlis) ir intensyviais judesiais nuolat gesina ugnį, apnuogindamas oranžinio raudonumo žarijas. Mėsa greitai apskrunda, užverdama kelius išbėgti sultims, o vidus dėl aukštos temperatūros iškepa per kelias minutes. Valgis ant stalo. Jai neprilygsta jokia iki šiol mano valgyta vištiena, nebent mamos AEG orkaitėje kepti gabaliukai (bet tai nesulyginami dalykai).
Tuo metu lietuvis Palūšėje atsikemša trečią alaus ir vis dar laukia, kol nustos liepsnoti anglys.
Dideli kukuliai
Restoranuose ir užkandinėse maistas skanus ir pigus, bet labai vienodas. Papietauti užkandinėje galite už 5 Lt, o brangiame Teherano restorane prisišveisti iki soties kainuotų 20 Lt.
Kiekvieno valgio pagrindas – ryžiai – dažniausiai skanūs, bet greitai atsibosta. Galima juos pakeisti duona. Prie jų – maltos arba nemaltos avienos kebabas, kartais jautienos kebabas, pora vištienos variantų, kartais upėtakis, kurį jie moka meistriškai sugadinti.
Duoda kelias rūšis troškinių. Pusryčiams duoda keistų košių arba keptą kiaušinį. Didžiausias pusryčių gardėsis – duona su persišku panyro sūriu (gerokai skiriasi nuo indiško panyro) ir medumi.
Irano virtuvės įvairovę mums pavyko pamatyti pietaujant namuose. Sunku prisiminti, ką valgiau, nes kimšau iki sąmonės netekimo. Menu tik, kad ant stalo buvo trys milžiniški mėsos kukuliai. Sako, kuo svarbesnis svečias, tuo didesnis kukulis. Ir dar sakė, kad didesnių pagaminti tiesiog nebeįmanoma.
Vargu ar kam Lietuvoje šautų į galvą atsidaryti šaldytuvą ir, išsiėmus indelį paprasto jogurto, atskiesti jį dviem dalimis vandens. Irane jie geria tai kasdien ir vadina „dūh“. Kartais skiedžia gazuotu vandeniu. Būtina paragauti, bet tik Irane. Nebandykite to pakartoti namuose.
Gatvėse gausite gausybę skanių vaisių, pistacijų, o iranietiški ledai yra tragedija, nebent esate vadinamojo rožių vandens (tiksliau, gėlių vandens – gol ab), kuriuo jie gadina ledus, mėgėjas. Įdomiausias valgytas desertas buvo pieno pudingas, kurio, pasak mūsų draugo Ehsano, galima gauti tik Isfahane ir tik vienoje parduotuvėje. Jis sakė, kad kiekvienąkart atvažiavęs į Isfahaną suvalgo po tris dubenėlius. Savo akimis matėme, kaip kapojo, todėl tikėtina, kad jo išties galima gauti tik toje vienintelėje vietoje.
Kreipkitės – išduosiu, kur.
