Kasmet, pasitinkant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tradiciškai pasigręžiojama praeitin, į gūdžius spaudos draudimo dešimtmečius, sovietinės cenzūros laikus, pasidžiaugiama, kokie mes dabar laisvi, raštingi ir protingi. Kai tenka posėdžiauti Lietuvos žurnalistų sąjungos V. Kudirkos premijos kandidatūrų svarstybose, vis nepalieka mintis apie šventinio fasado ir kasdienybės kontrastus.
Jau daugiau nei du dešimtmečius esame atgimę laisvei ir atkimę laisvam žodžiui. Tik kažkodėl vis didesnis kartėlis apninka žvelgiant į jo raišką spaudoje, televizijoje, internete. Nenoriu kartoti įgrisusių pasibėdojimų dėl viešosios erdvės kokybės, intelekto nesužalotų‚ „kultinių“, „legendinių“ žvaigždūnų tuštybės ir kaip laisvo žodžio išgyvenimą rinkoje iškreipia visagaliai tiražai, klikai, reitingai, reklamų užsakovų interesai, valdžių meilė ar neapykanta.
Jau įprasta sakyti: nepatinka – nežiūrėk, neskaityk; kokia visuomenė – tokia ir spauda. Deja, už šių ritualinių frazių slypi paprastutė tiesa, kurios vardas – atsakomybė. Koks krūvis jai tenka, kai redaktoriai eina į kompromisus su savo sąžine ir komerciniais interesais, kaip jaučiasi skiesdami turinį reklaminiais šūkčiojimais: mes solidžiausi, skaitomiausi, žiūrimiausi, įtakingiausi, naujausi, greičiausi, teisingiausi ir t. t. Kiek nukrinta solidaus ir profesionalaus autoriaus teksto ir kokybiško turinio vertė, kai atsiduria šalia krūtinės apimtimis lenktyniaujančių „pupyčių“, lovos baltinių kedenimo, astrologinių paistalų, menkaverčių gandų ir patyčių? Neseniai šmėkštelėjo vieno TV žiūrovo klausimas televizijų savininkams – ar jie patys žiūri tai, ką rodo jų žydrieji ekranai, ką propaguoja reitingų bei nesveikos konkurencijos lenktynėse uždusę prodiuseriai. Telieka tai retorinis klausimas. Bet labai įdomu, kaip jaučiasi kai kurie redaktoriai, solidžiuose komentaruose besipiktinantys visuomenės tamsumu, bet savo leidiniuose ar portaluose laiminantys galingą šlamšto srautą?
Pamenu, kai beveik prieš dešimtmetį vienoje santarietiškoje diskusijoje bandyta atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva neturi savojo „The New York Times“, ar mes kada nors subręsime tokio lygio žurnalui kaip „The New Yorker“, ar rimta informacija liausis plakusis su bulvariniu skaitalu. Diskusija baigėsi reziumė: esame ne JAV, kol demokratija ir rinka nesužydės, kol nepasikeis mentalitetas, kol neatsiras TOKIO lygio visuomenė, leidėjai ir t. t. Per tą ganėtinai trumpą laiką nieko panašaus ir negalėjo atsirasti, nors kai kurie leidiniai, laidos ir jų redaktoriai puikiai išmoko vakarietiškas pamokas ir gerokai kilstelėjo profesionalumo kartelę.
Tokiuose pabandymuose kartu su bendraminčiais teko dalyvauti ir man pačiai. Deja, į Lietuvą iš JAV perkelto atviro žodžio mėnraščio „Akiračiai“ ilgiau nei penkerius metus nepavyko išlaikyti. Bet buvome laimingi išmokę „akiratininkų“ tolerancijos pamokas, žvelgti kritiškai į save ir kitus ne pro ad hominem akinius, o atvirai ieškoti tiesos. Iki šiolei manau, kad net tada, kai nepasiseka, verta pabandyti, nes gyvename iš to, ką gauname, o gyvenimą kuriame iš to, ką duodame. Tuo pat metu galėjau džiaugtis, kad nacionaliniam transliuotojui net šešerius metus reikėjo laidos „Be pykčio“, kuri kilstelėjo diskusijų kultūros kartelę. Panašiu laiku ambicingas jaunimas trejus metus leido žurnalą „Miesto IQ“, kurio dėka į Lietuvą atsigręžė „The Economist“ žurnalas „Intelligent Life“. Tuo pat metu subrendo atskiro, jau platesnio, analitinio politikos, ekonomikos ir kultūros turinio žurnalo IQ idėja. Dviračio išradinėti nereikėjo – žurnalas „The Economist“ buvo tai, į ką norėjosi lygiuotis. Gal ir per aukštai siekta, bet pabandyti verta, juk nuo pat įkūrimo 1843 m. „The Economist“ skelbiamas moto tebegalioja ir šiandien: „Visada būti įsitraukus į atkaklią intelekto, kuris skatina judėti pirmyn, ir nederamo neišmanymo, stabdančio pažangą, kovą.“
Pamokos nenuėjo veltui, o profesionali ir kantri redaktorių, žurnalistų ir autorių komanda šiandien jau parengė jubiliejinį 50-ąjį numerį. Per tą laiką nebuvo lengvų dienų ir sprendimų, bet prie 1-ojo numerio slenksčio suformuluota IQ misija liko nepakitusi: „Profesionaliai teikti patikimą informaciją, atskiriančią tikrąsias vertybes nuo miražo, ieškoti tiesos ir ją drąsiai sakyti, plėsti intelektinį visuomenės akiratį ir padėti geriau suvokti giluminius procesus bei reiškinius.“
Juk yra dalykų, kurie svarbūs ir sunkmečiu, ir sėkmės laiku, ir neramiam pasauliui vis įsukant mus į naujų pavojų verpetus. Yra dalykų ir kurie nesensta, kaip antai Juozo Keliuočio dar prieškariu išsakyti principai, kad žurnalistas nustoja būti žurnalistu, kai dėl biznio pamiršta tiesą, kai darosi partinis banalia šio žodžio prasme (pasidavęs politinėms aistroms, tampa vienašališkas, daltonistas, nebemato visos gyvenimo tiesos, o tik jos dalį), kai virsta diplomatu (tyli matydamas niekšystę, vadovaujasi „diplomatišku“ principu – „nepatogu“), kai lieka viskam abejingas (pradeda į viską skeptiškai žiūrėti, pasidaro nejautrus ir nejudrus). O jis turi būti visapusiškai išsilavinęs ir moralus. To mums, mieli kolegos, visiems ir linkiu.
