Nors Lietuvoje daugybė biudžetinių įstaigų valdininkų ir tarnautojų pluša eilinio piliečio gerovei, tačiau prispaudus bėdai paaiškėja, kad padėti nėra kam. Vakar socialiniai darbuotojai, policininkai ir ugniagesiai tik skėsčiojo rankomis nesumodami, kaip pagelbėti daugiau nei mėnesį iš namų neišeinančiai aštuoniasdešimtmetei, kurią bute įkalinęs laiko neįgalus sūnus. Kaimynai baiminasi, kad ji gali būti mirusi. Patrypčioję prie senutės buto durų, pasitarę policijos komisariate, „gelbėtojai“ išsiskirstė. Iki rytdienos. Žinia, pusantro mėnesio apie save žinios neduodančiai senolei pakentėti dar vieną naktį – nedidelė bėda.
Sunerimo kaimynai
J.Basanavičiaus gatvės 52A namo viename iš penkto aukšto butų gyvenanti aštuoniasdešimtmetė Irena Žadavičienė seniai niekur nebeišeina. Paskutinės ją lapkričio 9-ąją matė Panevėžio socialinės paramos centro darbuotojos. Moterys tada į butą pateko tik pasitelkusios policijos pareigūnus. Senolę įkaite laikantis 1961 metais gimęs jos sūnus Algimantas Žadavičius tada slėpėsi spintoje ir nuo pareigūnų paspruko. Praėjus beveik trims savaitėms šalia gyvenantieji sunerimo, kad su kaimyne kas nors atsitiko. Pasak jų, niekas iš aplinkinių į butą neįleidžiami, į telefono skambučius neatsakoma. Gyventojai teigia, kad dieną I.Žadavičienės bute būna tylu, tačiau naktį vyksta orgijos: rėkaujama, daužomasi, girdimas kriokimas. Anot žmonių, vakarais pas A.Žadavičių ateina draugė. Tačiau kaimynai labiausiai nerimavo dėl senolės. Jie tikino, kad moters sūnus yra psichiškai nesveikas ir įvairiausiais būdais skriaudžia, terorizuoja motiną. Žmonės spėliojo, kad ji gali būti marinama badu, mušama ar net mirusi. Viena moteris teigė nuolat vakarais pasidairanti į kaimynės buto langus, tačiau ten šviesa niekada nedega.
Buvo nusiraminęs
Panevėžio socialinės paramos centre „Sekundei“ pavyko sužinoti, kad I.Žadavičienė – dar gana stipri ir pasirūpinti savimi sugebanti moteris. Pas ją centro darbuotoja ateidavo tik kartą per savaitę ir padėdavo nusimaudyti. Tačiau prieš gerą mėnesį pas ją apsigyveno iš kažkur sugrįžęs, neva psichikos sutrikimų turintis ir Rokiškio psichiatrijos ligoninėje gydytas sūnus. Jis įbaugino motiną, užsuko telefono garsą ir į butą nieko neįleidžia. Anksčiau pas moterį užsukdavo kaimynės, atnešdavo valgyti, todėl jos spėja, kad senolė gali būti marinama badu, nes nueiti į parduotuvę neišleidžiama. Vieni sakė, kad A.Žadavičius porą metų gyveno Pasvalio rajone, kiti tikino jį kurį laiką prisiglaudus pas sugyventinę Aukštaičių gatvėje. Kaimynų teigimu, A.Žadavičius motiną skriausdavo ir anksčiau. Anot jų, jau tada buvo prašyta ugniagesių pagalbos ir į butą patekta pro balkoną. Kaimynas aiškino, kad tada policininkai vyrui įkrėtė į kailį, todėl kurį laiką jis savo gimdytoją buvo palikęs ramybėje.
Prašė gelbėti senolę
Į J.Basanavičiaus gatvę nuvykusiems „Sekundės“ korespondentams ir Socialinės paramos centro darbuotojoms visi I.Žadavičienės kaimynai prašė gelbėti senolę. Jie tikino, kad moteris yra įbauginta, telefono garsas užsuktas ir į butą nieko neįleidžiama. Gyventojai sakė moters nematę daugiau kaip mėnesį, tai yra nuo tada, kai parsidangino sūnus. Dauguma kalbintųjų teigė nematantys ir A.Žadavičiaus. Tik viena kaimynė užtikrino: kai laiptinėje nieko nebūna, jis nusileidžia pasiimti laikraščio. Ar jis eina į parduotuvę, ar abu su motina gyvi tik šventa dvasia, niekas negalėjo pasakyti. Visi laiptinės gyventojai prašė ką nors daryti, tačiau, pasirodė, kad tai beveik neįmanoma.
Nepaisant ilgų ir pakartotinių skambučių, vakar I.Žadavičienės durų niekas neatvėrė, bute nesigirdėjo nė mažiausio triukšmo. Centro darbuotojos kreipėsi į Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato budėtojus ir buvo sujungtos su 2-uoju policijos komisariatu. Ten pasiūlyta kreiptis į ugniagesius gelbėtojus, o policininkas atvažiuos, jei bus rastas lavonas ar padarytas nusikaltimas.
Užtikrina viešąją tvarką
Paskambinus į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą pirmiausia buvo pasiteirauta, ar iškvietimas suderintas su policija, ir pažadėjo pagalbą. Tačiau paaiškėjo, kad pas vieną iš kaimynų yra I.Žadavičienės buto raktas, todėl ugniagesių pagalbos esą nereikia. „Turint durų raktą, nebūtina lipti pro langą“, – buvo atsakyta ir paaiškinta, kad bus paprašyta atsiųsti policijos pareigūnus. Tačiau pastarieji nesirodė. Centro darbuotojos, nesulaukdamos uniformuotos paramos, buvo priverstos dar kartą skambinti į Policijos komisariatą, dalytis savo ir kaimynų nuogąstavimais, aiškinti situaciją. Tik tada atvyko pora pareigūnų, tačiau iš jų jokios naudos nebuvo. Jie tvirtino negalintys atrakinti buto durų, nes nėra įrodymų, kad ten vyktų koks nors nusikaltimas.
Pareigūnai tikino esą atsakingi tik už viešąją tvarką, o į butą negalintys įeiti, kad savininkai neapkaltintų dėl neva dingusių pinigų. Anot jų, darbuotojos turėtų važiuoti į 2-ąjį policijos komisariatą ir dėl visko tartis su apylinkės inspektoriumi. Dar labiau nustebino vieno policininko reikalavimas jų nefotografuoti. Paaiškinus, kad jie yra viešoje vietoje ir niekas nedraudžia jų fotografuoti, vienas iš jų atkirto: „Aš nepageidauju, kad mane fotografuotų, ir nenoriu, kad mano nuotrauka kur nors būtų. Yra atstovė spaudai, ją klausinėkit ir fotografuokit“.
Durys neatsidarė
Atrakinti durų nesutiko ir nė vienas iš kaimynų. Visi teigė prisibijantys I.Žadavičienės sūnaus, nes jis nežinia ką gali iškrėsti. Galiausiai buvo sutarta, kad butą atrakins centro darbuotojos, o policininkai jas palydės. Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, iš kitos pusės į šarvuotų durų spyną buvo įkištas persuktas raktas. Gana įnoringai į centro darbuotojų prašymus reagavę ir fotografą nugąsdinę pareigūnai pareiškė nieko daugiau negalintys padėti ir patarė kreiptis į daugiau viską žinantį apylinkės inspektorių.
Moterys skėsčiojo rankomis ir sakė nebeišmanančios ką daryti, nors ir ne jų pareiga brautis į butą, kad patikrintų, kas atsitiko senyvai moteriai. Socialinės darbuotojos sakė nesuprantančios ir policijos, ir ugniagesių santykių. Pareigūnai, užuot derinę savo veiksmus, reikalauja, kad tai padarytų kas nors kitas. Tačiau moterys nenuleido rankų. Paskambinus plačiai reklamuojamu bendruoju pagalbos telefonu 112 ir vėl lyg išmoktą maldelę išdėsčius situaciją ir paprašius patarimo, vėl buvo rekomenduota kreiptis į 2-ąjį policijos komisariatą.
Policijai žinomas
Išklausęs budėtojas nurodė kreiptis į komisariato viršininko pavaduotoją – Viešosios policijos viršininką Vytautą Vinslovą, tačiau jo kabineto durys buvo užrakintos. Vienas iš jo kolegų pajuokavo, kad policininkai tuo metu yra skiepijami nuo pasiutligės. Vėliau pats V.Vinslovas paaiškino, kad pareigūnai profilaktiškai skiepijami nuo gripo. Socialinės paramos centro darbuotojoms vėl teko pasakoti istoriją. V.Vinslovas elgėsi labai tolerantiškai. Jis sakė gerai žinantis A.Žadavičių dar nuo tada, kai jis gyveno bendrabutyje Aukštaičių gatvėje, ir su juo buvę nemažai problemų. Pareigūnas pažadėjo pasitarti su viršininkais, kokių priemonių imtis, ir iki šiandienos ryto informuoti Socialinės paramos centrą.
Vakar šiek tiek po 15 valandos V.Vinslovas dar nebuvo nieko nusprendęs. Jis teigė, kad reikia rasti kokį nors gudrų sprendimą, nes veikti standartiškai negali.
Gintautas SUBAČIUS
Nuotr. Socialinės paramos centro darbuotojoms ne kartą teko
skambinti policininkams ir ugniagesiams gelbėtojams.
