Kai nedarbo lygis grėsmingai kyla, jaunoji karta, kurios užimtumas darbo rinkoje mažiausias iš visų darbingo amžiaus žmonių, atsisuka į pensininkus. Ne visi ilgais darbo metais užsitarnavę poilsį ir pensiją senjorai darbus palieka peržengę 60 ar 62,5 metų slenkstį. Panevėžyje beveik šeši tūkstančiai pensininkų vis dar darbuojasi įmonėse ir įstaigose, tuo piktindami jaunesnius darbo rinkos dalyvius. Juk dėl kiekvienos laisvos darbo vietos vyksta arši kova, dabar dėl teisės dirbti konkuruoja šimtai bedarbių.
Amžius – ne rodiklis
Tačiau viešojo sektoriaus įstaigų ir institucijų vadovai stoja vyresniųjų pusėn. Miesto meras Povilas Vadopolas, pats jau peržengęs pensinio amžiaus ribą, sako, kad pensininkus reiktų vertinti pagal jų asmenines savybes, o ne amžių. Jei brandaus amžiaus darbuotojas pasižymi fizine ir protine sveikata, stiprybe, puikiai išmano savo darbą ir gerai jį atlieka, mesti savo pareigas jam nėra dėl ko.
„Jei jau lygiuojamės į Vakarų Europą, tai turėtume pastebėti, kad ten žmonės dirba ir iki septyniasdešimties metų. Kai žmonės išeina į pensiją, be veiklos jie kur kas greičiau susensta, tai rodo ir tyrimai“, – Vakarų pavyzdį pateikia P.Vadopolas, nors sutinka, kad ir vidutinis amžius senosiose Europos valstybėse ženkliai ilgesnis nei Lietuvoje.
Anot miesto vadovo, konkrečią situaciją puikiai įvertina darbdavys, kuris ir nusprendžia, ar, nepaisant amžiaus, jo darbuotojas yra profesionalas ir šauniai dirba, ar tik užima darbo vietą. Tačiau politika – ne verslas, čia negalioja tos pačios taisyklės, juolab kad Valstybės tarnybos įstatymas numato amžiaus ribą tik tarnautojams, o ne politikams.
„Būna, kad politikas ir septyniasdešimties metų būdamas puikiai dirba, geras pavyzdys – mūsų prezidentas. O tarnautojai dažniausiai palieka savivaldybę, kai ateina laikas. Nors kai kuriais atvejais jų darbas pratęsiamas pusei metų ar metams, jei žmogus reikalingas ir gerai dirba“, – meras neneigė, kad savivaldybėje yra pensininkų, kurių sutartys pratęstos.
Mokytojams nėra pamainos
A.Lipniūno mokyklos direktorius Jonas Knizikevičius išsakė panašią mintį kaip ir miesto meras. Jo vadovaujamoje švietimo įstaigoje pensinio amžiaus pedagogų nedaug ir susenusio kolektyvo problema neaktuali, tačiau vidurinėje mokykloje tokia situacija susiklostė ne dėl jauno kolektyvo formavimo politikos, o natūraliai.
Vis dėlto mokyklos vadovas palaiko mokytojaujančius pensininkus: „Tegul dirba ir savo naudai, ir Tėvynės, ir vaikų naudai. Reikia gerbti žmogų, kuris neša gražias idėjas, o kad galvoje žili plaukai, dar nieko nerodo. Jei žmogus pavargęs, tegul ilsisi, o jei dar kūrybingas – tegul dirba, kas jam prie širdies. Mokykla neturi būti eilinė verslo įstaiga, konkurencija švietimo įstaigoms netinka.“
Kiek kitokį požiūrį išdėstė Ramygalos gimnazijos direktorius Algis Adašiūnas. Miestelio mokykloje senyvo amžiaus pedagogų nemažai, tačiau kolektyvo kaitai, anot gimnazijos vadovo, yra du stabdžiai. Pirma, jis neranda pagrindo atleisti pensinio amžiaus sulaukusių mokytojų (Darbo kodekse nenurodoma, kad sutartis gali būti nutraukta dėl amžiaus), antra, nėra pakankamai gerai paruoštų jaunų specialistų, kurie galėtų drąsiai stoti prieš klasę ir mokėtų valdyti auditoriją.
„Universitetai nepajėgūs paruošti mokytojų, ir, nors profesijai prestižo netrūksta, jaunas žmogus, dirbdamas mokykloje, nesijaustų saugus. Jaunas žmogus nenori grįžti į tokią mokyklą, kokią baigė“, – sistemos ydas įžvelgia A.Adašiūnas.
Praėjusių metų duomenimis, beveik pusė (45,6 proc.) Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų mokytojų yra vyresni nei 45 metų, o jauni, neturintys trisdešimties, mokytojai sudaro dešimtąją dalį visų pedagogų.
Užjaučia senus
darbuotojus
Panevėžio logopediniame lopšelyje-darželyje „Pasaka“ yra dvylika pensinio amžiaus žmonių. Dauguma jų – pedagogai, tarp techninių darbuotojų tokių vos keli. Tačiau direktorė Dalija Antanavičienė senuosius darbuotojus gina ir užjaučia, atleis darželyje-lopšelyje dirbančius pensininkus tik tuo atveju, jei bus išleistas tai reglamentuojantis teisės aktas. Ji priduria, kad dauguma darbuotojų pensinio amžiaus sulaukė visai neseniai, o esant tokiai ekonominei situacijai, nei jauniems, nei vyresniems nėra lengva.
„Tačiau jaunų žmonių požiūris į darbą kitoks. Tie, kurių požiūris teigiamas, kurie imlūs, nori dirbti, tie turi darbą. Nelabai noriu tikėti, kad jauni specialistai registruojasi Darbo biržoje. Užjaučiu ir jaunus žmones, nežinau, kaip išbalansuot, kad ir tiems, ir tiems būtų gerai. Pernai mes buvome vieninteliai iš visų darželių, kur atėjo jauna, ką tik baigusi specialistė. Dabar kolektyve turime dvi visai jaunas specialistes“, – sako direktorė, užsiminusi, kad yra ir gerų praktikantų rezervas, kuriuos norėtųsi priimti, atsiradus galimybei.
Vis dėlto jaunimas laukia, o pensininkai dirba. „Pasakos“ medicinos sesuo Regina dirba darželyje, nors jau sulaukė pensinio amžiaus. Ji yra našlė, pasak direktorės, gauna 500 Lt pensijos. Kolektyvo vadovė aiškina, kad išgyventi su tokia suma būtų sudėtinga, kai didžioji dalis pinigų tektų būsto išlaikymui. Už darbą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje į rankas pensininkė gauna dar 949 Lt.
Nors D.Antanavičienė netikėjo, kad diplomuotiems jauniems specialistams tenka sėdėti be darbo, Panevėžio darbo biržoje pernai užsiregistravo puspenkto šimto absolventų. Tikėtina, kad šiųmetė universitetų laida susidurs dar su didesnėmis problemomis ieškant darbo, nes jau dabar bendras nedarbo lygis, palyginti su 2008 metais, pakilo 2,8 procentinio punkto.
Darbdaviai žiūri į
savybes
„Iš principo nėra svarbu, kokio žmogus amžiaus. Svarbiausia, kad jis atitiktų darbuotojui keliamus reikalavimus. Tačiau dabar apie įdarbinimą net kalbų nėra, darbo vietose lieka tie, kurie patys stipriausi. O stiprybę lemia lojalumas ir kvalifikacija“, – lakoniškai šiandieninę padėtį iš darbdavių taško apibūdino Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos prezidiumo narys Vytautas Vidmantas Zimnickas.
Jis teigė, kad jo vadovaujamoje akcinėje bendrovėje „Puntukas“ daugiau dirba pagyvenusių žmonių, kuriems pensinis amžius – ne už kalnų. Metalo pramonės įmonėje tokia darbuotojų amžiaus struktūra susiformavo pakilimo laikotarpiu, kai jaunimas labiau rinkosi darbą statybose.
Būtent lojalumas ir kvalifikacija lėmė tai, kad labai vertinami ir gerbiami Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirbantys žmonės. Jų nėra labai daug, tačiau tokie specialistai, kaip, pavyzdžiui, dirbantys Krašto kultūros dokumentavimo centre, yra sunkiai pakeičiami.
Plačiau skaitykite vasario 9 d.
„Sekundėje“.
Lina RUMBUTYTĖ
A.Repšio nuotr. Pensinio amžiaus sulaukusių ir vis dar dirbančių vyrų gerokai mažiau nei moterų.
