Ilgąjį Žolinių savaitgalį, kai pamaldūs lietuviai skubėjo į bažnyčias, vaikų stovykloje „Vaikystės šilelis“ visas tris dienas ūžė baikeriai. „Maldos programoje nebuvo. Kas norėjo, tas pasimeldė plieniniam Dievui“, – juokavo jie ir tuoj rimtai pridūrė, kad reikalai su Aukščiausiuoju – kiekvieno asmeninis reikalas.
Pirmąją renginio dieną, šeštadienį, iš tiesų ne vienas motociklininkas šaukėsi dangaus.
Įvairiausių atrakcijų prasimaniusiems baikeriams vieną sumanė pasiūlyti ir gamta.
Linksmybėms įsibėgėjus, prieš pat baikerių sumo varžybas, staiga smarkiai užtemo ir prasidėjo liūtis. Baikeriai ir svečiai puolė slėptis kas kur – vieni palapinėse, kuriose buvo prekiaujama baikerių atributika, kiti – po lauko kavinės skėčiais, dar kiti grūdosi į namelį, kuriame buvo įsikūręs renginio organizacinis štabas.
Buvo ir tokių, kurie liko stovėti lietuje, bet, kai iš dangaus ėmė byrėti ledo gabaliukai ir pakilo smarkus vėjas, ir šie puolė ieškotis pastogių.
Prekybinėse palapinėse ir po kavinės skėčiais susislapstę baikeriai ir renginio svečiai iš pradžių buvo gana optimistiškai nusiteikę. Mat tikėjosi, kad liūtis greitai liausis.
Tačiau, kai pusvalandį prakiuręs dangus nerodė jokių ženklų, kad lietus liausis, publika ėmė nekantrauti.
„Užsukite tą prakeiktą kraną. Ne, ne alaus statinės, o dangaus“, – iškišęs galvą iš palapinės šaukė vienas motociklininko apranga vilkintis jaunuolis, sukeldamas šalia stovinčiųjų juoką.
Visą Ingos SMALSKIENĖS straipsnį skaitykite rugpjūčio 16 d. „Sekundėje“.
