Užaugo karta, neįsivaizduojanti Panevėžio be dienraščio „Sekundė“ – dvi dešimtis metų diena po dienos skelbiančio miesto naujienas, gvildenančio aktualiausias problemas, pasakojančio įvairiausias istorijas.
Buvo laikas, kai į Panevėžį iš įvairių sovietinių respublikų plūdo būriai turistų – jiems apgyvendinti miesto centre, šalia kino teatro „Garsas“, buvo pastatytas didžiulis viešbutis, pavadintas „Upyte“.
Tačiau pagal paskirtį viešbutis tarnavo neilgai – sovietų santvarkai braškant, turistų srautai seko, kambariai stovėdavo tušti, kol galop, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, turistų nebeliko. Viešbučio kambariai buvo pradėti nuomoti kontoroms, įstaigoms, verslininkams. 1994 metais poroje buvusio viešbučio kambarėlių įsikūrė ir „Sekundė“, tuomet dar savaitraštis.
Pirmiesiems naujo laikraščio numeriams sulaukus neįtikėtino populiarumo, prasidėjo „Sekundės“ plėtra – į darbą buvo pakviestas būrelis įvairiausiomis temomis rašančių žurnalistų, priimtas fotografas, kitų specialistų.
Iš pradžių „Sekundės“ korespondentai vienas kito net nepažinojo – savo rašinius atnešdavo viename iš buvusio „Upytės“ viešbučio kambarėlių dirbusiai pirmajai laikraščio redaktorei Birutei Baublienei. Rašinius atidavę, čia pat gaudavo naujas užduotis ir vėl išskubėdavo rinkti medžiagos. Po kurio laiko buvo sušauktas visų rašančiųjų susirinkimas ir tik tuomet viename laikraštyje dirbantys žmonės susipažino, o netrukus ir susidraugavo.
Pirmieji rankraščiai
Pirmaisiais gyvavimo metais „Sekundėje“ spausdinamus rašinius korespondentai rašydavo ranka namuose, nors jaunimui dabar ir sunku tuo patikėti. Ant redaktorės stalo guldavo vienų lengviau, kitų gana sunkiai įskaitomi rankraščiai, dažnai surašyti ant sąsiuvinio lapo.
Korespondentai rašė apie uždaromas įmones, tuo laiku didelį nedarbą, augantį nusikalstamumą, besikaupiančias socialines problemas, bet nebuvo vengiama ir kultūros, meno temų, pasakojimų apie įdomius žmones, jų pomėgius. Apie viską, kas vykdavo mieste, būdavo galima pasiskaityti „Sekundės“ puslapiuose.
Kai laikraštis pradėjo eiti nebe du kartus per savaitę, o dažniau, korespondentams buvo liepta įsigyti rašomąsias mašinėles ir į redakciją atnešti tik spausdintus tekstus. Tiesa, neetatiniai korespondentai – laikraščio pagalbininkai – rašė ranka ir redaktoriai bei stilistės dar ilgai neprarado šifruotojų įgūdžių. Surinkti jau ištaisytiems tekstams, skelbimams redakcijoje dirbo mašininkės.
Rašomosios mašinėlės, kuriomis tuomet „Sekundės“ korespondentai kaukšėdavo namuose, stebindami kaimynus, nesuprantančius, kas ten be perstojo bilda, greitai tapo nebereikalingos.
„Sekundei“ vis labiau populiarėjant, jos savininkai toje pačioje „Upytėje“ išnuomojo dideles patalpas, jose įrengė erdvius kabinetus – tuomet redakcijoje atsirado ir kompiuteriai. Tiesa, vienu iš pradžių teko dalintis dviem korespondentams: kai vienas išeidavo rinkti medžiagos straipsniui, kitas sėsdavo rašyti savojo – ir atvirkščiai.
Permainų metai
Padėtis sparčiai keitėsi – greitai kompiuterių užteko visiems, į įvykių vietas, susitikimus korespondentus pradėjo vežioti jiems skirtas automobilis, įdarbinta daugiau fotografų, maketuotojų, atsirado redaktoriaus pavaduotojų.
„Sekundės“ laivas sėkmingai yrėsi tolyn, laikraštis skaitytojams darėsi vis įdomesnis ir reikalingesnis.
Bendrovė leido ne tik „Sekundę“ – populiarūs ir visoje Lietuvoje mėgstami buvo laikraščiai „Privatus seklys“, „Neliūdėk“ „Siaubas“, „Pasimatymas“, buvo pradėti leisti spalvingi žurnalai.
Per palyginti neilgą laiką – dvidešimt metų – „Sekundė“ matė ir šilto, ir šalto. Keitėsi laikraščio veidas ir apimtys, jo vadovai ir darbuotojai, redakcijos patalpos ir darbui reikalingos priemonės.
Laikui bėgant nebeliko kitų bendrovės leidinių, pasikeitė savininkai, bet „Sekundė“ išliko vis tokia pati – nuo pat pirmo numerio panevėžiečių skaitoma, kartais pakritikuojama, bet vis tiek laukiama ir mėgstama.
Tie, kuriems per tuos dvidešimt teko dirbti „Sekundėje“, tikrai jau nebetilptų redakcijos patalpose. Vieni jų, deja, pašaukti Amžinybėn, jau niekada nepravers redakcijos durų, kiti laimę rado užsienyje, treti darbuojasi kitose srityje. Tačiau redakcijoje dar dirba ne vienas tų, kurie stovėjo prie „Sekundės“ ištakų, ir dabar kartu su dienraščiu ir jo skaitytojais tvirtai žengia į ateitį.
Kai kuriuos buvusius ir esamus itin darnaus bei draugiško kolektyvo narius „Sekundė“ pakvietė pasidalinti prisiminimais.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
*****************************
Šiandien 20-ąjį gimtadienį švenčiančio dienraščio „Sekundė“ ir neseniai 90-ąjį jubiliejų paminėjusio savaitraščio „Panevėžio balsas“ leidžiančios bendrovės „ON Media“ generalinė direktorė Rita Osteikienė „Sekundės“ redakcijoje dirba šiek tiek ilgiau, nei nuo įkūrimo pradžios.
– Mano kelias į „Sekundę“ prasidėjo gerokai anksčiau, nei pasirodė pirmasis laikraščio numeris – dar 1993-iais metais. Gal net nebūčiau buvusi „Sekundėje“ ir apskritai žiniasklaidoje, jei vieną 1993-iųjų pavasario rytą, man besiruošiant važiuoti laikyti egzamino Vilniaus universitete, kuriame tuomet studijavau, draugė nebūtų parodžiusi skelbimo laikraštyje apie leidybinėje firmoje siūlomą darbą įvairių leidybos sričių specialistams – nuo stilisto iki redaktoriaus pareigų.
Paradoksas, tačiau skelbimas apie siūlomą darbą buvo išspausdintas „Panevėžio balse“, miesto laikraštyje, kuris vėliau daugelį metų buvo pagrindinis „Sekundės“ konkurentas, o dabar man tenka garbė vadovauti ir jo leidybai.
Iki autobuso į Vilnių išvykimo dar turėjau šiek tiek laiko, todėl susigundžiusi ir draugės paraginta, kad puikiai tikčiau siūlomoms pareigoms, nuėjau. Kadangi iki tol buvau dirbusi tik pedagoginį darbą ir studijavau lietuvių filologiją, apie leidybą ir žurnalistiką neturėjau nė menkiausio supratimo. Nuėjusi į tuo metu Respublikos gatvėje įsikūrusią redakciją prisistačiau vyriausiajam redaktoriui ir leidėjui, pasakiau, kad ieškau darbo, susijusio su mano studijuojama specialybe, ir man beregint buvo pasiūlyta sėsti prie stalo ir tuojau pat išbandyti savo sugebėjimus laikant lietuvių kalbos testą. Pasakiau, kad testą galėsiu laikyti tik rytoj, nes po kelių valandų laukia egzaminas Vilniuje.
Testą, matyt, išlaikiau tikrai gerai, nes jau tą pačią dieną pradėjau dirbti stiliste-korektore UAB „Culmen“, tuo metu leidusioje visoje Lietuvoje populiarius buvusius laikraščius „Neliūdėk!“, „Privatus seklys“, „Siaubas!“, „Pasimatymas“, „Atpildas“. Taip prasidėjo mano karjera žiniasklaidoje.
O iššūkiai tuomet laukė tikrai didžiuliai. Nepraėjus nė metams nuo mano darbo pradžios, leidėjas, nepabijojęs tuo metu mieste leidžiamų dviejų laikraščių konkurencijos, nusprendė, kad Panevėžiui ne pro šalį būtų dar vienas. Ir taip 1994 metų kovo 5 dieną miesto spaudos kioskuose pasirodė naujas savaitraštis „Sekundė“, kuris per keletą mėnesių rado kelią į panevėžiečių namus bei širdis ir tapo perkamiausiu laikraščiu Panevėžyje. Regis, po metų „Sekundė“ tapo dienraščiu, leidžiamu 19 000 egzempliorių tiražu.
– Darbas tikriausiai patiko, jei tiek metų išsilaikėte leidyboje?
– Kadangi laikraščių leidome daug, o specialistų trūko, darbo krūvis buvo tikrai didelis ir darbo valandų niekas neskaičiuodavo. Pamenu, per dieną tekdavo perskaityti ir ištaisyti po keliolika laikraščio puslapių darbe, po to dar krūvelę puslapių parsinešti namo ir užmigdžius dukrelę, dažniausiai jau po vidunakčio, baigti ruošti puslapius spaudai.
Mano darbu leidėjas, matyt, buvo patenkintas, nes per keletą metų sparčiai kilo ir užimamos pareigos: greitai buvau paskirta dirbti išleidėja, vėliau – skyriaus redaktore, po to – redaktore, o 1999-aisiais tapau vyriausiojo redaktoriaus pirmąja pavaduotoja.
Reikia pastebėti, kad darbas redakcijoje nuo pat pirmų dienų „užkabino“ taip, kad pasimiršdavo ir nemiegotos naktys, neerzindavo neatlikti namų ruošos darbai ar neišplauti indai…
Be to, dirbdama žiniasklaidoje galėjau tobulėti ne tik kaip specialistė, bet ir bręsti kaip asmenybė. Čia susipažinau ir susigyvenau su tikrai draugišku darbuotojų kolektyvu, pasiruošusiu bet kurią minutę patarti, padėti, pamokyti. Su daugeliu iš tų žmonių, nors ir dirbančių kitose sferose, dažnai susitinku ir bendrauju dabar. Ir dabar turime apie ką pasikalbėti, prisiminti senus laikus. Keletas iš jų iki šiol dirba mūsų redakcijoje.
– Šiuo metu jūs vadovaujate bendrovei, kuri leidžia du leidinius, su kokiais iššūkiais tenka susidurti dabar?
– 2006-ųjų pradžioje „Sekundės“ leidybą perėmė nauji savininkai, o man buvo pasiūlyta eiti direktorės-vyriausiosios redaktorės pareigas. Stojus prie bendrovės vairo teko susidurti su naujais iššūkiais – reikėjo prikelti naujam gyvenimui ankstesniųjų savininkų nustekentą dienraštį, atnaujinti jo dizainą, surinkti išsibarsčiusią žurnalistų komandą, suburti kolektyvą naujam darbui, iš naujo pelnyti skaitytojų, klientų, reklamos užsakovų pasitikėjimą. Su šiais sunkumais, manau, susitvarkėme puikiai, „Sekundė“ greitai atgavo gerą vardą ir pelnė autoritetą tarp skaitytojų.
Praėjusių metų viduryje sujungus „Panevėžio balsą“ ir „Sekundę“ leidusias bendroves, buvau paskirta ON Media, UAB, generaline direktore. Vadovavimas net du laikraščius leidžiančiai bendrovei – sudėtingas ir daug jėgų reikalaujantis darbas. Todėl vyriausiosios redaktorės pareigas perleidau iš Kauno atvykusiai ir iš pirmo žvilgsnio Panevėžį pamilusiai Brigitai Sabaliauskaitei, kuri tikrai įnešė naujų vėjų ir gerų permainų ne tik į mūsų leidžiamų laikraščių turinio kokybę, bet ir į šiek tiek apmirusį miesto bendruomenės gyvenimą.
Džiaugiuosi, kad savo karjerą žiniasklaidos srityje pradėjau praktiškai nuo pirminės, tačiau labai svarbios grandies. Šitaip įgijau įvairiapusės patirties, kuri labai praverčia mano dabartiniame darbe, kur reikia išmanyti ne tik laikraščio gamybą, leidybą, rinkodarą ir vadybą, bet ir redakcijos darbo specifiką, tai leidžia numatyti keletą žingsnių į priekį.
Kaip jau minėjau, vadovavimas leidybos bendrovei – darbas, reikalaujantis be galo daug jėgų, pastangų, pasiaukojimo ir specifinių žinių. Kuo jis įdomus ir žavus? Tuo, kad nuolat tenka susitikti, susipažinti ir bendrauti su naujais, be galo įdomiais žmonėmis, nuolat jausti, kuo gyvena ir kvėpuoja mūsų miestas bei visa Lietuva.
Savaime aišku, ir šiuo metu neapsieiname be naujų iššūkių. Žiniasklaidai vis aktyviau persikeliant į internetinę erdvę, darosi neramu, kas laukia spausdinto žodžio, ypač regioninės žiniasklaidos. Tačiau turint galvoje tai, kad panevėžiečiai visada buvo lojaliausi spausdinto žodžio gerbėjai, belieka tikėtis, kad „Sekundė“ ir „Panevėžio balsas“ savo skaitytojus lankys dar daugybę metų.
– Kaip manote, kas lėmė, kad „Sekundė“ tapo populiariausiu ir iki šiol panevėžiečių mėgstamu ir kasdien skaitomu dienraščiu?
– „Sekundės“ fenomenui, kai ji taip žaibiškai išpopuliarėjo ir tapo mėgstamiausiu panevėžiečių laikraščiu, didžiausią įtaką, matyt, turėjo tai, kad jame dirbo tikrai savo darbui atsidavę, nors ir nebaigę žurnalistikos mokslų, tačiau šiam darbui gyvybiškai būtiną gyslelę turintys, intuityviai jaučiantys, ko reikia skaitytojui, ir išreikšti save žiniasklaidoje norintys darbuotojai. Su daugeliu jų šiandien turėsite progos susipažinti mūsų jubiliejinės „Sekundės“ puslapiuose. Taip pat noriu pasidžiaugti dabartiniais mūsų redakcijos darbuotojais, kurie yra ne tik profesionalai, bet ir savo darbo patriotai. Manau, kad su dabartine komanda mes dar daug gero galime nuveikti.
*****
Pradėjo nuo liniuotės ir pieštuko
Birutė Baublienė
Pirmoji „Sekundės“ redaktorė, miesto Savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė
„Kai manęs klausia apie „Sekundę“ ir jos pradžią, visada pirmiausia prisimenu didelį baltą popieriaus lapą. Tokį pasitiesę su liniuote ir paprastu pieštuku bei trintuku maketuodavome pirmuosius „Sekundės“ numerius. Šiais laikais tokią leidybą jau sunku įsivaizduoti“, – pasakoja B. Baublienė.
Ji teigia, kad naujas ir iki tol nežinomas darbas – leisti laikraštį – buvo labai įdomus kūrybinis procesas. Prie „Sekundės“ ištakų stovėjusieji vargu ar tikėjosi, kad šis laikraštis netrukus taps rimtu konkurentu patirtį ir gilias tradicijas turėjusiam seniausiam miesto dienraščiui.
„Daug kam „Sekundės“ pradžia neatrodė rimtas reikalas, man pačiai ne kartą buvo priekaištauta, kodėl neinu dirbti rimtesnio darbo, nes iš to, ką darome, nieko nebus. Iš tikrųjų „Sekundė“ prasidėjo nuo nulio. Pačioje pradžioje buvo sumanymas leisti nemokamų skelbimų laikraštį su vienu kitu verstu tekstu. Aš telefonu priimdavau skelbimus. Tačiau laikraščio vizija greitai pakito – atsirado „Sekundė“. Atėjo dirbti korespondentai, prasidėjo laikraščio plėtra“, – prisimena pirmoji redaktorė.
B. Baublienei gražius prisiminimus paliko susitikimai su daugybe žmonių – vienas po kito jie atėjo dirbti į „Sekundę“, įdomūs, kūrybingi, visų skirtingi požiūriai, pasaulio suvokimas, amžius ir išsilavinimas. „Kai kurių jau nebėra šiame pasaulyje, bet puikiai prisimenu visus, su kuriais tuos metus teko dirbti“, – sako pirmoji redaktorė.
„Sekundę“ ir dabar ji skaito – nepradingo įprotis imti laikraštį ir versti jo puslapius, nors internete informacijos galima rasti daug ir tą pačią „Sekundę“ ten paskaityti.
***
Ryžosi avantiūrai ir naujovėms
Rita Škutienė
Buvusi vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Korupcijos prevencijos poskyrio vyriausioji specialistė
„Sekundės“ pradžią, atmosferą, tvyrojusią 1994-aisiais dar tik pirmuosius žingsnius žengiančiame dienraštyje smagu prisiminti Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Korupcijos prevencijos poskyrio vyriausiajai specialistei Ritai Škutienei.
„Išgirdusi pasiūlymą dirbti būsimajame naujajame Panevėžio dienraštyje, ryžausi, kaip dabar vertinčiau, tikrai avantiūrai: palikti mėgstamą darbą, draugišką kolektyvą ir išbandyti save nauju aplua“, – sako R. Škutienė.
Iš pradžių jai teko padirbėti kalbos redaktore. Tuomet, pasak Ritos, laikraščio kūrimo aplinka buvusi, švelniai tariant, kukli. Respublikos g. 38-ojo namo ketvirtame aukšte keliuose apšiurusiuose kabinetuose darbavosi saujelė entuziastų, patikėjusių į spaudos rinką įsiveržusios „Sekundės“ ateitimi: Alvydas Ivoškus, dabar įmonės „Amalkeros leidyba“ vadovas, Birutė Baublienė, šiuo metu dirbanti miesto Savivaldybės Švietimo skyriuje, Rita Osteikienė, dabartinė „Sekundės“ ir savaitraščio „Panevėžio balsas“ leidėjos bendrovės „ON Media“ generalinė direktorė ir, žinoma, idėjų generatorius, dienraščio įkūrėjas Alvydas Ulys.
Toje kuklioje redakcijoje virė konstruktyvūs debatai dėl laikraščio pavadinimo, dizaino, šrifto, tematikos, darbuotojų. Ten pat, Respublikos g., buvo ir tų pačių entuziastų sėkmingų bandymų leisti ir kitus laikraščius, net žurnalus.
Bėgant laikui „Sekundė“ tvirtėjo, augo skaitytojų pasitikėjimas ir netrukus iš savaitraščio virto dienraščiu.
R. Škutienė „Sekundėje“ išdirbo iki 2001-ųjų, kurį laiką ėjo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos pareigas, redagavo dienos temos, sporto, pramogų puslapius.
„Nebuvo lengva kasdien atrasti aktualią, įdomią temą, kuri užkabintų, suintriguotų skaitytoją“, – pamena R. Škutienė.
Anot jos, darbas „Sekundėje“ buvo įdomi ir labai vertinga patirtis, leidusi kitaip pažvelgti į miesto ir į kiekvieno žmogaus problemas, buvo įdomu ir šaunu dirbti vienoje komandoje su charizmatiškais, laisvais, energiją spinduliuojančiais žmonėmis.
„Ko gero, darbo žiniasklaidoje antspaudas manyje liko iki šiol. Skaitydama straipsnius pagaunu save, kad pirmiausia vertinu ne tai, kas rašoma, o kaip rašoma: kur sudedami akcentai, ar intriguoja pavadinimas, ar ekspresyvios nuotraukos. Nuoširdžiai sveikinu dabartinę „Sekundės“ komandą smagios ir prasmingos šventės proga. Būkit ir brandūs (juk jau du dešimtmečius skaičiuojat!), ir jaunatviškai pašėlę (juk dar tik dvidešimt!), tiesūs ir nepriklausomi“, – linki R. Škutienė.
***
Teko pasistengti
Zita Kukuraitienė
Buvusi „Sekundės“ redaktorė, miesto Tarybos narė, viešosios įstaigos Integruotų paslaugų centro rinkodaros vadovė
„Vadovauti „Sekundei“ atėjau ne vienerius metus „Panevėžio balse“ dirbusi korespondente“, – prisimena Z. Kukuraitienė.
Tuo laiku „Sekundės“ kolektyvas jau buvo didžiulis – pavaduotojai, dešimtys korespondentų, keli fotografai, maketuotojai, stilistės, korektorės.
„Man kartais taip nutinka – kolektyvas sutiko gana priešiškai. Iš pradžių buvo gana sudėtinga suderinti tiek skirtingų charakterių, požiūrių, nuomonių. Bet džiaugiuosi, kad pavyko, ir kai reikėjo skirtis, buvo labai liūdna, visi buvome susigyvenę, susidraugavę“, – pasakoja buvusi redaktorė.
Kad būtų išgirsta ir suprasta, kad darbas vyktų sklandžiai, laikraštis taptų vis įdomesnis, pateisintų skaitytojų lūkesčius, redaktorei teko labai pasistengti.
„Reikėjo vingrybių. Bet greitai su visais radau bendrą kalbą, supratome vieni kitus“, – sako Z. Kukuraitienė. Ji teigia, kad spaudai tie laikai buvo aukso amžius, įvairios permainos gerokai pakeitė situaciją, ir dabar padėtis kitokia.
„Laikraštis šeštadieniais buvo leidžiamas 36 puslapių, tad aišku, kad visiems darbo būdavo daug. Laimei, komanda buvo gera. Visus, su kuriais teko dirbti „Sekundėje“, prisimenu tik gerai. Žmonės įdomūs, išradingi, kūrybingi. Laikraščio įkūrėją, pirmąjį savininką taip pat miniu tik gerai – šis kūrybingas žmogus buvo kupinas gausybės idėjų, sumanymų, tik, deja, ne visus mokėdavo įgyvendinti“, – sako buvusi redaktorė.
***
Nuo Respublikos gatvės nenutolo
Rimantas Vagrys
Buvęs korespondentas, prokuroras
Kaip juokauja Panevėžio apygardos prokuroras Rimantas Vagrys, visa jo karjera susijusi su Respublikos gatve. Joje dirbo šlavėju, paskui mokė tikybos J. Balčikonio gimnazijoje, vėliau dirbo korespondentu toje pačioje gatvėje įkurtoje „Sekundės“ redakcijoje, o dabar aiškinasi korupcinius nusikaltimus Apygardos prokuratūroje.
„Respublikos gatvę iššlaviau, išmokiau, aprašiau, o dabar atiduodu teismui“, – apibendrino R. Vagrys.
Keliai, dabartinį prokurorą atvedę į žurnalistiką, buvo ganėtinai klaidūs. Baigęs vidurinę mokyklą R. Vagrys įstojo studijuoti teisę, tačiau trečiame kurse apsisprendė prieš tapdamas teisininku paragauti įvairesnio gyvenimo.
Plunksna R. Vagriui visada pakluso, jo ketureilius spausdindavo vietos laikraštis, todėl ieškodamas darbo būsimasis teisininkas pravėrė „Sekundės“ redakcijos duris. Jam buvo patikėta kuruoti teisėsaugos sritį. Prokuroras pamena pirmąjį savo straipsnį – reportažą iš morgo rašė visą dieną. Nauda buvo dviguba – ne tik straipsnį parašė, bet ir išliejęs prakaito išmoko kompiuteriu spausdinti.
„Sunkiausia žiniasklaidoje, kad reikia pačiam ieškotis darbo. Prokuratūroje jo visada yra. Gal didesniuose miestuose, Vilniuje, Kaune, kur įvykių daugiau, žurnalistams dirbti lengviau, bet Panevėžyje reikėdavo pavargti ieškant, ką kasdien pateikti skaitytojui“, – mano R. Vagrys.
Jis sako, kad penkiolika metų ieškojęs laimės ir neradęs grįžo baigti teisės studijų.
Anksčiau kiekvieną rytą atsiversdavęs laikraščius dabar prokuroras prisipažįsta daugiau skaitantis internetinius leidinius.
Su tamsiąja gyvenimo puse kasdien darbe susiduriantis R. Vagrys žiniasklaidoje nori matyti daugiau pozityvių straipsnių.
***
Daugiau dizaineris nei fotografas
Evaldas Ivanauskas
Dizaineris
Žinomas šalyje fotomenininkas, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojas ir laureatas, nuolatinis parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis Evaldas Ivanauskas kelerius metus kūrė „Sekundės“ dizainą.
1996-aisiais pradėjęs dirbti dienraštyje jis iš pradžių maketavo laikraštį, vėliau apipavidalindavo „Sekundės“ leidžiamus pramoginius žurnalus. E. Ivanauskas tapo leidybos dizaineriu.
Fotomenininkas sako, kad tuomet ir dabar techninės galimybės buvo panašios, tačiau darbuotojų žinios ir gebėjimas dirbti įvairiomis kompiuterinėmis programomis buvo ribotas.
„Iš pradžių teko dirbti tarsi apgraibomis, daug mokytis. Ieškodavom idėjų kituose leidiniuose, pridėdavom ką nors savo ir taip kūrėm laikraščio stilių. Kiekvieną naujovę, idėją karštai aptardavom“, – pamena jis.
Ketverius metus „Sekundėje“ dirbęs Evaldas geru žodžiu mini kolegas. Pasak jo, kolektyvas buvo
linksmas ir atsidavęs darbui. Fotomenininkas neabejoja, kad visi darė tai, ką iš tiesų mėgo ir išmanė.
„Net ir tada, kai garsiai rėkdavo, jog viskas užkniso“, – pasakojo E. Ivanauskas.
Pasak Evaldo, darbe nebuvo kada nuobodžiauti, kasdien kas nors įvykdavo. Dienraštį reikia parengti spaudai per nustatytą laiką ir taip – kasdien. Darbuotojai išgyvendavo ir dabar išgyvena nemenką įtampą.
„Pasitaikydavo įvairių techninių klaidų. Kompiuterių pajėgumai buvo menkesni, internetas lėtesnis. Mano kolega gavo pylos už tai, kad elektroniniu paštu bandė į spaustuvę persiųsti 1,5 megabaito užimantį laikraščio puslapį, nes tokios apimties duomenų esą paštu neįmanoma siųsti. Atsimenu, jog spalvotą žurnalą įrašėme visą pusdienį ir dar per naktį, kad ryte jau būtų galima laikmenas vežti į spaustuvę“, – prisiminė jis.
Atsivertus laikraštį fotomenininkui įdomu jo dizainas – teksto ir iliustracijų visuma, jų dermė, nuo ko priklauso, ar skaitytojui bus lengva ir patogu suvokti informaciją.
E. Ivanauskas jau beveik 18 metų dirba reklamos ir leidybos srityje. Savo kūryboje jis pirmenybę teikia skaitmeniniam fotografijų komponavimui.
„Esu daugiau dizaineris nei fotografas“, – šypsosi jis.
Evaldas kuklinasi. Buvusio „Sekundės“ dizainerio darbų publikuota daugelyje Lietuvos ir užsienio leidinių, skirtų fotografijai. 2006 metais laimėjęs prestižinio tarptautinio konkurso „Fujifilm European Press Profesional Awards“ apdovanojimą, jis buvo išrinktas Metų panevėžiečiu meno srityje.
Kadangi Evaldas yra reklamos agentūros dizaineris, mieste galima pamatyti daug jo sukurtų plakatų, iškabų, leidinių. Jis yra sukūręs knygų viršelių (pvz., daugeliui E. Malūko romanų), plakatų A. Stonio filmui „Ūkų ūkai“, G. Zubavičiaus trumpo metražo juostai „Gėlės“.
E. Ivanauskas taip pat yra sukūręs Panevėžio J. Miltinio dramos teatro spektaklių afišų bei programėlių. Jis yra apipavidalinęs ir parengęs spaudai daugelį fotoalbumų ir parodų katalogų. Jau dešimt metų Evaldas priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai.
***
Liūdėti neleido baltas „vabalas“
Aldas Skvarnavičius
Buvęs vadybininkas, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas
„Reikėtų patikslinti, kad teko dirbti ne „Sekundės“ dienraštyje, o giminingoje bendrovėje „Culmen“, kuri platino šios redakcijos leidinius juos ir realizavo. Tačiau dirbant šios bendrovės vadybininku nuolat tekdavo bendrauti su tuomečiu dar labai jaunu, vos prieš kelerius metus susidariusiu „Sekundės“ kolektyvu.
Pagrindinis mano darbas buvo rūpintis naujų prekybos vietų paieška, sukurti ir plėsti tiek „Sekundės“ ir jos kitų leidinių, tiek respublikinių leidinių, su kuriais bendradarbiauta, tinklą.
Smagiausias dalykas, kurį tenka prisiminti iš tuomečio darbo, tai tarnybinis automobiliukas – senučiukas, raudonos spalvos „vabalas“, ant kurio puikavosi vieno iš „Sekundės“ leistų laikraščių „Neliūdėk“ užrašas. Ir tikrai šis automobilis neleisdavo liūdėti dėl nuolat kelyje sulaukiamo dėmesio, kitų vairuotojų pypsėjimo, pasisveikinimų ir vis pasikartojančių prašymų išskirtinai atrodančią mašiną parduoti.
Šis darbas leido įvertinti komandinio darbo privalumus, praplėtė akiratį. Bendraujant su įvairiais žmonėmis, atsirado kitoks požiūris į miesto gyvenimą ir jame vykstančius dalykus.
Dienraštį „Sekundė“ skaitau iki šiol ir džiaugiuosi matydamas jo tobulėjimą, pasiekimus, platesnį apžvelgiamų įvykių spektrą, teigiamai vertinu pastangas informaciją pateikti objektyviai.
„Sekundės“ 20-mečio proga norėčiau palinkėti toliau gausinti skaitytojų ratą, išlaikyti objektyvų požiūrį į aprašomus įvykius, nepaliauti tobulėti ir išlaikyti jaunatvišką entuziazmą skatinant panevėžiečių bendruomeniškumą bei gerinant miesto įvaizdį.“
***
Įgyta patirtis atvedė į verslą
Alvydas Ivoškus
Buvęs komercijos direktorius, „Amalkeros“ direktorius
„Sekundėje“ dirbau septynerius metus – nuo pat dienraščio įkūrimo pradžios. Pirmieji metai nebuvo labai lengvi, bet įdomūs. Laikraščių leidyboje buvo didelių permainų, mat juos pradėjo leisti ir privačios bendrovės. Iki „Sekundės“ leidome pramoginius laikraščius, tokius kaip „Neliūdėk“ ir kitus, o „Sekundė“ buvo visiškai kitoks – dienraštis. Todėl pati pradžia buvo sunki, vis kirbėjo mintis, ar pavyks rasti savo skaitytojų ratą, ar laikraštis turės statusą. Bet tas persilaužimas įvyko.
Aišku, kadangi buvome ta pirmoji kregždė, viską reikėjo atrasti patiems, mokytis tik iš savo klaidų ir laimėjimų, nesėkmių ir sėkmių. Viskas buvo nauja. Kolektyvas buvo labai jaunas, tad ta jaunatviška energija visus ir stūmė. Dabar daugmaž viskas nusistovėję, o tada buvo nuolatinė kova dėl to, kaip padaryti laikraštį geresnį ir įdomesnį. Tad jis buvo visoks – nuo nespalvoto iki spalvoto.
Patirtis, įgyta „Sekundėje“, ir dabar praverčia profesinėje veikloje. Tų dienų ieškojimas, kaip įeiti į rinką ir atrasti savo klientų ratą, padėjo įkurti savo reklamos ir poligrafijos įmonę „Amalkera“.
***
Saviraiškos būdas
Rasa Šošič
Buvusi „Sekundės“ korespondentė, vėliau redaktorė, dabar Vyriausybės atstovė Panevėžio apskrityje
„Metai, praleisti „Sekundėje“, – aukso vertės. Jie išmokė atsakomybės, komandinio darbo ir buvo gera savęs patikrinimo mokykla“, – sako Vyriausybės atstovė ir prisipažįsta, kad ilgisi laiko, praleisto nuostabiame, draugiškame kolektyve.
Pati pradžia „Sekundėje“ jai nebuvo lengva. „Iki šiol esu dėkinga vadovams, patikėjusiems manimi ir priėmusiems dirbti korespondente. Juk atėjau neturėdama nei patirties, nei supratimo, prieš tai ilgus metus auginusi vaikus“, – prisimena korespondente sėkmingai dirbusi, o po pertraukos pakviesta eiti redaktorės pareigas moteris.
Ji pasakoja, kad darbas „Sekundėje“ nebuvo toks, kaip jis suprantamas tiesiogine prasme. „Tai buvo tiesiog saviraiškos būdas – be jokių darbo valandų ir net be poilsio dienų. Net ir nebūdama redakcijoje, apie laikraštį galvodavau nuolat, ieškodavau temų, medžiagos. Neperdėsiu sakydama, kad laikraščiui buvo atiduota didelė asmeninio gyvenimo dalis. Tačiau dėl to nė kiek nesigailiu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano gyvenime buvo „Sekundė“, – sako R. Šošič.
Dieną nuo laikraščių skaitymo pradedanti Vyriausybės atstovė tvirtina, kad „Sekundė“ dideliame jų pluošte visada sulaukia išskirtinio dėmesio.
***
Tramplinas į karjerą
Dovilė Ožalinskaitė-Maldeikienė
Buvusi korespondentė, prokurorė
„Sekundėje“ apie nusikaltimus rašiusi Dovilė Ožalinskaitė-Maldeikienė dabar juos aiškinasi. Ji – Panevėžio apylinkės prokurorė. „Sekundės“ redakcija – pirmoji Dovilės darbovietė. Į dienraštį ji atėjo būdama studentė – M. Romerio universitete krimto teisės mokslus.
„Ateitį visada siejau su teise. Į „Sekundę“ ėjau manydama, kad darbas laikraštyje man bus tramplinas į karjerą, norėjau „pačiupinėti“ sritį, kurioje save mačiau baigusi studijas. „Sekundė“ buvo mano pirmas darbas, pirmas mano savarankiškas atlyginimas, mano karjeros pradžia“, – pasakoja D. Maldeikienė.
Ji pripažįsta, kad darbas žiniasklaidoje nebuvo iš lengvųjų – teko patirti nemažai streso, būta ir nemigos naktų. Tačiau, anot Dovilės, treji metai, praleisti „Sekundėje“, buvę labai įdomūs. Korespondentės darbas jai, dar studentei, suteikė progą gyvenimą pamatyti iš įvairių pusių: pabendrauti ir su policijos pareigūnais, ir su prokurorais, ir su nusikaltėliais.
Žurnalisto darbą išbandžiusi D. Maldeikienė sako dabar skaidydama straipsnius mato daug plačiau nei autoriaus pateikta informacija.
„Žurnalistus užjaučiu, nes žinau, kad jų darbas sudėtingas, ne kiekvienas pašnekovas lengvas. Prokuratūroje darbo daugiau, bet jis man malonesnis“, – vertina Dovilė.
Kelių mėnesių dukrelę sūpuojanti prokurorė juokauja, kad sunkiausios vis dėlto yra motinos pareigos.
***
Jaučia sentimentu pirmajam darbui
Inga Bačiulienė
Buvusi vadybininkė, „Citadelės“ banko Panevėžio filialo valdytoja
„Citadelės“ banko Panevėžio filialo valdytoja Inga Bačiulienė prisimena, kad jos darbas „Sekundėje“ buvo pats pirmasis, tad iki šiol likę tam tikrų sentimentų. Darbą leidinyje pasiūlė pažįstami.
„Įsidarbinau 1996 metų balandį. Buvau dar studentė. Iš pradžių rūsyje naktimis pakuodavau laikraščius prenumeratoriams“, – pasakoja ji.
Paskui I. Bačiulienė dirbo ir prenumeratos, ir platinimo, ir reklamos vadybininke.
„Puikūs prisiminimai. Buvo geras kolektyvas. Manau, daugelis dirbo dėl šaunaus kolektyvo“, – sako I. Bačiulienė.
Laikraštyje dirbę žmonės buvo linksmi, draugiški, tad kasryt į darbą eidavusi geros nuotaikos. Banko Panevėžio filialo valdytojos manymu, geras kolektyvas labai svarbu. Jei visi kaip kumštis, galima labai daug ką nuveikti.
Darbas laikraštyje, moters teigimu, suteikė nemažai patirties. Tai buvo pirmas susidūrimas su verslo pasauliu, pažintys, ryšiai. Pasak I. Bačiulienės, šioje darbovietėje įgyti ir pirmieji pardavimo įgūdžiai, nes reikėjo pritraukti prenumeratorius, reklamą. „Sekundėje“ karjerą pradėjus nuo bene žemiausio laiptelio, atsirado suvokimas, kad tai nėra itin svarbu – turint noro, karjeros laiptais galima užlipti gana aukštai.
„Darbu ir užsispyrimu įmanoma daug ką pasiekti“, – teigia I. Bačiulienė.
***
Aistra futbolui atvedė į „Sekundę“
Dainius Ruževičius
Sporto korespondentas, dabar gyvenantis Čikagoje
„Sekundėje“ pradėjau darbuotis maždaug prieš 20 metų. Galima sakyti, su šiuo laikraščiu mane suvedė likimas. Į kolektyvą įsijungiau parašęs vos vieną vienintelį straipsnį apie futbolą. Redakcija nesitikėjo sulaukti tokio straipsnio, o be to, apie mane nieko nežinojo.
Tuomet, Panevėžio prekybos mokykloje įgijęs prekybininko-komersanto specialybę, įsidarbinau „Klevo“ pramoninių prekių parduotuvėje. Per savaitę galėjau pasirinkti vieną laisvą dieną ir ją išnaudodavau tada, kai žaisdavo mano mylima komanda. Pamenu, rungtynės vyko Vilniuje, „Ekranas“ kovėsi su „Žalgiriu“. Po pergalingų „Ekranui“ rungtynių parvykęs namo sulaukiau, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo kolegos, tuo metu „Sekundės“ sporto žurnalisto Vidmanto Einorio skambučio. Vidmantas negalėjo stebėti šių rungtynių, tad manęs maloniai paprašė parašyti apie jas, pasirašyti jo vardu ir kitą dieną nunešti straipsnį į „Sekundės“ redakciją.
Man teko rimtas, bet malonus išbandymas – per naktį reikėjo sukurti „šedevrą“. Nors dar mokykloje humanitariniai mokslai man sekėsi, šis netikėtas įpareigojimas privertė gerokai paprakaituoti ir pasinervinti. Teko suplėšyti ne vieną lapą, išbraukti man nepatikusius sakinius, kol pavyko išdėstyti rungtynių eigą. Tada ištaisiau klaidas ir dailyraščiu perrašiau tekstą. Nenorėjau nuvilti nei man itin svarbią užduotį patikėjusio V. Einorio, nei skaitytojų, nes žinojau, kad kitą dieną mano straipsnis, nors jo autorius bus nurodytas kitas, pasirodys „Sekundėje“.
Rytą nunešiau straipsnį į redakciją ir jį atidaviau sporto skyriaus redaktoriui Laimiui Kavoliūnui. Jam pasakiau, kad šio straipsnio autorius V. Einoris paprašė jį perduoti. Tačiau klasta bematant paaiškėjo: kitokia rašysena, kitoks stilius išdavė, kad tai – ne „Sekundės“ sporto žurnalisto darbas. Vėliau paaiškėjo, kad būtent ši nepavykusi gudrybė man atvėrė kelią į darnų „Sekundės“ kolektyvą. Redaktoriams patiko mano straipsnis. Jie susirado mane „Klevo“ parduotuvėje ir pasiūlė gerokai pelningesnį ir įdomesnį darbą – tapti laikraščio sporto žurnalistu. Nedvejodamas sutikau ir netrukus jau darbavausi naujoje srityje. Ji man visų pirma suteikė moralinį pasitenkinimą.
Per akimirką tapti sporto žurnalistu man nė nesisapnavo, tai buvo lyg svajonės išsipildymas – varžybos keitė viena kitą, aplink mane sukosi įvairių šakų sportininkai, o aš rašiau apie juos. Į darbą ėjau kaip į šventę. Tai tarsi buvo mano pašaukimas.
Pamenu, ne kartą darbą baigdavau naktį – pasibaigus rungtynėms ar varžyboms tekdavo grįžti į redakciją ir parašyti karštą straipsnį. Vargas atsipirkdavo kitą dieną, kai sužinodavau, kad skaitytojams straipsnis buvo įdomus. Tai buvo didžiausias atpildas, stimulas – lyg padėka už triūsą.
Nenorėčiau išskirti nė vieno buvusio kolegos – visi man brangūs žmonės. Per aštuonerius darbo „Sekundėje“ metus mane su jais susiejo tvirti darbiniai ryšiai, o ir savo laisvalaikį mokėdavome drauge praleisti turiningai ir linksmai.
Mėgau savo darbą, nes jis buvo ir mano hobis. Kiekviena diena man atnešdavo ko nors nauja ir įdomaus.
Truputį apmaudu, kad gyvendamas Amerikoje negaliu savęs visiškai realizuoti pamėgtoje veiklos srityje, nes darbas vietiniame laikraštyje „Amerikos lietuvis“ negali būti pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Tad šeimai pinigus tenka uždirbti po įvairias Čikagos vietoves išvežiojant lietuviškus maisto produktus ir alkoholinius gėrimus.
Vis dėlto nuo žurnalistikos visiškai nenutolau – darbuojuosi „Amerikos lietuvio“ savaitraštyje, parašau ir į kitus leidinius, be to, kartkartėmis apie save primenu Lietuvos internetinių naujienų portalų skaitytojams – juos supažindinu su įdomiausiomis JAV vykstančiomis varžybomis.
Kiekvienas pirmadienis gyvenant JAV – man šventa diena, nes būtent tada tenka pasinerti į žurnalistikos vandenis ir apžvelgti per savaitę susikaupusius sporto (ir ne tik) įvykius. Atsiduodamas savo pomėgiui rašyti savotiškai pailsiu, pasikraunu energijos kitų dienų darbams.
