Kaip NATO reaguoja į naujus ir senus iššūkius? Ar užtenka Aljanso garantijų šalia Rusijos esančioms šalims? Apie tai IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas kalbėjosi su NATO generalinio sekretoriaus vyriausiuoju patarėju Sorinu Ducaru.
Esate atsakingas už kylančius saugumo iššūkius NATO. Kas šiuo metu suprantama kaip nauji saugumo iššūkiai?
– Iš tiesų, esu NATO generalinio sekretoriaus pagrindinis patarėjas kylančių saugumo iššūkių klausimais, vadovauju padaliniui, kuris su tuo dirba. Visų pirma, tai kibernetinio saugumo užtikrinimas, energetinio saugumo, kovos su terorizmu, masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmės. Daug dėmesio skiriame galimiems energijos tiekimo sutrikimams, pavyzdžiui, nestabilumui energijos išteklių tiekimo maršrutų zonose, teroristinių ar kibernetinių atakų prieš energetikos infrastruktūrą rizikoms. Mano vadovaujamame padalinyje yra dvi analitikų grupės, viena jų skirta strateginės analizės pajėgumams, kita – ekonominio saugumo analizei. Abi užsiima galimų grėsmių stebėsena. Taip pat šiame padalinyje įgyvendiname vieną svarbių NATO programų „Mokslas taikai ir saugumui“. Ji skirta saugumo projektams, turintiems didelę reikšmę NATO tikslams, kartu su Aljanso partneriais įgyvendinti.
Ar turėtų NATO reaguoti į Rusijos karo veiksmus Kryme ir šalia Ukrainos sienų kaip į naują iššūkį saugumui, ar tai vis dėlto „sena gerai pamiršta“ saugumo problema?
– Būtų galima pasakyti, kad tai vienu metu yra ir naujas, ir pasikartojantis iššūkis. Šie karo veiksmai tiesiogiai susiję su pačia Aljanso egzistavimo prasme. Esminis tikslas yra kolektyvinė gynyba ir tai išlieka pagrindinis NATO uždavinys, nepriklausomai nuo to, kaip kinta politinė aplinka ir kokių naujų iššūkių atsiranda. Būtinybė užtikrinti Aljanso narių saugumą yra itin svarbus kolektyvinės gynybos aspektas. Rusijos veiksmai pabrėžė būtinybę įvertinti tradicines grėsmes taip pat rimtai, kaip ir naujus iššūkius. Be to, naujos grėsmės gali lydėti ir tradicinius pavojus saugumui – kibernetinės atakos, informacinis karas gali būti naudojami, energijos išteklių tiekimas nutraukiamas ir vykstant konvencinio karo veiksmams. Todėl reikia į tai žiūrėti kompleksiškai. NATO misija išlieka tokia pat – užtikrinti narių gynybą, saugumą ir stabilumą. Tačiau būtina stiprinti bendrą saugumą su partneriais – su jais ryšiai taip pat labai intensyviai plėtojami. Nuo pat Aljanso viršūnių susitikimo Lisabonoje 2010 m. tai buvo paskelbta kaip vienas prioritetų.
Kai kurios NATO narės, ypač esančios šalia Ukrainos, Moldovos, daug labiau nerimauja dėl to, kas vyksta netoli jų. Esate rumunas. Kaip jūsų šalyje ar kitose Aljanso pasienio valstybėse reaguojama į įvykius Ukrainoje?
– Kaip dirbantis NATO neatstovauju Rumunijai, tai dariau, kai buvau šios valstybės atstovas NATO taryboje. Tačiau, žinoma, suprantu nerimo ženklus, siunčiamus iš gimtinės ar kitų narių. Aljansas pasmerkė neteisėtą, nelegitimią Krymo aneksiją ir Rusijos karinių pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų, susirūpinęs dėl didinamos įtampos. Visa tai labai tikra. Visos NATO narės dėl to sunerimusios, ypač prie išorinių sienų Rytuose.
Vyksta diskusijos dėl galimybės kai kuriose narėse, pavyzdžiui, Baltijos šalyse ar Lenkijoje, dislokuoti daugiau karių, įkurti nuolatines bazes. Kurį etapą pasiekė šios diskusijos NATO?
– Žinoma, Aljanse diskutuojama, kaip geriausiai organizuoti rytinių narių gynybą. Kai kurių papildomų priemonių jau imtasi – pavyzdžiui, skirta daugiau naikintuvų Baltijos oro erdvėje patruliuoti. Tai liudija, kad NATO greitai reaguoja į besikeičiančią padėtį. Vis dėlto kol kas per anksti spekuliuoti, kokios galėtų būti galimybės dislokuoti nuolatines pajėgas. Manau, kad šių metų rugsėjį Velse vyksiančiame NATO viršūnių susitikime gali būti nuspręsta aiškiau, kokių papildomų priemonių reikėtų imtis. Iki tol negalėčiau atsakyti, kas konkrečiai gali būti priimta.
Lietuvoje neseniai šventėme 10-ąsias narystės NATO metines. Daug žmonių jaučiasi ramūs tik dėl to, kad tiki kolektyvinės gynybos garantijomis. Tačiau yra nemažai manančių, kad vargu ar Aljanso sąjungininkai rizikuos didžiuliu karu su Rusija, jei būtų užpultos Baltijos šalys. Kaip manote, ką turėtų padaryti NATO ir pačių šalių vyriausybės, kad padidintų visuomenės saugumo jausmą?
– Visų pirma, reikėtų prisiminti, kodėl NATO yra pats sėkmingiausias aljansas istorijoje, skaičiuojantis jau 65 metus. Organizacijos patikimumas ir sėkmė remiasi ne tik aiškiais, dokumentuose fiksuotais įsipareigojimais, bet ir institucine struktūra, kurioje yra tiek karinė, tiek politinė dalis. NATO turi karinio vadovavimo struktūrą, užtikrina nuolatinį gynybos planavimo procesą. Skirtingai nei daugelis kitų aljansų, sudarytų praeityje, kurie buvo paremti tik sutartimis, NATO vadovaujasi aktyviu solidarumo principu, kai kiekvienas narys konkrečiai prisideda prie bendros gynybos: vadovavimo struktūros, karinių pajėgumų planavimo, karinių operacijų. Būtent tai daro Aljansą gyvybingą. Nė viena jo narių nebuvo tiesiogiai užpulta kitos konvencinės galios. Pirmas svarbus dalykas – geriau suprasti, kas yra NATO ir kodėl ji veikia.
NATO ir visų jos sąjungininkų įsipareigojimai laikytis kolektyvinės gynybos principo yra visiškai tvirti. Ir tai neseniai dar kartą pakartota tiek Baltijos šalims, tiek Lenkijai ar Rumunijai.
Antra, NATO ir visų jos sąjungininkų įsipareigojimai laikytis kolektyvinės gynybos principo yra visiškai tvirti. Ir tai neseniai dar kartą pakartota tiek Baltijos šalims, tiek Lenkijai ar Rumunijai. Taip pat svarbu, kad būtų užtikrinama ne tik kalbomis, bet ir konkrečiais veiksmais, pavyzdžiui, papildomai dislokuotais naikintuvais. Tačiau ir šalių vyriausybės turi atlikti savo vaidmenį – išreikšti pasitikėjimą šia organizacija.
Kalbant apie aktyvų solidarumą būtina pabrėžti, kad saugumas nėra dovana, kurią galima gauti dykai. Svarbu, kad kiekviena šalis, kiekviena vyriausybė prisidėtų prie investicijų į saugumą. Manau, šiuo metu gerai suvokiama, jog reikia užtikrinti išmintingą gynybos finansavimą, koordinuoti šias pastangas su narėmis. Saugumas kainuoja, tačiau nesaugumas pareikalauja dar daugiau. Suverenumas, teritorinis integralumas ir laisvė neįkainuojami, todėl saugumas priklausant Aljansui bet kuriuo atveju yra pigesnis nei pavieniui.
2010 m. NATO priėmė naują strateginę koncepciją, kuri turėjo pateikti dešimtmečio gaires. Tačiau kartais pasaulis keičiasi greičiau nei strategijos. Ar matytumėte poreikį ką nors keisti dabartinėje strateginėje koncepcijoje?
– 2010 m. strateginėje koncepcijoje išskirtos trys esminės užduotys: kolektyvinė gynyba, krizių valdymas ir saugumo užtikrinimas bendradarbiaujant. Visos jos išlieka aktualios. Naujas kontekstas labiau pabrėžia kolektyvinės gynybos poreikį. Galbūt pravartu šiek tiek perskirstyti akcentus tarp įvardytų užduočių, tačiau visos jos ir toliau išlieka svarbios. Nėra jokių ginčų, kad reikėtų atsisakyti kurios nors iš užduočių, viskas susiję. Tai, kad praplėtėme Aljanso interesus besikeičiančioje aplinkoje, tačiau nė per sprindį neatsitraukėme nuo pradinių prioritetų, sutvirtino mūsų egzistavimo misiją.
Kokie NATO pajėgumai įvertinti ir suvaldyti naujus iššūkius, pavyzdžiui, grėsmes energetiniam ar kibernetiniam saugumui?
– Kibernetinio saugumo srityje Aljansas sukūrė priemones ginti savo tinklus nuo kibernetinių išpuolių, turime centralizuotą kompiuterinių incidentų reagavimo sistemą, bendrai saugoma apie 50 svarbiausių NATO interneto tinklalapių. Taip pat Aljansas stiprina narių galimybes užtikrinti didesnį vidinių tinklų saugumą, nurodydamas svarbiausius kibernetinės gynybos pajėgumų taškus NATO gynybos planavimo procese, dalydamasis informacija, rengdamas bendrus mokymus ir pratybas. Taip pat sukūrėme bazinius principus, kaip suteikti pagalbą narėms, kurios patiria išpuolius taikos ar krizės metu.
Energetikos srityje, reikia priminti, infrastruktūros gynyba yra nacionalinis įsipareigojimas. Tačiau NATO suteikia svarbią platformą, kurioje vyktų politinės diskusijos strateginiais klausimais energetinio saugumo srityje, kurioje būtų keičiamasi gerąja patirtimi, vyktų mokymai, pratybos, siekiant apsaugoti svarbią energetikos infrastruktūrą. Aljansas taip pat labai daug dėmesio skiria energijos efektyvumui karinėje srityje didinti – vadinamajai žaliajai gynybai. Visa tai yra Lietuvoje įkurto NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro užduotys. Nors tai nėra tiesioginis Aljanso padalinys, jį valdo šalys steigėjos, tačiau ši institucija labai svarbi bendradarbiaujant narėms šioje naujų iššūkių srityje.
Krizių valdymas – vienas NATO prioritetų. Ji atliko svarbų vaidmenį konfliktuose Afganistane, Irake, Libijoje. Tačiau per kitas krizes – Gruzijoje ar dabar Ukrainoje – liko nuošalyje. Ar yra kokie kriterijai, kada Aljansas turi įsitraukti į tarptautinių konfliktų valdymą, o kada to vengti?
– Kiekviena krizė kitokia. Nėra jokio išankstinio šablono, kaip į jas reaguoti. Ir nereikia manyti, kad NATO gali būti atsakymas į bet kurią krizę. Kiekvienas atsakas nulemtas politinio Aljanso sprendimo. Todėl negalima kalbėti apie konkrečių kriterijų taikymą, viskas priklauso nuo analizės ir narių politinio nutarimo. Žinoma, kiekvienu atveju daug ką nulemia strateginė saugumo aplinka ir Aljanso šalių interesai, ar yra tarptautinis teisėtas mandatas, kokie gali būti ilgojo laikotarpio padariniai įsitraukus į konfliktą, ar prasminga naudoti karines priemones ir panašiai. Tačiau sprendimas, ar įsitraukti į krizės valdymą, labiausiai priklauso nuo politinio požiūrio, o diplomatinis bei politinis krizės sprendimas visuomet patrauklesnis nei karinis.
NATO turės naują generalinį sekretorių. Nuo rudens vadovavimą perims buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas. Kiek generalinis sekretorius gali nulemti Aljanso politiką ir strateginę viziją?
– Lyderystė daug lemia. Narės visuomet rinkosi stiprius lyderius, ir pastarieji pavyzdžiai tai tik patvirtina. Žinoma, svarbiausi politiniai, strateginiai sprendimai priimami visų narių konsensusu. Tačiau generalinis sekretorius svariai prisideda prie NATO veiklos ir įvaizdžio skleisdamas Aljanso viziją, vienydamas sąjungininkus ir bendraudamas su partneriais. Be to, jis, padedamas komandos, turi nemažą įtaką ir vidinei darbotvarkei.
