Iki kitų Seimo rinkimų lieka lygiai metai – būtent tas laikas, kai partijos jau pradeda konkrečiai ruoštis rinkimams. Vis dėlto politinės apatijos ir nusivylimo metu nebus lengva sužavėti rinkėjus ir įtikinti juos balsuoti už konkrečią partiją ar apskritai ateiti į rinkimus. IQ siūlo rinkimų kampanijos receptą, kurio komponentai galėtų lemti sėkmę bet kuriai partijai.
Priešrinkiminio aktyvumo sezonas jau prasidėjo. Užuominos apie naujų partijų steigimą ar senų ir pamirštų partijų atgimimą pasirodė jau šios vasaros pabaigoje. Tačiau kitąmet didžiausius rinkimų pyrago gabalus dalysis ne naujokai, o patyrę politiniai vilkai. Nepaisant visuomenės nusivylimo tradicinėmis partijomis, būtent didžiosios partijos susirinks daugumą balsų ir dėlios scenarijus dėl galimos naujos daugumos ir koalicinės vyriausybės.
Kita vertus, metai – dar pakankamas laikas, kad net ir nauja partija galėtų sudrebinti politinę sceną, jei pasinaudos visuomenei jautriais klausimais. Suplakti sėkmingą politinį kokteilį nėra sudėtinga, nes jo sudedamosios dalys gerai žinomos ir partijoms. Tačiau sunkiausia rasti tinkamus komponentus.
Idėjos – 30 proc.
Lietuvos politika nuobodi. Joje dominuoja arba pigus populizmas, nukreiptas į pykčio skatinimą („visi jie vagys!“, „atiduokit pavogtas pensijas!“), arba daugelį metų girdėti „teisingi“, bet neįkvepiantys postringavimai („sumažinsime biudžeto deficitą“, „skatinsime verslą“).
Politinei scenai reikia ne tik naujų balsų, bet ir naujų dainų. Sudėtingiausia, kad naujų politinių idėjų iš esmės nelabai galima „sukurti“ – problemos išties yra ilgalaikės, ir norintys atrodyti atsakingi politikai privalo kartoti, kaip jas spręs. Tačiau net ir esant tokiai situacijai verta ieškoti naujų įkvėpimo šaltinių. Pavyzdžiui, A. Zuokas nusprendė pateikti viziją apie vilniečių atlyginimą, vidutiniškai sieksiantį 6,4 tūkst. litų 2020 m. Ir visiškai nesvarbu, kad iki 2020-ųjų daugiau nei dvi savivaldos tarybų kadencijos ar kad Lietuva oficialiai siekia įsivesti eurą. Idėja verta anekdotų ar pašaipų, tačiau ji nenuobodi.
Bet antrą kartą iš to paties anekdoto nesijuokiama, tad būsimuose rinkimuose politikams reikės naujų idėjų. Galbūt kažkas sugalvotų paskelbti, kad visas daugiabučių šildymas būtų užtikrinamas tik iš vietinių resursų arba kad benzininius automobilius iki 2030 m. pakeis elektriniai – detales tepalieka biurokratams. Tautai reikia įkvėpimo.
Naujovės – 20 proc.
Barackas Obama laikomas bene geriausiu politinės kampanijos pavyzdžiu pastarąjį dešimtmetį. Jo sėkmė rėmėsi ne tik charizmatiška laikysena ir įkvepiančia retorika, bet ir naujovėmis rinkimų kampanijoje. B. Obama išplėtė savo rėmėjų būrį rinkdamas nedideles paramos sumas mobiliaisiais telefonais ir kitomis naujųjų technologijų priemonėmis.
Tai ne tik leido B. Obamai surinkti daugiau lėšų ir mažiau priklausyti nuo didžiųjų kompanijų bei lobistų, bet ir sukūrė tvirtą gerbėjų tinklą. Žmonės, kurie praktiškai prisideda kad ir keliais doleriais prie kandidato kampanijos, kur kas aktyviau siekia, kad jų kandidatas laimėtų. Taip jie tampa aktyvūs politiko sąjungininkai – jie tarsi lažybose pastato už savo žirgą ir entuziastingai nori jo pergalės, todėl tuo gali užkrėsti ir savo artimuosius bei draugus.
Lietuvos rinkimuose taip pat prireiks naujovių rinkimų kampanijoje. Pastarieji Seimo rinkimai dėl perdėtų reklamos apribojimų buvo nuobodesni net už sveikinimų koncertus per nacionalinę televiziją. Būsimuose Seimo rinkimuose apribojimai greičiausiai bus mažesni, o per likusius metus Seimo nariai gali dar sukurti ir papildomų galimybių. Tačiau kiti – finansiniai apribojimai (jei Seimas pasiduos prezidentės ir visuomenės spaudimui ir sukandę dantis nuspręs atsisakyti juridinių asmenų paramos partijoms) – gali priversti ieškoti pigesnių būdų reklamai.
Internetinė erdvė greičiausiai kaip niekada iki šiol taps pagrindine kovos dėl rinkėjų simpatijų arena. Jau dabar politikai aktyviai kuria savo gerbėjų tinklus „Facebook“, platina pranešimus elektroniniu paštu ir periodiškai skelbia svarstymus tinklaraščiuose. Greičiausiai neišvengsime ir netikėtų virusinių reklamų ar išmaniaisiais telefonais plintančių aplikacijų. Tačiau čia labai lengva peržengti ribą, kur įkyrumas gali labai pakenkti reputacijai. Politikai ir partijos, kurioms pavyks netikėtai patenkinti rinkėjų troškulį naujovėms, – įgaus didelį pranašumą.
Lyderis – 50 proc.
Politinės partijos lietuviams vis dar yra kažkas nešvaraus, biurokratiško ir nenuoširdaus. Todėl rinkėjai, net balsuodami už partijų sąrašus, labiausiai juose ieško charizmatiškų asmenybių. Visos politinės partijos, kurios mėgavosi sėkme – net ir susikūrusios prieš pat rinkimus – turėjo ryškius lyderius. Ne tik Vytautas Landsbergis ar Algirdas Brazauskas, bet ir Rolandas Paksas, Artūras Paulauskas ar Viktoras Uspaskichas buvo tie vėliavnešiai, kurie labiausiai prisidėjo prie savo vadovaujamų partijų sėkmės.
Tačiau kažkada buvę lyderiai taip pat praranda „gelbėtojų“ aureoles ir jiems tenka ieškoti pamainos. Tuomet atsiranda vienas keisčiausių paradoksų. Ilgamečiai politikai, tikri profesionalai, nors ir yra vertinami už patirtį, beveik nebekelia emocijų rinkėjams. O nauji veidai ir kupini entuziazmo politikos naujokai retai prasimuša didžiosiose partijose į priekį – politikos vilkai juos nesunkiai prilaiko šešėlyje. Didžiosioms partijoms šiuo metu vadovauja arba necharizmatiški profesionalai (Andrius Kubilius – konservatoriams, Algirdas Butkevičius – socialdemokratams), arba savo buvusį spindesį jau gerokai praradę „herojai“ (R. Paksas – „Tvarkai ir teisingumui“, V. Uspaskichas – Darbo partijai).
Artūras Zuokas – bene vienintelis dar nepraradęs „jaunystės žavesio“ politikas, sugebantis patraukti rinkėjų emocijas. Tačiau ir didžiosioms partijoms reikėtų ieškoti naujesnio rinkimų kampanijos veido, jei nori šoktelėti į viršų.
