Naujausias Konstitucinio Teismo (KT) 2011 metų vasario 23 d. sprendimas iš esmės neįnešė daugiau aiškumo, ar Seimo nariai gali vesti TV laidas, dalyvauti TV šokių projektuose, skaityti paskaitas pagal autorines sutartis, kurti netikrų vestuvių fotosesijas. Tačiau stiprėja nuostata, kad Seimo nariui galioja draudimas imtis pašalinių darbų 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Konstitucinis Teismas minėtame sprendime griežtai laikėsi savo dar 2004 metais liepos 1 d. nutarime suformuluotos pozicijos, pirmiausia, pabrėždamas, kad Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, t. y. kaip tokį Tautos atstovą, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla. Taip pat dar kartą pažymėta, kad pedagoginis darbas nėra suderinamas su Seimo nario pareigomis.
Istoriniu požiūriu mūsų demokratijos raidoje Seimo nariai dar niekada neturėjo tokio laisvo mandato ir, paradoksalu, tokio suvaržyto teisinio statuso. LDK laikais bajorų seimeliuose išrinkti į Seimą delegatai negalėjo nė svajoti apie laisvą mandatą – jie privalėjo griežtai vykdyti visas jiems surašytas instrukcijas ir jokiu būdu nuo jų nenukrypti. Antra vertus, jų statusas buvo absoliučiai laisvas, t. y. jie galėjo tuo pat metu steigti ir plėtoti verslą, vadovauti kariuomenės daliniams, dirbti teisėjais ir pan.
Tarpukario Lietuvos pirmojoje nuolatinėje 1922 metų Konstitucijoje įtvirtintas laisvas mandatas, o kartu ir visiškai nesuvaržytas Seimo nario teisinis statusas. Paskaitę Tarpukario Lietuvos Seimo narių biografijas sužinosime, kad nemaža jų dalis nuolat dėstė universitete (t. y. aktyviai dirbo ne kūrybinį, o pedagoginį darbą), aktyviai bendradarbiavo spaudoje, buvo įvairių leidinių leidėjais, dirbo miestų burmistrais, net projektavo ir vadovavo įvairioms statyboms. Net prezidentas Antanas Smetona papildomai ėjo Tarptautinio banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.
Teisininkai apskritai galėjo ir dirbti Seime, ir kaip advokatai atstovauti savo klientams teisme, ir vadovauti kooperatyvams, ir būti ministerijų juristais. Tiesa, 1928 metų Konstitucijos 41 str. jau nustatė bendrą principą: „Seimo narys negali verstis tuo, kas nesuderinama su jojo pareigomis.“ Pagaliau 1938 metų Konstitucija dar griežtesnė: „Seimo narys, kuris verčiasi tuo, kas įstatymu nesuderinama su jo pareigomis, arba netenka įstatymo nustatytų sąlygų, reikalingų būti Seimo nariu, nustoja juo buvęs.“ (92 str.). Kitaip tariant, nuo mėgėjiško politikavimo buvo pamažu pereinama prie sąlygų profesionaliems politikams atsirasti. Bet kuriuo atveju tuo metu niekam nė į galvą nebūtų atėję drausti Seimo nariams kaip nors papildomai reikštis dėl Lietuvos labo: skaityti studentams paskaitas, prisidėti prie teisinės sistemos kūrimo, miestų plėtros, bankų steigimo ir pan.
Gana panašiai progresavo ir Lietuvos Seimo narių statusas po 1990 metų. Iš pradžių Aukščiausiosios Tarybos nariai, vėliau Seimo nariai galėjo laisvai dirbti mokslinį-pedagoginį darbą, dalyvauti vietos savivaldybių darbe, užimti pareigas valstybės tarnyboje, leisti periodinius leidinius ir juose aktyviai bendradarbiauti.
Priėmus 1992 metų Konstituciją, atsirado prielaidų siaurinti Seimo narių teisinį statusą. Pirmiausia KT išaiškino, kad Seimo narių pareigos yra nesuderinamos su savivaldybių tarybų narių pareigomis. Toliau Seimo nariai buvo priversti atsisakyti savo pareigų universitetuose, profesinėse organizacijose, leidybinės veiklos ir pan. Galiausiai po 2011 metų vasario 23 d. KT sprendimo paaiškėjo, kad ne tik savo darbo Seimo sesijos metu, bet ir laisvu nuo darbo Seime (poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų) metu Seimo narys nepraranda Tautos atstovo statuso, t. y. 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, Seimo nariui galioja draudimas imtis pašalinių darbų. Taip Seimo nariai vis labiau spaudžiami pasirinkti: arba jie tampa profesionaliais politikais, arba turi likti tik mėgėjais politikuotojais.
Ištisą parą darbe
Kaip nurodė KT, Konstitucijoje įtvirtintas draudimas Seimo nariui bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno. Tačiau sprendžiant, ar tam tikra veikla (pvz., TV šokių projekto vedimas) yra užsiėmimas verslu, komercija ir pan., kiekvienu atveju reikia įvertinti tos veiklos turinį bei visas kitas aplinkybes. Kitaip tariant, veikla veiklai nelygi.
Savaitgalį mindamas dviratį Baltarusijoje, vasaros atostogų metu organizuodamas savo tikras ar netikras vestuves ar miklindamas kojas TV šokių projektuose Seimo narys, anot KT, „dirba“. Tačiau turbūt nekyla abejonių, kad anksčiau išvardyta veikla nėra veikla privačioje įstaigoje, juo labiau akivaizdu, kad ja nėra siekiama pelno (dėl sąvokos „pelnas“ KT dar nėra aiškiai pasisakęs, bet tikėtina, kad turimas omenyje „pelnas“ įmonių apskaitos ir finansų prasme, o ne, pavyzdžiui, „politinių dividendų“ prasme, kai gaunamas didesnis balsų skaičius per rinkimus).
Nepaisant to, dalyvavimas TV projekte gali būti interpretuojamas kaip darbas privačiame televizijos kanale. Vertinant itin lakiu kūrybiniu teisiniu požiūriu, būtų galima aiškinti, kad Seimo narys šiuo atveju tampa privataus TV kanalo bendradarbiu, prisideda prie didesnio laidos žiūrimumo, didina TV kanalo reitingus, sudaro prielaidas TV kanalui gauti daugiau reklamos užsakymų ir, atitinkamai, pajamų TV kanalą valdančiai įmonei, kuri per ataskaitinius finansinius metus užfiksuoja grynąjį pelną.
Argumentacija galbūt ir skamba neblogai, tačiau bet kuris TV prodiuseris pradėtų iš mūsų juoktis. Ir būtų visiškai teisus. Teisės teorijoje bet kurio teisės pažeidimo viena privalomų sudėtinių dalių yra priežastinis ryšys tarp veiksmų ir kilusių padarinių. Juk tarp Seimo nario šokio pagal savaitinį grafiką TV projekte ir TV kanalą valdančios įmonės žarstomo pelno, sutikime, yra akivaizdžiai nutrūkęs priežastinis ryšys. Priešingu atveju juk ir dviračio mynimas gali padidinti šio dviračio gamintojo pardavimą…
Apibendrinant KT leido suprasti, kad tobulas Seimo narys ne tik Seimo sesijas ir posėdžius komitetuose, bet ir apskritai visą savo kadencijos laiką kasdien nepertraukiamai skirs išimtinai savo, kaip Seimo nario, pareigoms vykdyti, o ne „šokiams, dainoms ir estradai“. Tačiau ar rinkėjai to iki šiol nežinojo? Seimo nario Andriaus Šedžiaus graudi istorija šių metų rinkimuose į Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, kai jis kažkur „išbarstė“ kelis tūkstančius anksčiau jam kelią į Seimą atvėrusių žmonių balsų, akivaizdžiai parodo, kad rinkėjai puikiai supranta, ką norėjo pasakyti KT.
Mūzos aplankytas
Jeigu „darbas“ TV projektuose dar gali būti ir toliau bus įvairiai interpretuojamas, tai diskusijų dėl Seimo nario teisės į kūrybą (ne tik pagal autorinę sutartį, bet ir apskritai į kūrybinės veiklos laisvę) perspektyvoje daugiau neturėtų kilti. 2011 metų vasario 23 d. sprendime KT buvo itin apdairus, atsargus ir, galima sakyti, nepasidavė parlamentaro Algimanto Salamakino provokacijai. Atsakydamas į etikos sargo klausimą, ar Seimo narys savo kūrybinės veiklos laisvės negali įgyvendinti sudarydamas autorinę sutartį ir gaudamas atlyginimą už sutartyje numatytą ir atliktą darbą, KT labai konkrečiai atkirto, kad, pirma, Seimo nariui nedraudžiama gauti atlyginimo už kūrybinę veiklą, antra, kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi. Žinoma, Seimo nario kūrybinė veikla Konstitucijoje yra atribota nuo darbo, tarnybos ar pan. santykių, nuo kokių nors pareigų užėmimo kokioje nors įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje. Seimo narys kūrybinės veiklos laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas.
Greičiausiai turėdamas omenyje Seimo nario Egidijaus Vareikio atvejį (priminsime, kad jis, būdamas Seimo nariu, skaitė paskaitas universitete) KT nurodė, kad Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrinio sampratą atitinkančią paskaitą, sukurtą įgyvendinant Seimo nario konstitucinę kūrybinės veiklos laisvę. Dėl tokios paskaitos, kuri gali būti rašytinė arba žodinė, gali būti sudaroma sutartis, jeigu tik jos pagrindu neatsiranda darbo, tarnybos ar pan. santykiai.
Vadinasi, be Seimo nario atlyginimo, jis gali papildomai gauti tik ministro atlyginimą (jei juo yra paskiriamas) ir atlyginimą už kūrinį. Tiesa, Konstitucija nedraudžia gauti kitokių pajamų, kurios nėra atlyginimas siaurąja prasme, pvz., gauti dividendus, nuompinigius ir pan. Tačiau dėstyti, užsiimti gydytojo praktika – šiukštu ne. Ar šiuo aspektu Konstitucija neatgraso kūrybingų žmonių nuo darbo Seime ir politikoje apskritai? Gal čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl milijonierius-investuotojus taip traukia Seimas: todėl, kad pati politinė-konstitucinė parlamento formavimo sistema neabejinga pirmiausia būtent jiems?
Neatsakyti klausimai
Pagal dabartinį KT aiškinimą galima numanyti, kad ne vien paskaitos sukūrimas raštu, bet ir jos atlikimas žodžiu gali būti „kūrinio sampratą atitinkantis“. Vadinasi, Seimo narys gali būti ne tik kūrėjas (kompozitorius, rašytojas, poetas, dailininkas, skulptorius ir pan.), bet ir atlikėjas (dainininkas, skaitovas, muzikantas ir pan.). Tai atitiktų ir Seimo nario kūrybinės veiklos laisvės turinį. Šia prasme laidų ir renginių vedimas negali būti kokia nors išimtis. Ar koks nors TV šokių projekto epizodas, kuriame neskoningai pasimaivė Seimo narys, yra kūrinio sampratą atitinkantis „šokis“ ar ne, galime ginčytis ilgai, tačiau galiausiai būsime priversti pripažinti, kad pamatėme kūrinį, t. y. „kokybiškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią dvasinę meno vertybę“. Kol kas nesame taip „pažengę“, kad turėtume teisės aktais patvirtintą meno vertybės nustatymo testą. Ir tikėkimės, kad to mums niekada neprireiks.
Bandant suvokti kūrybinės veiklos laisvės ribas galima iškelti drąsią hipotezę, kad mūsų Konstitucija apskritai nedraudžia Seimo nariui jokios, net ir profesinės veiklos, kuri pagrįsta kūryba, kaip antai, architektūra, advokatūra, ar net plastikos chirurgija. Kitaip tariant, visi laisvųjų profesijų atstovai gali tęsti savo profesinės veiklos praktiką ir kartu vykdyti Seimo nario pareigas. Ar taip kada nors išaiškins KT – sunku tikėtis, tačiau taip aiškindami Konstituciją galėtume į politiką patraukti daugybę kūrybingų žmonių – juk būtent to dabar ir trūksta mūsų nuolat keikiamam Seimui. Juk šiuo metu saugiai, t. y. nesibaimindami dėl to, ką jie darys, jei nebus išrinkti antrai kadencijai, į Seimą gali pretenduoti tik investuotojai – privilegijuotų piliečių ir politikų kasta, kuri nesibaimina dėl draudimo Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, nes ji gyvena ne iš atlyginimo, o iš Konstitucijoje nevartojamų sąvokų – investicinės grąžos, dividendų, nuompinigių ir kitų pajamų.
