Energijos nestokojanti Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja, buvusi panevėžietė Rasa Juknevičienė vasarai sumanė smagią atrakciją. Močiutės sodyboje Tiltagaliuose, į kurią parlamentarė skuba savaitgaliais, ji užveisė keletą vištų.
Kol seimūnė sostinėje rūpinasi Lietuvos reikalais, vištas
ji paprašė prižiūrėti kaimynės Pranutės Kunčienės. Tiltagalietė tikina už tokią
menką pagalbą neprašanti jokio atlygio, bet skanios duonos ar batono, kartais
parvežtų iš Vilniaus, priimti neatsisako.
Abi moterys apgailestauja, kad gerai lesinamos vištos kažkodėl nenori šeimininkėms atsidėkoti – po kiaušinį per dieną kol kas padeda tik viena raiboji.
„Man atrodo, kad visa bėda yra vištų amžius. Mes jas ir į lauką išleidžiame, ir gero lesalo pabarstome, bet niekas nepadeda“, – „Sekundei” pasakojo P.Kunčienė.
P.Kunčienės tvirtinimu, R.Juk-nevičienė, kurią ji, kaip ir vaikystėje, vadina tiesiog Rasyte, vištas laiko tik vasarą. Seimūnės močiutė mirdama sodyboje paliko dar ir šunį Meškį. Tik jis, kaip tyčia, vakar nutrūko ir pabėgo.
P.Kunčienė savo įtakingą kaimynę mini tik geruoju. Ji žavisi ponios Rasos meile gėlynams, paprastumu ir tuo, kad Seimo narė nesibaido kaimiškų darbų, neatsisako ištiesti pagalbos rankos visiems, kurie į ją kreipiasi: vieną sergančią tiltagalietę savo automobiliu pas medikus į Vilnių ir atgal ilgą laiką R.Juknevičienė vežiojusi.
„Nors kai kurie gal mane palaikys pakalike, kad patarnauju jai, bet esu patenkinta savo kaimyne ir džiaugiuosi, jog ir ji mane laiko drauge. Juk man nesunku, einant lesinti savo vištų, palesinti ir šalia esančias“, – tvirtina Tiltagalių gyventoja.
Seimūnė mielai atsakė ir į „Sekundės” klausimus.
– Ir kam gi jums prisireikė kaimo sodyboje vištų?
– Kol gyveno babytė – mamos mama, kiekvieną vasarą jų laikydavome. Pastaruosius porą metų vištų neturėjome, bet šiemet su vyru panorome vėl įsigyti. Juk kone kiekvieną savaitgalį į tėviškės sodybą Tiltagaliuose skubame. Vištų laikau ne tiek dėl naudos, kiek dėl atrakcijos. Jei apskaičiuotume išlaidas, tai mums kiaušinis išeitų aukso vertės – darėm aptvarą, pirkom kombinuotųjų pašarų, vežėm. O kasdien randam tik po vieną kiaušinį.
– Tai kiek vištų laikote ir kokių veislių?
– Pirmiausia keturias mišrūnes vištas parsivežėme iš vyro sesers, gyvenančios Joniškėlyje. Vienai gal kelionė pasirodė per sunki – nugaišo. Tada į kaimą atvežė parduoti dedeklių iš Kaišiadorių paukštyno. Dar dvi nusipirkome. O gaidį padovanojo kita kaimynė.
– Ar nesvarstėte, kodėl jūsų vištos tokios nedėslios?
– Dėl to esu susirūpinusi. Svarstau: gal karščiai kenkia, gal pasikeitusios sąlygos. Kai nupirkome dedeklių, senosios muša jaunikles, neprisileidžia. Užtat taip ir yra: vištų turime, o kiaušinių – ne.
– Kam reikalingos vištos, iš kurių beveik nėra naudos?
– Brolių vaikai vasaroja sodyboje. Jiems smagu, nubėgus į aptvarą, surinkti kiaušinius. (Vakar kaip tik sodyboje buvęs ponios Rasos brolio Gintaro sūnus Jonas prisipažino pats vištų nelesinantis – kaimynė, anot jo, geriau visa tai išmano.)
– Kuo jums neįtinka pirktiniai kiaušiniai, kad norite naminių?
– Nieko prieš parduotuvėse parduodamus kiaušinius neturiu. Jie geri, bet savų vištų kiaušinius rinkti smagiau. Kaip jau sakiau, atrakcija.
– Gal Seimo narė planuoja savo ūkelį plėsti? Pavyzdžiui, kokių kalakutų ar paršelių įsigyti?
– Ne, tikrai nežadu. Dabar neturiu tam laiko. Nebent kai išeisiu į pensiją ir gyvensiu kaime. Gal tada ir didesnį ūkį laikysiu.
– Kuo jus kaimas traukia?
– Man babytės kaimas visada buvo ta vieta, kuri labai traukia. Jis primena visus takelius, kuriais vaikystėje bėgiojau, babytę. Tai mano tėviškė. Mes ir poilsio namelį ten pasistatėme, specialiai susiremontavome namo stoginę, kad visi suvažiavę turėtume kur nakvoti.
– Ar kolegos žino apie jūsų ūkį ir kaip, jei žino, reaguoja?
– Kažkas iš kolegų kaip tik ir išplepėjo žurnalistams apie tai. Jie pasijuokia kartais iš manęs, nors daug kas iš mūsų taip pat į kaimus važinėja. Štai K.Starkevičius kaime gyvena.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Nuotr. Rasa Juknevičienė neatmeta galimybės, kad išėjusi į pensiją gyvens kaime ir turės didesnį ūkį nei šiuo metu.
