Kartais didelės istorijos prasideda ne didmiesčių koncertų salėse ar prestižinėse muzikos akademijose, o kaimo kultūros namuose, kur vaikas pirmą kartą išgirsta orkestro skambesį ir supranta – muzika jį traukia lyg magnetas. Tokia yra ir jaunojo trombonininko, Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinio penkiolikmečio Ąžuolo Barono istorija.
Vos prieš kelias dienas iš Kerkradės miesto Nyderlanduose atskriejo žinia, privertusi didžiuotis ne tik Panevėžio kraštą, bet ir visą šalį.
Prestižiniame 20-ajame pasaulio muzikos čempionate „World Music Contest“ (WMC) Panevėžio rajono Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos varinių pučiamųjų orkestras „Aukštyn“, vadovaujamas Remigijaus Vilio, iškovojo aukso medalį ir tapo pasaulio čempionu.
Nuskambėjo ir dar viena ypatinga žinia.
Orkestro muzikantas penkiolikmetis Ąžuolas Baronas pripažintas geriausiu jaunimo kategorijos solistu.
Jo atlikta trombono solo partija „The Wind Beneath My Wings“, skambanti 1988-ųjų Gario Maršalo filme „Paplūdimiai“, sužavėjo tarptautinę komisiją ir tapo vienu ryškiausių čempionato akcentų.
Pats Ąžuolas prisipažįsta tokios sėkmės nesitikėjęs.
„Varžėmės su orkestrais iš kitų šalių, todėl toks įvertinimas man reiškia labai daug. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dalyvauti tokiuose konkursuose. Esu tikrai laimingas“, – sako jaunasis muzikantas.
Iš Pajiešmenių į pasaulio čempionus
Tokios pergalės išties slepia ilgą ir nuoseklų kelią.
Ąžuolas užaugo Pajiešmeniuose – nedideliame Pasvalio rajono kaimelyje, kuriame muzika buvo natūrali kasdienybės dalis.
Jo tėtis Audrius Baronas vadovauja vietos pučiamųjų orkestrui, todėl nuo mažens berniukas kartu su mama ir broliu lankydavosi repeticijose.
„Labai patikdavo klausytis kūrinių. Kai man buvo aštuoneri, tėtis įtraukė ir mane į orkestrą“, – pasakoja Ąžuolas.
Pirmasis instrumentas, kuriuo grojo, buvo kornetas.
Jį Ąžuolas pūtė maždaug dvejus metus, kol netikėtai jo gyvenime atsirado trombonas.
Ir šio pasirinkimo istorija šiandien pačiam Ąžuolui kelia šypseną.
„Kornetų sekcijoje grojo vien tik mergaitės. Jos mane nuolat erzindavo ir kibindavo. Kitoje orkestro pusėje sėdėjo berniukai su tūbomis ir eufonijomis, todėl paprašiau tėčio mane persodinti. Kadangi tuo metu neturėjome nė vieno trombonininko, jis pasiūlė išbandyti tromboną“, – pasakoja jaunasis muzikantas.
Pasirodo, tai buvo lemtingas sprendimas.
Anot Ą. Barono, instrumentas „prilipo“ iš karto. Nors pradžioje teko nemažai pavargti vien jį išlaikant rankose, netrukus tapo aišku, kad trombonas ir Ąžuolas – puikus derinys.
Ir taip jau šešerius metus.
„Perėjus prie trombono labai gerai sekėsi groti aukštas natas. Grojant kornetu reikia labai stipriai suspausti lūpas, kad išgautum natas su mažu pūstuku, o trombono pūstukas, palyginti su korneto, yra kur kas didesnis, tad natos pūtėsi daug švariau“, – prisimena Ąžuolas.
Šiandien Ą. Baronas neįsivaizduoja savęs grojančiu kitu instrumentu.
„Myliu šį instrumentą ir niekada jo į nieką neiškeisčiau“, – sako Ąžuolas.
Muzika tapo gyvenimo būdu
Kalbėdamas apie muziką, Ąžuolas nevartoja skambių frazių. Jo žodžiuose daugiau nuoširdumo nei deklaracijų.
Ą. Baronas prisipažįsta tik prieš maždaug metus pradėjęs muziką iš tiesų jausti ir ja mėgautis.
„Su kiekviena diena muziką įsimyliu vis labiau. Grojimas man yra neatsiejama gyvenimo dalis“, – sako jaunasis trombonininkas.
Šiandien muzikanto dienos prasideda kvėpavimo pratimais. Vėliau – darbas su pūstuku, instrumentu, naujų kūrinių mokymasis, repeticijos.
Muzika jam jau seniai nebėra tik pomėgis.
Baigęs keturias klases Pajiešmeniuose, Ąžuolas atvyko mokytis į Vytauto Mikalausko menų gimnaziją Panevėžyje. Kaip pats juokauja, sprendimas buvo priimtas prie legendinio Pajiešmenių ąžuolo, kur su tėčiu sudarė savotišką susitarimą dėl ateities.
Dabar vaikinas aktyviai muzikuoja net keliuose kolektyvuose.
Be orkestro „Aukštyn“, tebegroja Pajiešmenių „T-Brass“ orkestre bei Vytauto Mikalausko menų gimnazijos pučiamųjų orkestre. Taip pat yra koncertavęs su Panevėžio muzikinio teatro orkestru „Garsas“ ir Lietuvos kariuomenės orkestru.
Už kiekvieno laimėjimo – žmonės
Paklaustas apie autoritetus, kurie lydi muzikiniame kelyje, Ąžuolas pirmiausia mini savo tėtį.
Tai jis padėjo pirmuosius pamatus ir išmokė sūnų ne tik grojimo subtilybių, bet ir pagarbos.
Didelę įtaką jaunajam trombonininkui padarė ir Panevėžio muzikinio teatro pučiamųjų orkestro „Garsas“ vadovas bei dirigentas Martynas Bražas, pas kurį šiuo metu mokosi.
Jam jaunasis muzikantas negaili padėkos žodžių už kantrybę, palaikymą ir perduodamas žinias.
Toks pat svarbus žmogus Ąžuolo kelyje – orkestro „Aukštyn“ vadovas Remigijus Vilys.
„Jis man tarsi geriausias draugas. Skatina dalyvauti įvairiose veiklose, išbandyti naujus dalykus“, – pasakoja Ąžuolas.
R. Vilio dėka jaunasis muzikantas turėjo galimybę mokytis iš pasaulyje žinomų dirigentų ir muzikų, susipažinti su skirtingomis mokymo metodikomis bei tarptautine muzikine kultūra.
„Jo paskatintas dalyvavau Norvegijos „Voss“ mokyklos dirigavimo projekte. Mane diriguoti mokė tokios įžymybės kaip Russell Gray, Bjorn Breistain ir Odvard Nostdal. Labai įdomu groti orkestre, kai diriguoja įžymus anglų kornetininkas Tom Hutcinson. Mėgstu Pieto Visser mokymo metodikas, kurios mums ir padėjo iškovoti pasaulio čempionų titulą“, – muzikos pasaulyje garsias pavardes vardija trombonininkas.
Jaunasis talentas labai dėkingas ir trombonininkui bei kompozitoriui Donatui Bukauskui. Jis padėjo pasaulio čempionatui paruošti improvizaciją solo kūriniui.
Pergales lydi nematomi iššūkiai
Žiūrovai, stebintys melodingus orkestrų pasirodymus, dažniausiai mato tik rezultatą – konkursus, medalius, pergales ir plojimus.
Tačiau muzikanto kasdienybė atrodo visai kitaip.
Didžiausiu iššūkiu Ąžuolas vadina ne techninius grojimo sunkumus, o gebėjimą susitvarkyti su mintimis.
„Sunkiausia yra jaudulys, stresas. Kai groji mintinai, gali pamiršti tekstą. Visada norisi kuo geriau pasirodyti, tačiau kartais tiesiog nesigroja taip, kaip norėtum“, – atvirai kalba jis.
Muzikantams, anot Ąžuolo, tenka susidurti ir su labai žemiškais sunkumais.
„Baisiausia, kai prieš svarbų konkursą susergi arba atsiranda lūpų pūslelinė“, – sako trombonininkas.
Anot Ąžuolo, tai detalės, apie kurias publika nė nesusimąsto, tačiau būtent jos kartais lemia pasirodymo sėkmę.
Pasaulis per muziką
Muzika Ąžuolui jau spėjo atverti nemažą dalį Europos.
Kartu su orkestru „Aukštyn“ jis lankėsi Anglijoje, Rumunijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje ir Nyderlanduose.
Vis dėlto tarp visų kelionių viena išlieka ypatinga.
„Pasaulio čempionato Kerkradėje, iš kurio neseniai grįžome, tikrai niekada nepamiršiu. Dar niekada nesu taip džiūgavęs dėl pergalės“, – šypsosi Ą. Baronas.
Ir nors aukso medalis bei geriausio solisto titulas galėtų tapti puikia stotele atsikvėpti, atrodo, kad Ąžuolui tai tik naujo etapo pradžia.
Po pasaulio čempionato jis sako pajutęs dar didesnį norą groti.
Artimiausiu metu jaunojo muzikanto laukia Trakų fanfarinė stovykla, kurioje semsis žinių iš geriausių pasaulio lektorių.
„Po šios pergalės norisi groti vis daugiau“, – šypsosi pašnekovas.
Džiazas dar laukia savo eilės
Nors Ąžuolas kasdien susiduria su įvairiausių žanrų muzika, artimiausia jam išlieka klasika.
Klasikinės muzikos kūriniuose jis jaučiasi tvirčiausiai ir sako geriausiai galintis atskleisti savo kaip trombonininko galimybes.
Vis dėlto jaunasis muzikantas neslepia, kad yra sričių, kuriose dar norėtų augti.
Viena jų – džiazas. Kol kas šio žanro kūrinius trombonu jis groja nedaug, tačiau ateityje svajoja išmokti improvizacijos meno.
Ypatingą vietą Ąžuolo repertuare užima Europos ir pasaulio čempionatų privalomieji kūriniai.
Jie, pasak muzikanto, gerokai sudėtingesni techniškai, tačiau būtent todėl ir įdomiausi.
Paklaustas apie mėgstamiausią kompozitorių, Ąžuolas neskuba išskirti vieno vardo.
Jo nuomone, kiekvienas kūrėjas į muziką žvelgia savaip, o kiekvienas kūrinys pasakoja skirtingą istoriją ir perteikia vis kitokią emociją.
Ši įvairovė, anot jaunojo trombonininko, ir daro muziką tokią įdomią – kiekvienas naujas kūrinys tampa galimybe atrasti vis kitą skambesį.
Siaučia muzikos virusas
Meilė muzikai Ąžuolo gyvenime nėra atsitiktinumas – ji perduodama iš kartos į kartą.
Tėtis vadovauja orkestrui, brolis, išbandęs ne vieną instrumentą, šiandien groja tūba, sesuo baigusi muzikos mokyklą ir kartkartėmis prisėda prie namuose stovinčio pianino.
Muzikinę šeimos istoriją papildo ir senelis, jaunystėje grojęs tarybinio ūkio orkestre. Tad, kaip juokauja Ąžuolas, muzika jų šeimoje – kone paveldima.
Nors didžiąją laiko dalį užima repeticijos, koncertai ir mokslai, laisvalaikiu Ą. Baronas stengiasi atrasti veiklų, leidžiančių atsipalaiduoti.
Vienas pomėgių – Rubiko kubai. Jaunuolis yra sukaupęs jų kolekciją ir laisvomis akimirkomis mėgsta spręsti vis sudėtingesnius galvosūkius.
Dar vienas būdas atitrūkti nuo intensyvaus ritmo – vakariniai pasivaikščiojimai gamtoje kartu su tėčiu.
Svajonėms davė startą
Nors Ąžuolas jau gali didžiuotis tarptautiniais apdovanojimais ir solidžia koncertine patirtimi, apie ateitį kalba labai kukliai.
Jis svarsto apie dirigento, orkestro muzikanto ar solisto kelią, tačiau puikiai supranta, kokia didžiulė konkurencija laukia profesionaliame muzikos pasaulyje.
„Pasaulyje yra nerealių talentų, su kuriais konkuruoti labai sunku. Bet aš stengsiuosi“, – šypsosi Ą. Baronas.
Būtent ši frazė geriausiai apibūdina jaunąjį muzikantą iš Pajiešmenių. Be perdėto pasitikėjimo savimi. Tiesiog kasdienis darbas, meilė muzikai ir noras tapti geresniu nei buvo vakar.
O pasaulio čempionato auksas ir geriausio solisto titulas jau dabar rodo, kad šis kelias veda labai toli.
