V. Uspaskichas pasiųstas gatvių šluoti.
Vilniaus miesto savivaldybėje sudarius koaliciją tarp Artūro Zuoko judėjimo TAIP, socialdemokratų ir Darbo partijos, Viktoras Uspaskichas teigė, kad svarbiausia – jų partijos programiniai tikslai. Nepraėjo nė šimtas dienų, kai šis muilo burbulas – kuriuo tikėjo nebent naiviausi rinkėjai – sprogo.
Kad programiniai tikslai niekam nerūpi – akivaizdžiai įrodė ta pati Darbo partija, kuri praėjus vos keliems mėnesiams po koalicijos sudarymo ėmė reikšti pretenzijas A. Zuokui dėl kažkokių neįgyvendintų pažadų. Kokie tie pažadai – taip niekam viešai ir nebuvo išsakyta, tačiau A. Zuokas užuominą suprato. Vos tik Darbo partija išsakė nepasitenkinimą, šios partijos atstovui Gintarui Tamošiūnui, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui, buvo pasiūlyta kuruoti Ekonomikos ir investicijų departamentą – kitaip tariant, tą departamentą, per kurį eina bene didžiausi pinigų srautai.
Tačiau, pasirodo, kad ne formaliuose savivaldybės postuose slypi didžiausi politikų troškimai. Kaip V. Uspaskichas užsiminė vienoje televizijos laidoje, „politiniai postai, politinė atsakomybė mus patenkina, dabar reikia sutvarkyti ūkinius klausimus“.
V. Uspaskichas, taip nuoširdžiai įsitraukęs į Vilniaus miesto reikalus, tarsi pats būtų Vilniaus miesto tarybos narys, o ne europarlamentaras, atvirai aiškino: svarbu ne tik vienas ar kitas departamentas, o „visa grandinė“ ir visa atsakomybė už prižiūrimas sritis. Kad būtų dar konkrečiau, Darbo partijos pirmininkas nebeslėpė: jei jo partijos priežiūrai bus paskirta viena ar kita savivaldybės valdoma įmonė – ar tai būtų bendrovė „Vilniaus vandenys“, ar „Vilniaus autobusai“ – jie tikisi, kad galės valdyti šias įmones kaip jiems atrodys tinkama. Darbo partijos net negąsdina tai, jog „Vilniaus vandenys“ jau senokai pagarsėjo kaip pinigų plovykla, kurios buvę vadovai peržengė visas toleruojamas piktnaudžiavimo ribas ir tapo kaltinamaisiais dėl lėšų švaistymo. Tačiau A. Zuokas buvo linkęs šią bendrovę atiduoti Socialdemokratų partijai, nes šios partijos atstovai ilgą laiką vadovavo „Vilniaus vandenims“.
Kol Darbo partija aikštingai laukė, kada jai ant lėkštutės bus įteikti raktai nuo vienos ar kitos savivaldybės įmonės, A. Zuokas nusprendė nepasiduoti agresyviam šantažui. Prie koalicijos Vilniaus meras pakvietė prisijungti Lenkų rinkimų akcijos atstovus, kurių savivaldybės taryboje yra net daugiau nei Darbo partijos narių. Po to juokais A. Zuokas pareiškė, kad jei Darbo partija norės, ji bus „deleguota gatvių tvarkyti“. Verslininkiška V. Uspaskicho nuojauta tai išvertė į konkretų pavadinimą: matyt, tai reikštų, kad „darbiečiams“ atitektų bent jau sostinės gatves prižiūrinčios savivaldybės įmonės „Grinda“ kontrolė. Žinoma, ne tokia pelninga veikla kaip „Vilniaus vandenys“, bet vis šis tas.
Greičiausiai kaip tik dėl noro geriau saujoje išlaikyti žvirblį nei toliau svajoti jau apie išslydusią svarbesnių įmonių kontrolę, Vilniaus miesto vicemeras „darbietis“ Jonas Pinskus paskelbė pasiliksiąs Vilniaus valdžios koalicijoje. Ta proga vėl buvo pakartotas tradicinis paaiškinimas: „Darbo partija dar kartą akcentuoja, kad jai yra svarbūs ne postai, o bendra valdančiosios koalicijos programa ir galimybė greitai atnaujinti efektyvų Vilniaus miesto savivaldybės darbą.“ Tarsi kas nors būtų galėjęs nors trumpam tuo suabejoti.
Toks įmonių dalijimasis tarp miestų ir rajonų savivaldybių tarybas valdančių partijų primena greičiau piratų grobio dalybas po to, kai šie užgrobia laivą, o ne politines diskusijas dėl vizijų, tikslų ir programų. Kita vertus, ne tik vilniečiai, bet ir kitų miestų ar rajonų gyventojai neturėtų būti naiviai apgaudinėjami, kad partijos varžosi politinėmis nuostatomis ar siekia kažkokių nominalių postų savivaldybėse. Esminė kova kaip tik ir vyksta dėl konkrečių įmonių, kurių apyvartos siekia dešimtis ar net šimtus milijonų litų. Tad rinkėjai, balsuodami už partijų ar judėjimų sąrašus, vėliau nemato tikrosios politinės kovos batalijų ir tikrųjų konkuruojančių partijų tikslų. Siekiant mažiau apgaudinėti rinkėjus ir „priartinti valdžią prie žmonių“ būtų galima iš karto rengti ne miesto ar rajono savivaldos rinkimus, o tiesioginius rinkimus į savivaldybių valdomų įmonių vadovų postus. Tada, tarkime, vilniečiai patys galėtų išsirinkti, kas turi vadovauti „Vilniaus vandenims“ ar „Vilniaus energijai“.
Vis dėlto dabartinės grobio dalybos savivaldybėse yra dar ne didžiausia politinio cinizmo viršūnė. Nesunku nuspėti, ko Darbo partija būtų prašiusi iš „Tėvynės sąjungos“, jei būtų bandoma kurti kitą valdančiąją koaliciją – V. Uspaskichui ir visai Darbo partijai svarbiausias interesas yra, kaip baigsis žymioji byla dėl apgaulingos Darbo partijos buhalterijos tvarkymo. Tai, kaip smarkiai Vilniuje valdžią susigrąžinti norėjo konservatoriai, leidžia įtarti, kad net ir tariamą politinį padorumą deklaruojantys politikai linkę su V. Uspaskichu „eiti obuoliauti“.
