Reikalauja iškasti velionę
Daugiau kaip prieš trejus metus mirusi ir Ramygalos gatvėje
esančiose kapinėse palaidota panevėžietė Vida (vardas pakeistas), jeigu tai būtų
įmanoma, veikiausiai pakiltų iš kapo ir amžinojo poilsio atgultų į kitą vietą.
Dabar ramybės neturi nei mirusioji, nei jos palaikus iš savo
brolio ir tėvų kapo siekianti iškeldinti panevėžietė 74 metų Anelė
Indriūnienė.
Žegnojasi ir Panevėžio savivaldybės valdininkai, kuriems
A.Indriūnienė mėgina įduoti kastuvus, kad šie velionę iškastų ir palaidotų
kitur.
A.Indriūnienė tikina, kad tai padaryti Savivaldybę įpareigojo
teismas, kuriame ji po trejus metus trukusio bylinėjimosi dėl brolienės palaikų
iškėlimo pagaliau pasiekė pergalę. Tačiau Savivaldybė teigia, kad moteris savaip
traktuoja teismo nutartį. Ji nebuvo aiški ir Savivaldybės teisininkams. Tad
teismo jie paprašė išaiškinti. Lengviau atsikvėpė, kai sužinojo, kad palaikus
turi perlaidoti mirusiosios sūnus, o Savivaldybė tik privalo išduoti
leidimą.
Savo teisumu įsitikinusi A.Indriūnienė sakė nenurimsianti, kol
velionė gulės jos šeimos kapvietėje. Daug nervų sau ir kitiems per tuos metus
pagadinusi, šūsnis skundų prirašiusi, krūvą pinigų teismams išleidusi pensininkė
sakė nebeturinti ko prarasti.
„Savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčinskas ir
Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Karalevičius, pas kuriuos ne kartą
lankiausi, ant manęs pyksta ir nebesileidžia į kalbas. Betgi teisybė turi būti“,
– kalbėjo moteris. Ji ketina pagalbos kreiptis į antstolius.
Savivaldybės Teisės skyriaus vedėjos pavaduotoja Daiva
Noreikienė patikino nė kiek nebijanti.
„Savivaldybė palaikų tikrai neperlaidos“, – garantavo
D.Noreikienė.
Kapinėse laukė staigmena
Lietuvoje įprasta, kad žmonės pešasi dėl kapviečių, tačiau toli
gražu ne kiekvienas pasižymi tokiu atkaklumu kaip A.Indriūnienė. Kitas jau
seniai būtų nuleidęs rankas, bet ji – ne.
Kaip tikino panevėžietė, vieną 2006-ųjų vidurvasario dieną
kapinėse pamatytas vaizdas jai iki šiol drasko širdį ir draskys, kol ten ilsėsis
svetima moteris.
Tų metų liepą A.Indriūnienė atėjo aplankyti savo tėvų ir brolio
kapų Ramygalos gatvėje. Moteris savo akimis negalėjo patikėti, išvydusi supiltą
svetimą kapą. Kartu buvęs anūkas juostoje ant krepšelio perskaitė užrašą ir
suprato, kad čia palaidota jos brolio antroji žmona.
A.Indriūnienė nuskubėjo pas kapinių prižiūrėtoją aiškintis,
kaip atsitiko, kad esą svetima moteris guli jos šeimos kapvietėje.
Prižiūrėtoja paaiškino, kad leidimo paprašė velionės sūnus
Vygandas Vičiūnas, jis sakė norįs savo motiną palaidoti prie jos vyro –
A.Indriūnienės brolio. Beje, mirusiosios ir A.Indriūnienės kapvietėje palaidotų
jos artimųjų pavardės skirtingos. Prižiūrėtoja patikėjo V.Vičiūnu, esą
giminaičiai neprieštarauja, kad jo motina būtų palaidota bendroje
kapvietėje.
Teismas laimėtas, velionė tebeguli
A.Indriūnienė tą kartą pakėlė baisų vėją. Kreipėsi į
Savivaldybę, parašė daug skundų, tarp jų – ir Seimo nariams, tačiau nieko
nepešė.
Moteris kreipėsi į teismą. Ji sakė negalėjusi leisti, kad
moteris, kuri gyva būdama su jos broliu prastai sutarė, po mirties gulėtų šalia
jo.
Po trejų metų bylinėjimosi iš pradžių Panevėžio miesto
apylinkės, paskui – Apygardos teisme A.Indriūnienė pagaliau triumfavo.
Pasak moters, teismas konstatavo, kad V.Vičiūnas savo motiną
neteisėtai palaidojo A.Indriūnienės šeimos kapvietėje, ir nurodė velionę
perlaidoti kitur.
„Nutartyje parašyta, kad, jeigu V.Vičiūnas to nepadarys, tai
iškasti ir perlaidoti mirusiąją galiu aš arba Panevėžio miesto savivaldybė“, –
tikino pensininkė.
Jos teigimu, V.Vičiūnas atsisakė perlaidoti savo motiną.
A.Indriūnienė pasidomėjo, kiek jai kainuotų brolienės palaikų iškasimas ir
perlaidojimas. Sužinojo, kad mažiausiai apie 1,5 tūkstančio litų. Ši suma
pensininkei pasirodė per didelė.
„Sumokėjusi pinigus vėl turėčiau bylinėtis su V.Vičiūnu, kad iš
jo prisiteisčiau atlyginti išlaidas. Tai vėl kainuotų laiko ir pinigų. Be to,
manau, kad neteisinga, jog, būdama nukentėjusi ir laimėjusi teismą, turėčiau
pati dar iškasti mirusiąją“, – tramdydama ašaras kalbėjo A.Indriūnienė.
Moteris nuėjo į miesto Savivaldybę ir paprašė, kad ši
pasirūpintų velionės iškėlimu iš kapvietės. Pasak panevėžietės, valdininkai tik
akis išpūtė, ją apšaukė ir išprašė iš kabinetų.
Pensininkės nuomone, Savivaldybė ne tik turi vykdyti teismo
nutartį – reikia prisiimti kaltę, kad jai priklausančiose kapinėse nėra tvarkos:
į šeimos kapvietes laidojami svetimi žmonės, nors nėra artimųjų sutikimo.
„Savivaldybė turėtų mirusiąją iškasti, palaidoti kitur, o iš
V.Vičiūno prisiteisti padengti išlaidas“, – teigė A.Indriūnienė.
Plačiau skaitykite 2009 m. lapkričio 17 d. „Sekundėje“.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Tariama ramybė. „Ilsėkis
ramybėje“, – tokiais žodžiais palydime velionį, tačiau ne visuomet taip lemta.
