Panevėžio savivaldybė – tarsi turtinga elgeta: biudžete švilpaujant vėjams, jai niekaip nesiseka nugyvento savo nekilnojamojo turto įbrukti pirkėjams ir už simbolinę kainą.
Nekilnojamasis turtas Vasario 16-osios gatvėje, ekspertų teigimu, turėtų būti itin patrauklus pirkėjams – tiek komerciniams, tiek ir privatiems. Tačiau Savivaldybės turtą šioje centrinėje miesto dalyje tarsi koks prakeiksmas lydi: niekas nesusigundo juo net ir už pusę kainos. U.Mikaliūno nuotr.
Pirkėjai aplenkia
Vieną po kito skelbiant aukcionus ir drastiškai mažinant kainą neatsiranda norinčiųjų įsigyti turto netgi prestižinėse vietose. Kol kas pirkėjai iš tolo aplenkia ir pardavinėjamas patalpas pačioje Panevėžio širdyje, Vasario 16-osios gatvėje, ir sovietmečiu itin mėgtą poilsiavietę ant Vencavų ežero kranto Zarasų rajone.
Savivaldybė pripažįsta, jog pirkėjus atbaido didelių investicijų reikalaujanti prasta pardavinėjamų objektų būklė. Nors nekilnojamojo turto ekspertai mano, kad valdininkams tiesiog trūksta verslumo.
Panevėžio savivaldybė rengiasi jau dvyliktą kartą skelbti buvusios Baltoskandijos akademijos 264 kv. metrų patalpų Vasario 16-osios gatvėje aukcioną ir už jas teprašo 99 tūkst. litų, tai yra perpus mažiau nei pirmajame – milžiniškas patalpas miesto širdyje iš pradžių tikėtasi parduoti už 210 tūkst. litų.
Nors Savivaldybė jas įkainojo ne ką daugiau nei trijų kambarių butą, patalpos lyg užkeiktos. Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojo Alberto Dragūno teigimu, jau prieš tris aukcionus buvusios akademijos valdas apžiūrėjo keturi potencialūs pirkėjai, bet varžytis dėl jų neatėjo nė vienas.
„Graudu už tokią kainą pardavinėti, bet kai žmonės pasiskaičiuoja, kiek dar reikėtų investuoti, nors ir nedaug prašoma, jiems pasirodo per brangu“, – pripažįsta A. Dragūnas.
Poilsiavietė sumušė rekordą
Komercinei veiklai tinkama ir prestižine laikoma Vasario 16-osios gatvė nublanksta prieš pardavinėjamų patalpų kone avarinę būklę: per kiaurą stogą varva vanduo, poroje vietų įgriuvusios lubos. Nesutarus devyniems savininkams, Savivaldybei nepavykus modernizuoti šilumos punkto, didžiulių patalpų šildymas dabartinei nuomininkei, asociacijai „Grožio mozaika“, per mėnesį atsieina apie 1 900–2 300 litų.
Jei Savivaldybei ir dvyliktą kartą nepavyktų atsikratyti patalpomis, galės vėl būti skelbiamas aukcionas ir dar mušama kaina. Nei įstatymai, nei Vyriausybės nutarimai nėra nustatę ribų savivaldybėms, pardavinėjančioms savo turtą.
Tuo metu poilsiavietę prie Vencavų ežero net devyniolika kartų bandžiusią parduoti ir kaskart kainą mažinusią Savivaldybę sustabdė Valstybės turto fondas, pareiškęs pretenzijas į jam priklausantį žemės sklypą.
Pirmajame aukcione 2009-aisiais poilsiavietę su dešimt namelių ir dviejomis elingo patalpomis tikėtasi parduoti už 750 tūkst. litų. Paskutiniajame, rengtame 2011 metais, kaina jau buvo nukritusi iki 550 tūkst. litų.
Nesulaukus pirkėjo, nuspręsta poilsiavietę pardavinėti suskaidžius visą kompleksą į keturias dalis.
„Jau sulaukiame klausiančiųjų, kada pradėsime tuos namelius pardavinėti. Gal susidomės jaučiantieji nostalgiją tų laikų, kai važinėdavo sovietmečiu prie Vencavų ežero ilsėtis“, – tikisi A. Dragūnas.
Jo nuomone, skaidyti poilsiavietę nėra pati geriausia išeitis. Valdininkas svarsto, kad Savivaldybei gali kilti problemų, jei iš visų dešimties namelių liktų neparduoti vienas arba du – juos prižiūrėti ir eksploatuoti finansiškai būtų nuostolinga.
Kol poilsiavietė vis dar Savivaldybės rankose, ją pagal panaudos sutartį prižiūrinti įmonė „Panevėžio būstas“ vilioja turistus mažomis kambarių kainomis ir sovietmečiu dvelkiančia aplinka.
Savivaldybė verslu neužsiima
Pernai Savivaldybei pavyko dešimtajame aukcione atsikratyti 572 kv. metrų patalpų Parko gatvėje. Jas pasisekė parduoti už 205 tūkst. litų, tai yra kone triskart pigiau nei prašyta pirmajame.
A. Dragūno nuomone, bene vienintelė priežastis, kodėl Savivaldybei tenka mušti rekordus skelbiant savo turto aukcionus – dažniausiai avarinė jo būklė.
„Savivaldybė valdo daug nekilnojamojo turto ir pardavinėja, kai nebereikalingas. O nebenaudojamas jis nunyksta. Savivaldybė – ne verslo įmonė, kad remontuotų, o tada pardavinėtų. Verslininkas gali rizikuoti investavęs milijoną pardavinėti už pusantro, bet ne Savivaldybė“, – mano A. Dragūnas.
Stinga atsakomybės
Savivaldybės pastangos mušant kainą iškišti apleistus statinius nekilnojamojo turto ekspertams dažnai kelia šypseną.
Korporacijos „Matininkai“ Panevėžio skyriaus vadovas Valdas Beinoris pats apsilankęs įvertino patalpas Vasario 16-osios gatvėje. Jo nuomone, Savivaldybė daugiau išloštų ne mažindama jų kainą, o suskaidžiusi į mažesnes ir pakeitusi paskirtį į gyvenamąją.
„Norinčiųjų gyventi centre atsirastų, ir tokie pirkėjai rastų pinigų remontui. O salės šiai dienai paklausos neturi“, – sako V. Beinoris.
Pasak jo, apleistos patalpos – pagrindinė kliūtis Savivaldybei viliojant pirkėjus. Anot turto vertintojo, Vasario 16-osios gatvė – puiki vieta Panevėžyje, tačiau įsigijusiesiems buvusios Baltoskandijos akademijos patalpas tektų kone įrengti iš naujo.
„Ten reikia ir lubų, ir grindų, ir sienų, ir durų. Pirkti galima tik vietą. Už simbolinę kainą buvo parduodami ne vien Savivaldybės apleisti pastatai – tik už vietą sumokėjo ir Kranto gatvės konservų fabriko pirkėjai, taip pat buvusio komercinio pastato Katedros gatvėje“, – primena V. Beinoris.
Anot jo, visam nekilnojamam turtui galioja tie patys rinkos dėsniai, todėl juos apeidama Savivaldybė ir neprisišaukia pirkėjų.
„Norint parduoti, reikia investuoti. Kai asmeninį turtą pardavinėjame, bent jau kosmetinį remontą padarome. Savivaldybė, matyt, tam neturi resursų, eina paprastesniu keliu mušdama kainą, nors įdėjusi penkis litus galėtų atsiimti dešimt. Kai pardavinėji asmeninį turtą, esi tiesiogiai tuo suinteresuotas, o kai nėra nei tiesioginės, nei asmeninės atsakomybės, tik reikia vykdyti nustatytą tvarką, toks ir rezultatas“, – pastebi V. Beinoris.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
