Kol daugelis paauglių ieško savęs, panevėžietė Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė Emilija Kopūstaitė gyvena taip, lyg vienos veiklos jai būtų per maža. Savanorystė, technologijos ir svajonė apie olimpines žaidynesntokės gimnazistės kasdienybėje telpa tarptautiniai technologijų projektai, apdovanojimai už inovacijas, teatras, sportas ir beveik dešimtmetį trunkanti savanorystė.
Tačiau labiausiai stebina ne jos pasiekimų sąrašas, bet gebėjimas po pamokų skubėti ne ilsėtis, o padėti kitiems. Jos rankose – ir technologijos, ir pagalba žmogui.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė Emilija Kopūstaitė jau spėjo sukaupti patirtį, kurios galėtų pavydėti ne vienas suaugusysis.
Savanorystė, technologijos, projektinė veikla, teatras, sportas, kūryba – visa tai telpa gimnazistės kasdienybėje.
Emilija ne tik garsina Panevėžį savo kurtomis technologijomis, bet ir devynerius metus savanoriauja įvairiose iniciatyvose. Praėjusiais metais ji įvertinta kaip Metų savanorė miesto Jaunimo lyderių apdovanojimuose.
Tačiau Emilija apie save kalba kukliai – jai svarbiausia ne apdovanojimai, o žmonės, patirtys ir galimybė prisidėti prie prasmingų darbų.
Kūryba ir technologijos
Gimnazistės kasdienybėje mokslai užima svarbią vietą. Vis dėlto Emilijai netrūksta ir kitų užsiėmimų.
Viena svarbiausių pastarųjų mėnesių užduočių – kartu su klasės komanda informatikos pamokoje kuriamas tarptautinis STEAM projektas „Design. Engineer. Construct“, organizuojamas Kauno technologijos universiteto.
„Projektuojame jaunimo centrą. Galutinė projekto pristatymo data greitai artėja“, – šypsosi Emilija.
Nors projektinė veikla reikalauja daug laiko ir susikaupimo, mergina pripažįsta, kad būtent tokie iššūkiai ją motyvuoja. Technologijos ir kūryba jau seniai tapo jos kasdienybės dalimi.
Dar praėjusiais metais ji pristatė vieną ryškiausių savo technologinių darbų – personalizuotą litografinę šviesdėžę ir laimėjo pirmąją vietą dizaino ir inovacijų kategorijoje Vilnius Tech „Ateities inžinerijos“ konkurse.
Tai buvo pirmasis tokio tipo E. Kopūstaitės projektas, kurtas beveik visus mokslo metus.
Gimnazistės šviesdėžė ne tik reprezentuoja Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją, bet ir yra praktiškai pritaikoma – tinka edukacijoms, renginiams ar interjerui papuošti.
Šviesdėžėje panaudoti Kazimiero Paltaroko gimnazijos inicialai ir mokyklos pastato siluetas. Visa konstrukcija sukurta taikant 3D modeliavimo, grafinio dizaino ir elektronikos žinias.
„Kadangi tada mokiausi Kazimiero Paltaroko gimnazijoje, pasirinkusi informatikos metinį projektą nusprendžiau padaryti mokyklos inicialus KPG kaip litografinę šviesdėžę. Visas projektas yra inicialų formos, o juose atsispindi gimnazijos pastatas“, – pasakoja Emilija.
Darbas pareikalavo daugybės laiko, kruopštumo ir kantrybės. Tačiau rezultatas pranoko lūkesčius. Taigi Emilija ir toliau dirba prie naujų informatikos projektų bei ieško būdų, kaip kūrybą derinti su technologijomis.
Savanoriauti pradėjo nuo septynerių
Be to, kad domisi technologijomis ir savo kūriniais garsina Panevėžį, Emilija yra aktyvi savanorė.
Praėjusiais metais Jaunimo lyderių apdovanojimuose E. Kopūstaitė pripažinta Metų savanore.
Emilijos savanorystės istorija prasidėjo nuo triatlono varžybų labai anksti – buvo vos septynerių.
Jau tada vaiko noras būti tarp žmonių, padėti organizatoriams ir prisidėti prie renginio buvo stipresnis už baimę ar nedrąsumą.
Ši veikla gimnazistei tapo ne trumpalaikiu nuotykiu, o ilgamete patirtimi.
E. Kopūstaitė triatlono varžybose savanoriauja iki šiol, o prieš bemaž trejus metus jos pastangos buvo įvertintos – iš savanorės ji tapo Europos jaunimo taurės triatlono varžybų technine teisėja.
Mergina išbandė save ir kitose organizacijose bei iniciatyvose: savanoriavo Panevėžio muzikiniame teatre, „Maisto banke“, miesto renginiuose.
„Jei tik turiu laiko po pamokų ar savaitgaliais, visada einu kur nors savanoriauti“, – sako E. Kopūstaitė.
Kuria ryšį su vaikais
2023-iųjų vasarą E. Kopūstaitė pirmą kartą pravėrė vaikų dienos centro „Debesų kiemas“ duris.
Tuo metu Emilijai buvo vos dvylika.
Sako, tiesiog vasarą norėjosi išbandyti kažką naujo. Ir dabar labai džiaugiasi, kad dienos centro administracija tuomet ja patikėjo.
Savanorystės pradžia buvo kupina naujų patirčių. Emilija padėdavo dienos stovyklose, dienos centre, mokėsi bendrauti su mažesniais vaikais, planuoti veiklas ir prisiimti atsakomybę.
Šiandien „Debesų kieme“ ji jaučiasi sava. Po pamokų ar turėdama laisvo laiko mergina iš karto skuba į vaikų dienos centrą, kur kartu su jo lankytojais žaidžia, bendrauja, o prireikus padeda ruošti namų darbus.
Būtent čia Emilija aiškiai suprato, kad savanorystė nėra vien pagalba kitiems. Tai ir asmeninis augimas.
Gyvenimo mokykla
Per bemaž dešimtmetį savanorystė E. Kopūstaitę išmokė atsakomybės, laiko planavimo, bendravimo, suteikė drąsos išbandyti naujas veiklas ir atrasti save įvairiose srityse.
Sporto renginiai paskatino labiau domėtis sportu, savanorystė teatre atvedė prie meilės spektakliams, o darbas su vaikais padėjo geriau suprasti save pačią.
„Savanoriaudamas gali sužinoti apie savo stipriąsias puses ir suprasti, kas iš tikrųjų tau patinka. Tai puiki galimybė prasmingai praleisti laiką“, – įsitikinusi Emilija.
Ji neabejoja, kad savanorystę verta išbandyti kiekvienam jaunam žmogui.
Pasak E. Kopūstaitės, tai neįkainojama gyvenimo patirtis, padedanti atrasti ir kryptį ateičiai.
Ilgam išliekančios akimirkos
Paklausta apie įsimintiniausius savanorystės momentus, Emilija pirmiausia kalba ne apie apdovanojimus, o apie jausmą, kai supranti, kad tavo pastangos kažkam iš tiesų svarbios.
„Labiausiai įsimena akimirkos, kai pamatai, kad tavo pastangos kam nors padeda, kai pajunti atgalinį ryšį“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto vienas ryškiausių įvykių jos gyvenime buvo 2023-iųjų Europos jaunimo taurės triatlono varžybos, kuriose tapo technine teisėja.
Tai buvo didelis pasitikėjimo ženklas ir įrodymas, kad savanorystė gali atverti netikėtas galimybes.
Teatras, keramika ir sportas
Nors E. Kopūstaitės dienotvarkė atrodo itin užimta, laisvalaikiu ji stengiasi atrasti laiko ir pomėgiams. Mergina domisi įvairiomis sporto šakomis, mėgsta lankytis teatre, kuria rankdarbius, lanko keramikos studiją.
Dar viena svarbi jos gyvenimo dalis – studija Juozo Miltinio dramos teatre, kur ji lavina kūrybiškumą, sceninį pasitikėjimą ir bendravimo įgūdžius.
O paklausta apie ateities planus ir svajones, gimnazistė nedvejoja – viena didžiausių jos svajonių susijusi būtent su savanoryste.
„Noriu kada nors savanoriauti didesniame renginyje, pavyzdžiui, olimpinėse žaidynėse“, – prasitaria.
Matant Emilijos atkaklumą, atsakomybę ir norą nuolat tobulėti, ši svajonė atrodo visiškai pasiekiama.
