Nors kalendorinė vasara dar tęsiasi, Žolinės šventė daugeliui primena, kad nenumaldomai artėja metas, kai susitiks du skirtingi metų laikai – besibaigiantys šilti orai ir jau artėjantis ruduo.
Tad šios savaitės pašnekovus kvietėme pasvarstyti, kokių įspūdžių paliko nužydėjusiomis pievomis išbrendanti vasara ir ko jie tikisi iš ateinančio rudens?
Gintautė BAKANAVIČIENĖ
Panevėžio socialinių pokyčių centro socialinė darbuotoja ir muzikos vadovė, bažnyčios vargonininkė
Jau po truputį jaučiasi atbėgančio rudens nuotaikos ir melodija.
Daugumą savaitgalių praleidžiu kaime – rytai vėsesni, klykauja gervės, būriuojasi gandrai, žaluma blyškėja, ant hortenzijų pinasi voratinkliai, laukuose ūžia derlių nuimantys kombainai, o visos gamtos nuotaika lyg liūdnėja.
Nebijau rudens – jis man gražus su savo tūkstančiu auksinių atspalvių. Esu rudeninis paukštis, atskridusi į pasaulį lapkritį, kai jau ūžia vėjai ir puola darganos, tad ir tuo vaizdu moku džiaugtis.
Vasara prabėgo nepastebėta, nors buvo ir karščių, ir įvairių emocijų, ir įvairių renginių, susitikimų bei išsvajotų pasaulinių koncertų.
Turėjau mėnesį atostogų nuo pagrindinių pareigų Panevėžio socialinių pokyčių centre, bet ši vasara buvo apipinta bažnytiniais jubiliejais, tad reikėjo daug ruoštis renginiams.
Su Palėvenės Šv. Domininko bažnyčios, kuri, beje, šventė 350 metų jubiliejų, choru turėjau ir dar turėsiu nemažai svarbių repeticijų. Panevėžys švenčia vyskupijos 100-mečio jubiliejų, tad vyksta šventės ne tik vyskupijos mastu, bet ir dekanatuose.
Šiek tiek juokinga, bet po atostogų tikrai norėjosi atostogų.
Žinoma, visada ištaikau bent savaitę pabūti pas tėvus ir brolį, su kuriuo ruošėmės gražiausios sodybos konkursui, būtinas reikalas su šeima aplankyti Lietuvos pajūrį, susitikti su draugais ir giminaičiais, pakeliauti po dar nematytas Lietuvos vietas – juk taip graži ta mūsų šalis.
Daugelis vyksta tik į užsienį, o nėra matę daugelio Lietuvos nuostabių vietų.
Sakyčiau, tokia vasara – nuo darbų iki poilsio, nuo rankų, įkištų į žemę, iki balinės suknelės, nuo vestuvių iki laidotuvių, bet juk, kaip mano močiutė sakydavo: „Tos pačios akys juokiasi, tos pačios akys verkia.“ Toks įvairus tas gyvenimas.
Kadangi visada visi darbai sukasi tarp daug žmonių, aš pailsiu, kai pareinu namo pas šeimą. Ten mano saugi vietai ir rami oazė.
Be to, kol turiu veiklos, aplink mane yra žmonės, kuriems esu reikalinga, kol savo darbais galiu džiuginti kitus, tol gyvenu. Juk visavertis gyvenimas smagiau, nei tūnoti ant sofos prieš televizorių. Linkiu visiems mokėti džiaugtis!
Gintaras SKUMBINAS
Romuvietis, Panevėžio rajono gyventojas
Pati gamta diktuoja pokyčius. Jau netrukus diena susilygins su naktimi – bus toks tarpas, viduriukas tarp vasaros ir žiemos etapo.
Kiekvienas metų laikas turi savo žavesio. Man atrodo, esame laimingi, kad Lietuvoje galime matyti jų kaitą. Jaučiasi, kai praeina metai, ne taip, kad ištisus metus karšta ar visąlaik šalta.
Ar pajaučiau vasarą? Manau, kad su kiekvienu subrendusiu obuoliu ar išaugusia morkyte pajauti, kad vasara atėjo. Vasara, kad ir kokia būtų, subrandina kažkokį savo vaisių. Kad ir kiek lietinga ar šalta, negalima sakyti, kad vasaros nebuvo.
Tiesa, per darbus kartais nespėji suvokti, kad vasara baigia pralėkti. Ir aš nepastebėjau. Bet dar yra kuo džiaugtis. Dar ir pasimaudyti galima, ir kieme pabūti, ir pasidarbuoti – juk kai kurie obuoliai tik noksta. Tad čia ne pabaiga!
Ateinantis ruduo, be abejo, turi atnešti derlių. Tai, kas pavasarį pasodinta, per vasarą puoselėta, rudenį turi subręsti. Kiekvienam žmogui individualiai – kas ką sodino, ką puoselėjo, tokiais vaisiais dabar ir džiaugsis.
Kotryna JUŠKAITĖ
Mokytoja ir meno vadovė iš Raguvos
Rudens artėjimą pajutau, juntu rudeninius vėjus. Sužydusios rudens gėlės, užaugę svogūnai, raudonuojantys pomidorai apie rudenį irgi byloja. Be to, ir mūsų auginami viščiukai, kuriuos liaudies išmintis moko skaičiuoti rudenį, jau, žiūriu, tampa vištomis!
Artėjantį rudenį juntu ir matydama javapjūtę, stebiu, kaip ūkininkai skuba nuimti išaugintą derlių.
Kadangi esu muzikos mokytoja, dabar, baigiantis vasarai, vis dažniau pagalvoju apie darbą mokykloje.
Anksčiau mokslo metų pradžios laukdavau su nerimu, būdavo kiek liūdna, kad vasara tokia trumpa.
Dabar iš nerimo jau išaugau, metų kaitą priimtu kaip natūralų reiškinį. Gyvenu džiaugdamasi, mėgaujuosi visais metų laikais.
Šia besibaigiančia vasara, žinoma, pasidžiaugiau. Esu ne tik mokytoja, bet ir kultūros srities darbuotoja, dažnokai man tenka lipti į sceną. Tad kurdama šventę kitiems, ją išgyvenu ir pati.
Labai laukiu Žolinės. Tai didžiausia Raguvos miestelio, kuriam šiemet 525 metai, šventė. Nors tai kartu ir miestelio gimtadienis, tradicinė kraštiečių šventė, pastebėjau, kad pas mus, Raguvoje, klausiama: „Ar būsi ant Žolinės?“
Ar rudenį mano gyvenimo ritmas pasikeis? Žinoma, pasikeis. Eisiu į mokyklą, mokysiu muzikos. Nors esu tvirtinusi, kad mokytoja niekada nebūsiu, džiaugiuosi ja tapusi.
Daiva KIRŠGALVIENĖ
Panevėžio rajono kultūros centro Paįstrio padalinio kultūrinės veiklos organizatorė, režisierė
Jeigu tik yra galimybė, nuvykstu į Žolines Krekenavoje, nors kasmet to padaryti nepavyksta.
Šiemet į Žolinės atlaidus išlydėsiu tik vyrą, nes pati tuo metu turėsiu būti kitoje vietoje.
Paprastai po Oninių atlaidų, kurie švenčiami Paįstryje, jau pradedu pastebėti, kad saulės šviesa vis trumpėja. Tačiau iki rugsėjo dar liko pusė mėnesio, tad ir tos vasariškos nostalgijos dar nejaučiu. Tuo labiau kad man atostogos, o ir saulutė dar vis šildo.
Rugsėjis mums, kultūrininkams, kaip ir mokytojams, yra tarsi nauja pradžia. Todėl jau po Žolinės pradedu ruoštis naujam sezonui.
Net ir atostogaudama vis dažniau imu galvoti apie kūrybinius darbus. Atostogos man – savotiškas vidinis pasiruošimas naujam sezonui.
O dar rugpjūtis – skaitymo metas. Ieškau naujos medžiagos savo pjesių pastatymams, skaitau, kaupiu mintis ir idėjas. Kūrybinis darbas iš tiesų niekada visiškai nesustoja.
Kokia buvo vasara, vertinu ne pagal orą. Man svarbiau vasaros įvykiai, pamatytos naujos vietos, sutikti žmonės, iš užsienio sugrįžę broliai ir seserys, aplankę draugai, jaukūs susitikimai mūsų žaliajame sode. Pagal tai galiu pasakyti, kad ši vasara man išties buvo graži.
Visuomet džiaugiuosi, jeigu vasara atneša kažką naujo ir įdomaus. Jeigu pamatai, patiri ar išbandai tai, ko dar nebuvai matęs ar patyręs, jau savaime yra nuostabu. Žinoma, tam reikia ir pačiam norėti, nebijoti patirti kažką kito.
Džiaugiuosi, kad mano vyras į gyvenimą žiūri panašiai. Tiesa, kartais būna, kad priplanuoju visko, o kai ateina ta diena, pati pradedu galvoti: kam viso to reikėjo – juk kaip būtų gera tiesiog pagulėti su knyga! Bet vyras vis tiek iškrapšto iš namų. Ir gerai – juk vasara dar nesibaigė.
