Nėra nė vieno, neturinčių su rugsėjo 1-ąją susijusių prisiminimų.
Vieniems įstrigęs pirmasis jaudulys, kitiems – sugrįžimas į mokyklą po vasaros, o kai kuriems ši diena primena, kaip stipriai per gyvenimą pasikeitė pats mokslas ir mokykla. „Panevėžio balsas“ pašnekovų klausė, kokius jausmus ir prisiminimus jiems kelia Mokslo ir žinių diena. Jų pasakojimuose – ir pirmosios meilės virpulys, ir tremties patirtys, ir mokytojo kelią nulėmę prisiminimai, ir šiandienos rūpestis dėl mokyklos ateities.
Julius JAKUBĖNAS
Panevėžio rajono kultūros centro direktorius
Pradėjęs dirbti Panevėžio rajono kultūros centre, supratau, kad Rugsėjo 1-oji jau nebėra mano diena. Šeimoje neturiu vaikų, kurie eitų į mokyklą, todėl ši šventė man gerokai nutolusi. Anksčiau dirbau gimnazijoje, tad neišvengiamai Rugsėjo 1-oji buvo tapusi ir mano švente – juk buvau mokytojas.
Iš tų laikų labiausiai įsiminė susitikimai po vasaros. Ateini į mokyklą ir matai išaugusius, pasikeitusius mokinius. Atrodo, gyvenimas vasarą nesustojo, tačiau Rugsėjo 1-oji vis tiek turėjo tą simbolinę naujos pradžios reikšmę.
Šiandien rugsėjo 1-ąją įsivaizduoju kaip labai platų, net globalų dalyką – visoje šalyje tą pačią dieną didžiulė dalis jaunimo peržengia vieną simbolinį laiptelį aukštyn.
Klasių gradacija nuo pirmos iki dvyliktos man visada buvo tarsi amžina tobulėjimo simbolika. Rugsėjo 1-oji yra Mokslo ir žinių diena, todėl šis simbolis primena, kaip mes patys atėjome iki to, kur dabar esame. Juk be tų dvylikos mokyklos laiptelių nebūtume atsidūrę ten, kur esame šiandien.
Tas raidos virsmas neišdildomas.
Pats buvau geras mokinys, bet nebuvau labai geras ir puikus.
Man Rugsėjo 1-oji visada kėlė daugiau nerimo nei saugumo ar noro susitikti su bendramoksliais. Kaip ir visi žmonės, susitikę su draugais patiriame gerų emocijų, o pamatę nedraugus – ne visada malonių. To nerimo man teko atsikratyti dar ilgus metus, net ir baigus studijas.
Pati įsimintiniausia Rugsėjo 1-oji buvo pati pirmoji.
Buvau taip įsimylėjęs savo klasiokę, kad per visą šventę kramčiau popierių, į kurį buvo suvyniotos gėlės. Buvau šešiametis, stovėjau šalia jos ir iš meilės tiesiog čiulpiau tą popierių. Kai jau abu buvome studentai, pagaliau išklojau jai tuos savo buvusio šešiamečio jausmus.
Aldona MARTIŠAUSKIENĖ
Devyniasdešimtmetį perkopusi panevėžietė
Rugsėjo 1-oji man – ir svarbi, ir skaudi šventė. Džiaugiuosi proanūkiais, kuriems tądien prasideda mokslai, pasveikinu juos, bet šiek tiek pasidaro gaila savęs. Man Rugsėjo 1-ąją teko daug kartų sutikti tremtyje.
Į Sibirą nutremtam vaikui labiau rūpėjo ne mokslai, o kaip sočiai pavalgyti. Gyvenome pusbadžiu, tad laukdavau, kad greičiau pasibaigtų pamokos, o po jų bėgdavau iškrauti traukinių ar dirbti į kolchozą. Už darbą atlygindavo papildomu 300 gramų duonos daviniu.
Bandau prisiminti, kokia buvau per pirmąją savo Rugsėjo 1-ąją.
Gaila, tos dienos vaizdas neryškus. Menu tik tiek, kad į mokyklą gimtajame Maldžiūnų kaime Pakruojo rajone nuvedė abu tėvai.
Ėjau įsikibusi jiems į rankas, o ar nešiau gėlių mokytojai, nepamenu. Gyvenome pasiturimai, tad manyčiau, kad į mokyklą tėvai vedė mane išpuoštą.
O praėjus metams ir trims mėnesiams, aš kaip sovietams pavojų keliantis buožių vaikas su tėvais traukiniu dardėjau į Tomsko sritį.
Prisimenu tenykštę mokyklą, sakyčiau, gana gerą jos pastatą.
O mokė mus du rusai. Vienas buvęs kariškis liepdavo žygiuoti ir dainuoti.
Kitas mokė visų kitų dalykų. Pamenu, tas antrasis mums prisistatė kaip buvęs muzikos specialybės studentas, atsiųstas dirbti mokytoju.
Drauge mokėmės lietuviai, latviai, vokiečiai, totoriai ir ruskeliai, mokslai vyko rusų kalba, kurios iš pradžių nemokėjau.
Iš tremties laikų man labiau nei rugsėjo 1-oji įsiminė vadinamosios spalio šventės, švęstos lapkričio 7-ąją minint 1917-ųjų revoliuciją. Tokia tad dvasia buvome ugdomi.
Petras LEIKAUSKAS
Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktorius
Mokiausi savo kaime, Radviliškio rajono Labučių aštuonmetėje mokykloje, o vidurinę baigiau Smilgiuose, Panevėžio rajone.
Iš mokyklos laikų labiausiai prisimenu mokytojus, kurių nemėgau, nes buvo griežtesni ir reiklesni.
Šiandien juos miniu pačiais geriausiais žodžiais.
Dabar, kai pats esu mokytojas, suprantu, kaip svarbu reikalauti. O vaikui atrodė visai kitaip – kuo mažiau užduočių ir kuo mažiau reikalavimų, tuo mokytojas geresnis.
Man su mokytojais sekėsi. Iki šiol gerai prisimenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Oną Jurgaitienę. Ji buvo gera, nors ir griežta. Turbūt jos dėka dėl lietuvių kalbos gramatikos neturiu jokių bėdų.
Kodėl tapau mokytoju? Pirmiausia todėl, kad man labai patiko istorija.
Mano mama kurį laiką dirbo paštininke, todėl jau nuo kokios šeštos klasės pradėjau skaityti visus laikraščius ir žurnalus. Biblioteka man buvo šventas reikalas – atrodo, ten esančias visas knygas buvau perskaitęs. Labiausiai traukė istorinė literatūra, istoriniai filmai, nors tais laikais jų nebuvo daug.
Atsimenu, kaip būdamas gal šeštos ar septintos klasės mokinys „Kultūros baruose“ pamačiau spalvotą Žalgirio mūšio iliustraciją. Tais laikais toks dalykas nebuvo dažnas, todėl padarė didžiulį įspūdį. Apskritai, kai mokiausi, Lietuvos istorijos vadovėlis 7–9 klasėms buvo gal kokių šimto puslapių. Lietuvos istorijai nebuvo jokio dėmesio, tad galbūt ir tai mane dar labiau skatino domėtis.
Kai mokiausi Smilgių vidurinėje mokykloje, turėjau labai puikią istorijos mokytoją, šviesaus atminimo Genovaitę Guokienę. Ne tik aš – kiek žinau, dar bent du jos mokiniai pasirinko istorijos mokytojo kelią. Taigi, mano pasirinkimą pirmiausia lėmė meilė istorijai, o paskui prie to labai prisidėjo ir pati mokytoja.
Pasiruošimo naujiems mokslo metams negaliu vadinti galvos skausmu, nes tai mano darbas. Būna įvairių rūpesčių – vieni malonūs, kiti ne tokie malonūs. Bet suprantu, kad visa tai yra darbo dalis. Norisi į naujus mokslo metus ateiti gerai pasiruošus.
Džiaugiuosi, kad mūsų mokyklai netrūksta mokytojų ir kad spėjome suremontuoti dvi klases. Dabar įsibėgėsime ir važiuosime toliau.
Šiandien mokytojas pirmiausia turi būti geras savo dalyko žinovas, bet kartu ir empatiškas, geras žmogus. Visuomenė keičiasi, keičiasi šeima, keičiasi ir patys mokiniai. Matome, kad vaikai jau kitokie. Juos sudominti pamokose tampa sunkiau, nes jie turi įvairių technologijų, priemonių, gali patys labai greitai susirasti reikalingą informaciją.
Mane liūdina, kad trūksta mokytojų ir apskritai trūksta susidomėjimo pedagogo darbu. Tiesa, pastaruoju metu po truputį daugėja jaunų žmonių, besirenkančių mokytojo kelią. Tačiau statistika rodo, kad mokytojų bendruomenė, deja, senėja, ir tai kelia nerimą.
Silvija SĖRIKOVIENĖ
Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja, pedagogė
Vis dar esu pedagogė, todėl rugsėjo 1-oji man – didžiulė šventė su nerimo prieskoniu.
Nors pedagoginės patirties turiu nemažai, kiekvieni metai atneša naują iššūkį – naujus vaikus.
Todėl su didžiausiu jauduliu laukiu ne pačios rugsėjo 1-osios, o pirmosios pamokos su naujais mokiniais.
Visada apima nerimas pirmą kartą pamačius mokinius, su kuriais teks bendrauti, gyventi vienoje bendruomenėje, dalytis žiniomis ir patirtimi ne vienerius metus. Manau, daug mokytojų išgyvena tą patį.
Pedagogai rugsėjui pradeda rengtis gerokai anksčiau – dažnas jau rugpjūčio pradžioje dėlioja pamokų planus, mintis, ruošia pirmuosius susitikimus.
Tačiau neretai nutinka taip, kad labai aiškiai susiplanuoji, o po pirmojo susitikimo su mokiniais tenka viską pergalvoti ir iš naujo dėlioti strategiją.
Juk svarbiausia pasiruošti ne pačiai Rugsėjo 1-osios šventei, o pirmajai pamokai, pirmajam pokalbiui ir pirmajam ryšiui.
Labai laukiu rugsėjo 1-osios. Jaučiu tą malonų jaudulį, kuris kasmet primena, kad prieš akis – dar viena nauja pradžia.
Jeigu galėčiau sugrįžti į mokyklą ir duoti sau patarimą, pasakyčiau: jei iš pamokos išeini dar ne viską supratęs, abejoji ar jauti, kad kažko pritrūko, skirk laiko toms žinioms įtvirtinti.
Šiandien išmaniosios technologijos suteikia tam visiškai kitokias galimybes. Reikia tik šiek tiek daugiau pareikalauti iš savęs ir prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi.
Mokykla nėra vien pažymiai ir vadovėliuose esančios žinios. Kuo daugiau bendrauti su draugais ir mokytojais, kuo labiau įsitraukti į menines, kūrybines, projektines veiklas – tuo geriau. Šių dalykų gyvenime gali prireikti labiausiai.
Dirbtinio intelekto eroje žinias galime gauti labai greitai. Tačiau kūrybiškumo, savivertės, gebėjimo bendrauti ir būti žmogumi reikės visada. To išmokti vien iš technologijų neįmanoma – dalį šių dalykų turime pasiimti būtent iš mokyklos.
