Tėvas – pirmasis autoritetas, gyvenimo mokytojas, vertybių perdavėjas. Vieniems jis palieka išminties pamokas, kitiems – humoro jausmą, optimizmą ar gebėjimą nepasiduoti sunkumams.
Tėvo dienos išvakarėse pašnekovų klausėme, kokius ryškiausius prisiminimus jie saugo apie savo tėčius, kokias vertybes iš jų perėmė?
Donatas JUZĖNAS
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas
Iš tėčio pirmiausia perėmiau moralines vertybes. Tai perduodama ne žodžiais, bet pavyzdžiu. Mano tėtis yra tikintis žmogus ir esminės moralinės vertybės yra jo gyvenimo dalis.
Labiausiai apie tėtį įstrigęs vaikiškas prisiminimas. Kaip ir kiekvienas, esu pridirbęs įvairių išdaigų. Po vienos nelabai malonios labai bijojau, ką pasakys tėtis. Atsimenu, pietaujam, aš tyliu, jaudulys didelis, o jis ramiai paklausė: ką ten padarei? Pasakiau. Ir viskas. Nei manęs barė, nei ką nors sakė. To užteko, kad suprasčiau. Šį momentą labai ryškiai prisimenu. Buvo gera pamoka.
Sakyčiau, iš tėčio ir mamos paveldėjau švaros, tvarkos – tiek fizinės, tiek ir dvasinės – bruožą. Galima sakyti, kad jį paveldėjo ir mano sūnus.
Tėčiui Tėvo dienos proga pirmiausia palinkėčiau sveikatos ir telydi tas ūpas, optimizmas, kuris lydėjo visą gyvenimą.
Mano tėtis į daugelį dalykų žiūri paprastai ir yra optimistas.
Nors kiekvienas laikmetis vis kitoks, tėvo autoritetas šiuolaikinėje visuomenėje tebėra svarbus. Ir ne tik tėvo, bet ir mamos.
Vaikus reikia auklėti pavyzdžiais, o ne pamokymais, nes jei akivaizdžiai moralizuoji ar aiškini, natūrali vaikų reakcija – atitolimas.
Kai baigiau mokyklą ir rinkausi, kur bandyti save, stojau ten, kur norėjau ir turėjau tėvų palaikymą. Tėvų parama jaunam žmogui leidžia jam atsiskleisti, realizuoti save. Mes su žmona irgi nedraudėme sūnui rinktis tokį gyvenimo kelią, kokio jis norėjo.
Būti tėvu yra atsakomybė ir, be abejo, įdomu. Juk ir vaikai tėvus išmoko tam tikrų dalykų. Su sūnumi, kuris jau suaugęs, ryšys labai natūralus, paprastas. Mūsų santykiai nuostabūs. Aš juo labai didžiuojuosi.
Violeta MIČIULIENĖ
Aktorė
Iš tėčio gavau didžiausią dovaną – galimybę gyventi, ir už tai jam esu be galo dėkinga.
Tačiau ne mažiau esu dėkinga ir už tai, kad net išeidamas jis paliko tiek daug savęs, iki šiol gyvenu remdamasi jo gyvenimo taisyklėmis – dažnai net nesąmoningai.
O tų taisyklių buvo tikrai nemažai.
Kai kurių gal net nereikėtų sakyti garsiai, nors jose slypi daug tiesos. Apie tai, kas žmogui iš tiesų yra vertingiausia – tai, kas nesudega ugnyje, nenuskęsta vandenyje, ko nesuėda kandys. Visa tai, kas slypi pačiame žmoguje.
Tėtis mokė nesijaudinti dėl dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso.
Primindavo, kad karstas kišenių neturi, todėl gyventi ir džiaugtis reikia dabar, nes rytojus gali pateikti netikėtumų.
Jis sakydavo: niekada nesigailėk to, kas nepavyko, bet gailėkis to, ko neišdrįsai pabandyti. Daryk taip, kaip jauti pati, neklausyk nieko – net manęs, nes visi atsakymai yra tavyje. Geriausias gyvenimo mokytojas esi tik pats sau.
Vieną gražiausių frazių tėtis paliko mano sūnui. Kai šis vežė jį į ligoninę, iš kurios tėtis jau nebegrįžo, jis pasakė esantis be galo laimingas matydamas, kad dukra užaugino du nuostabius sūnus. Pasak jo, matydami, kaip ji rūpinasi juo senatvėje, jie tą patį darys, kai ateis jos laikas. Tai buvo paskutiniai mano tėčio žodžiai.
Vėliau lyg juokais paklausiau sūnaus: „Ar klausysi senelio?“ O jis atsakė: „Jis man padavė tokią vėliavą – kaip galima eiti per gyvenimą be jos?“
Kai netekau mamos, man buvo devyniolika.
Ji išėjo per stojamuosius – tuo metu, kai jos man labiausiai reikėjo.
Todėl mano gyvenime tiek daug tėčio. Esu nepaprastai dėkinga visoms visatos jėgoms, leidusioms man būti šalia tėčio iki pat jo išėjimo. Dažnai liga žmogų atima gerokai anksčiau, nei ateina mirtis, tačiau mano tėtis iškeliavo šviesaus proto, likdamas mano guru, mano gyvenimo mokytoju.
Iki šiol, važiuodama į kapines, su juo kalbuosi, o kiekvienas mano spektaklis yra savotiškas ryšys su tėčiu. Jis man padeda iki šiol. Keistas jausmas, bet jis priklauso tiems žmonėms, kurie net išėję pasilieka.
Jeigu tėtis šiandien būtų gyvas, turbūt pasakytų, kad iš jo paveldėjau sąmojį (juokiasi).
Humoro jausmas – tai dovana, kurią perdaviau ir savo vaikams. Ji labai palengvina mūsų nelengvą buvimą šioje žemėje.
Iš tėčio gavau ir realybės jausmą – gebėjimą spręsti vadovaujantis protu, o ne emocijomis. Nors esu labai emocingas žmogus, kritinėse situacijose pirmiausia remiuosi logika ir racionalumu.
Tėtis sakydavo, kad nėra nieko neįmanomo. Neįmanomybė prasideda tik ten, kur ateina sunki liga arba mirtis. Jam kiekviena pabaiga buvo naujų veiksmų pradžia. Vienu žodžiu tai galima pavadinti optimizmu. O jei situacijos pakeisti negali – visada gali pasirinkti gyventi taip, kad bent būtų smagu.
Vidmantas KAPUČINSKAS
Buvęs ilgametis Panevėžio muzikinio teatro direktorius, dirigentas
Su tėčiu labai artimai bendravome. Jis iškeliavo būdamas 85-erių – turėjome daug gražaus laiko kartu.
Pirmiausia iš jo išmokau žmogiškųjų vertybių – suprasti, kas gyvenime iš tiesų svarbu, o kas mažiau.
Nebuvau ramus paauglys. Būta nemažai griaustinių, ypač dėl mokslų. Nuolat svarstydavau, kam apskritai reikia mokytis, maniau žinantis, kurios pamokos naudingos, o kurios – kvailių sugalvotos (juokiasi). Taigi, su tėvuku turėjome daug rimtų pokalbių.
Tačiau mokytis groti tuomečiame Muzikos technikume Sodų gatvėje, kur dabar įsikūręs vienuolynas, man labai patiko.
Tėvuko gyvenimas nebuvo lengvas. Smetonos laikais jis Joniškyje buvo neblogai įsitaisęs – kartu su draugais turėjo fuchtelį ir valydavo ūkininkams grūdus. Tais laikais tai buvo rimtas pasiekimas. Jis turėjo ir dviratį, anuomet kainavusį daugiau nei karvė.
Prasidėjus karui, tėvukui su draugu grįžtant iš kaimo, vokiečiai atėmė dviračius. Tėvas nenusileido ir pasipriešino. Už tai buvo suimtas ir visą karą praleido nelaisvėje. Vėliau jam teko patirti ir Stalino lagerius.
Nepaisant visų išbandymų, Joniškyje tapo turgaus direktoriumi. Į Panevėžį mūsų šeima persikėlė, kai man buvo ketveri metai.
Su tėvuku visada buvo apie ką pasikalbėti. Iki šiol mane lydi jo išmintis. Labiausiai įsiminė pamokymas, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra šeima, o tik po to – asmeniniai poreikiai. Taip pat mokė viską užsidirbti pačiam, nelaukti, kol kas nors ką duos. Tai buvo pagrindinės jo gyvenimo taisyklės.
Manau, kad ir pats perėmiau tokį požiūrį. Su savo vaikais ir anūkais taip pat kalbamės apie svarbiausias vertybes – šeimą ir Lietuvą. Džiaugiuosi, kad abu mano vaikai gyvena Lietuvoje ir yra sukūrę savo verslus. Dukra Alytuje turi veterinarijos kliniką, sūnus Kaune – rūdinto metalo gaminių įmonę.
Tėvas vaikams turėtų būti autoritetas, nors ne visose šeimose taip yra. Nereikia tėvo diktatoriaus, bet vaikams reikia dėmesio. Mano žmona dirba pedagoginį darbą, o ir man pačiam tenka lankytis mokyklose. Sutikus motyvuotą, smalsų, žinių trokštantį vaiką, paaiškėja, kad jo tėvai aktyviai domisi jo gyvenimu – klausia, kaip sekasi, ateina į koncertus, dalyvauja vaiko veiklose.
Pažvelgi į vaiką ir jau supranti, koks yra santykis su tėvais. Tai labai matosi ir jaučiasi.
Suprantu, kad visi skubame, dirbame ir neturime daug laiko. Tačiau ateitis yra vaikas, o ne nauja sekcija svetainėje ar automobilis kieme.
Visais laikais vaikams reikėjo bendravimo su tėvais, jo reikia ir dabar. Deja, ne visi tėvai tą supranta.
Laimei, iš savo tėvų gavau meilės, dėmesio, rūpesčio ir išminties. Stengiausi visa tai perduoti ir savo vaikams. Tėvystė yra ne tik didelis džiaugsmas, bet ir didžiulė atsakomybė už vaikų ateitį.
Ir nėra didesnio džiaugsmo nei matyti, ką gyvenime pasiekė tavo vaikai.
Amanda VAPSVAITĖ
Kornetininkė
Tėtis yra pirmasis mano korneto mokytojas. Nuo jo prasidėjo mano muzikinė kelionė.
Ir šiuo metu tėtis (Vilmantas Vapsva – aut. past.) vadovauja pučiamųjų orkestrui „Sklepučini“, kuriame groju.
Iš tėčio išmokau atkaklumo, atsakomybės ir, neabejotinai, meilės muzikai.
Labiausiai įstrigusi tėčio frazė irgi siejasi su muzika bei grojimu. Jis nuolatos kartojo, kad dar reikia padirbėti, reikia kantrybės ir įdėti daug darbo norint pasiekti gerus rezultatus.
Atkaklumas, ilgalaikių tikslų siekimas ir jų planavimas – mus su tėčiu siejantys bruožai.
Iš jo paveldėjau muzikalumą, meilę pučiamųjų instrumentų muzikai ir norą dalintis žiniomis.
Pastebiu, kad šiandien tėčiai vis labiau įsitraukia į vaikų gyvenimą, jų priežiūrą bei ugdymą. Jie tampa ne tik autoritetu vaikui, bet ir artimais draugais, palaikytojais ir lygiaverčiais partneriais.
Pati auginu dukrytę ir džiaugiuosi šalia turėdama tokį vyrą, kuris aktyviai dalyvauja jos gyvenime.
Tėčio autoritetas vaikui labai svarbus, taip yra kuriamos ir formuojamos vertybės, suteikiamas saugumo jausmas ir rodomas pavyzdys.
