Kasdieniai apsipirkimo įpročiai gali daug pasakyti ne tik apie žmogaus poreikius, bet ir apie jo vertybes.
Vieni pirmiausia ieško mažesnės kainos, kiti renkasi kokybę, natūralią sudėtį ar vietinių augintojų produkciją. Vieniems apsipirkimas – tiesiog būtinybė, kitiems jis tampa savotišku ritualu. Vis dažniau pirkėjai susimąsto ir apie tvarumą: renkasi daugkartinius maišelius, vengia perteklinių pakuočių, stengiasi pirkti atsakingiau ir mažiau švaistyti.
Šįkart panevėžiečių klausėme, kokie yra jų apsipirkimo įpročiai, į ką jie labiausiai kreipia dėmesį rinkdamiesi prekes?
Aldona LADAVIČIENĖ
Senjorė
Prieš kelerius metus netoli mūsų namų Vydūno gatvėje pastatė vieną iš didžiųjų prekybos centrų, tad dažniausiai ten ir apsiperkame.
Tiksliau pasakius, su pirkinių sąrašu į tą centrą eina, o dar dažniau – važiuoja mano vyras. Rečiau – abu.
Ten perkame viską, išskyrus duoną. Jos mėgstame vienintelę rūšį, o ja prekiaujama turguje. Toji duona gana skalsi, tad perkame ją kas savaitę ar kas dešimt dienų. O va prekybos centre apsilankyti tenka po porą kartų per savaitę.
Paprastai tą darome ryte, kai žmonių dar nedaug.
Daugybę metų perkame pačias įprasčiausias prekes. Pusgaminių, konservų mums nereikia. Taip pat neperkam pyragų – juos pati kepu.
Į prekių sudėtį nekreipiu dėmesio ir netyrinėju. Tačiau ir aš, ir vyras neperkame to, kas, pavyzdžiui, yra grietinės, sviesto ar sūrio gaminys. Perku tikrą sviestą, grietinę, sūrį.
Jei matau kelis tokius pat skirtingų gamintojų produktus skirtingomis kainomis, renkuosi pigiausią. Beje, kartais pastebiu, kad sviesto pakelis atrodo pigiausias, bet iš tiesų mažiausias ir jo svoris. Tuomet žiūriu, kiek kainuoja kilogramas.
Veronika KAMINSKAITĖ
„Stasys Museum“ gidė-edukatorė, drabužių kūrėja
Man maisto pirkimas yra tam tikras ritualas ir priklauso nuo metų laiko.
Net sakyčiau, mažas gyvenimo būdo performansas.
Žiemą, kai lauke šalta ir vėjas bando nukąsti ausis, apsiperku strategiškai – kartą per savaitę, rimtai ir atsakingai. Jei ko pritrūksta, iki artimiausios parduotuvės nubėgu, nes pagrindinis tikslas tada būna ne pomidorai, o nesušalusios kojos.
Pavasaris ir vasara į apsipirkimą įneša daugiau romantikos ir spontaniškumo – apsiperku mažiau, bet dažniau. Atsiranda noras klaidžioti po mažas parduotuvėles, ieškoti gerų alyvuogių, itališkų makaronų ar ispaniškų skonių. Labai mėgstu vietas, kuriose pardavėjai dar pasako: „Šitą būtinai paragaukit.“
O turgus man apskritai yra atskiras metų laikų teatras.
Kai prasideda daržovių, vaisių, uogų ir gėlių fiesta, ten galima eiti ne tik apsipirkti, bet ir pasisemti nuotaikos. Pomidorai ten kvepia pomidorais, braškės – vasara, o gėlės dažniausiai įkrenta į pirkinių krepšį visai neplanuotai.
Duoną beveik visada perku kepyklėlėse, nes gera duona man yra rimtas reikalas. Ir duonos kvapas turėtų būti oficialiai pripažintas emocinės terapijos forma.
Esu už tvarumą, todėl beveik visada su savimi turiu medžiaginius maišelius, o sveriamiems produktams stengiuosi naudoti tekstilinius maišelius ir plastikui sakyti ne.
Rita TĖVAINIENĖ
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos ekonomikos ir verslumo mokytoja
Tvarumo idėjos man nėra mada ar trumpalaikė tendencija – tai gyvenimo būdas, kuris natūraliai persipina tiek su mano darbu, tiek su kasdieniais pasirinkimais.
Daugiau nei dvidešimt metų dirbau su natūralios medienos „Kemena“ ženklo baldų kūrimu ir gamyba. Per tuos metus dar labiau įsitikinau, kad naujas daiktas nebūtinai yra geresnis. Man labai artima mintis, kad daiktai turi būti kuriami ilgam – tokie, kuriuos norisi taisyti, atnaujinti, perduoti iš kartos į kartą.
Šis požiūris persikėlė ir į mano dabartines veiklas.
Dirbu su STEAM suaugusiųjų būreliais, kartu atnaujiname senus baldus, mokomės kūrybiškai pažvelgti į tai, kas dažnai jau laikoma nereikalingu daiktu. Panašias vertybes stengiuosi perduoti ir mokiniams, dirbdama Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijoje su mokomosiomis mokinių bendrovėmis. Kurdami tvarius, inovatyvius ir natūralius suvenyrinius liofilizuotus užkandžius kalbame ne tik apie verslumą ar produkto pardavimą. Mokiniai mokosi galvoti plačiau – iš kur atkeliauja žaliavos, kiek produkto sudėtyje yra natūralumo, kaip sumažinti atliekų kiekį, kaip kurti estetiškai patrauklų, bet kartu atsakingą produktą.
Kalbant apie apsipirkimo įpročius, dažniausiai renkuosi pagal produkto kokybę ir sudėtį.
Man svarbu, kad maistas būtų kuo natūralesnis, be perteklinių priedų, todėl dažnai skaitau etiketes, domiuosi sudėtimi.
Jei yra galimybė, mieliau renkuosi vietinių augintojų ar mažesnių gamintojų produkciją.
Turguje man patinka gyvas ryšys su žmogumi – gali pasikalbėti, sužinoti produkto kilmę, pajusti daugiau tikrumo. Tačiau dažnai apsiperku ir prekybos centruose – kaip ir dauguma, vertinu patogumą bei laiką. Neprarandu vilties, kad kada nors ir Lietuvoje turėsime kooperatyvų principu veikiančias mažų gamintojų / augintojų parduotuvėles. Kiekvieną kartą lankantis Italijoje ši svajonė dar labiau sustiprėja.
Renkantis prekes man kokybė dažniausiai svarbesnė už kainą.
Žinoma, visi skaičiuojame, tačiau esu įsitikinusi, kad pigus daiktas dažnai kainuoja brangiau – greičiau sugenda, nusidėvi, tampa atlieka. Todėl geriau mažiau, bet kokybiškiau. Tai galioja ir daiktams, ir maistui, ir net kasdieniams pasirinkimams.
Tvarumas prasideda nuo mažų kasdienių pasirinkimų.
Nuo pagarbos daiktui, maistui, žmogaus darbui ir aplinkai.
Jurgita ŠUKIENĖ
Įmonės „AQ Wiring Systems“ aplinkos apsaugos specialistė
Kur apsiperku, priklauso nuo to, kiek turiu tam laiko.
Turguje pas ūkininkus pirkti patinka, nes galima pabendrauti, padiskutuoti apie daržovių rūšis, jų panaudojimą. Pavyzdžiui, kai noriu kepti kugelį, parenka tam tinkamų bulvių.
O prekybos centruose apsipirkti greičiau, kartais ir pigiau, ypač paieškojus akcijų.
Pirkdama daržoves, vaisius, visada tikrinu kilmės šalį. Man svarbu, kad būtų užauginta jei ne Lietuvoje, tai bent kuo arčiau. Daržovė, užauginta mums artimesnėmis klimato sąlygomis, manau, yra sveikesnė, nes panaudojama mažiau chemijos. O kai vežama iš toli, tie vaisiai ir daržovės dar papildomai chemiškai apdorojami, kad atlaikytų transportavimą.
Todėl vaisius, daržoves renkuosi pagal sezoną. Rauginti kopūstai ir agurkai, morkos, ridikai, kaliaropės mūsų šeimai žiemą priimtinesni nei atvežtiniai pomidorai ar agurkai.
Ar pomidoras, pirktas sausį prekybos centre, toks pat aromatingas ir skanus kaip vasarą užaugintas Lietuvoje? Vienas pažįstamas apie tokius žiemą atvežtinius pajuokavo: pomidoras su pupelės genu – net į sieną metamas neištykšta.
Bet pirkėjai balsuoja pinigine – jei tokius pomidorus sausį perka, prekybininkai jų ir veža.
Nors, manyčiau, prekybos centrai kaip tik turėtų skatinti sveiką gyvenseną, lietuviškų daržovių, užaugintų mūsų ūkininkų, pirkimą. Man baisu, kai pavasarį rodoma, kiek nerealizuotų morkų ar bulvių ūkininkai užkasė, o nueini į prekybos centrą – kur tos lietuviškos morkos, kaliaropės, net svogūnai?
Eidama apsipirkti nešuosi daugkartinius maišelius. Tai jau mano įprotis. Mūsų šeimoje labai akcentuojamas atsakingas vartojimas. Pirkdami visada žiūrime ir į pakuotes, pavyzdžiui, neperkame duonos, įpakuotos į kombinuotą maišelį su plastiku ir popieriumi – rūšiuojant tokį reikia suplėšyti.
Visiškai nenaudojame vienkartinių indų – nei lėkščių, nei puodelių ar įrankių.
Ir namuose į atliekų kibirą netiesiame plastikinio šiukšlių maišo, o išklojame popieriumi.
CITATA:
„Pirkdama daržoves, vaisius, visada tikrinu kilmės šalį. Man svarbu, kad būtų užauginta jei ne Lietuvoje, tai bent kuo arčiau.“
