Prieš 37 metus šimtai tūkstančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių susikibo rankomis į gyvą grandinę, taip visam pasauliui parodydami, kad Baltijos šalys siekia laisvės.
Baltijos kelias tapo vienu įsimintiniausių mūsų istorijos momentų, o jo nuotraukos ir vaizdai iki šiol primena, ką gali žmonių vienybė.
Panevėžiečių klausiame, ar ta vienybė išliko? Ar šiandien, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams, dar mokame susitelkti dėl bendro tikslo? Kokius prisiminimus iš Baltijos kelio jie saugo?
Albertas ŠMATAVIČIUS
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas
Baltijos kelias – vienas nuostabiausių dalykų mano gyvenime. Vadinu jį keliu į nepriklausomybę.
Pamenu to kelio jėgą, kurią sudarė žmonių vienybė ir tikėjimas. Dar atsimenu kelyje parodytą gerumą, paslaugumą, darną.
Stovėti Baltijos kelyje man buvo didžiulė šventė.
Vykome į Baltijos kelią su šeima – automobiliu. Iš Panevėžio nuvažiavome maždaug iki Paįstrio, o ten, šalikelėje palikę mašiną, stojome į kelio grandinę, susikibome rankomis.
Jei gerai pamenu, vežėmės nedidukę Trispalvę, mojavome ja.
Namo grįžome pilni pasitikėjimo, džiaugsmo, parodę, kad esame tikri lietuviai.
Apie tai, ar ir šiandien mes, lietuviai, tokie pat vieningi, man nelengva kalbėti. Svarstau, jog yra tokių, kurie į Baltijos kelią dabar eitų labiau šiaip, pasirodyti, o ne tam, kad parodytų vienybę.
Pats esu dešinysis, tad neabejoju, kad tokių pat pažiūrų žmonės iki šių dienų išliko Lietuvos patriotai. Dėl kitų – svarstytinas dalykas.
O štai Lietuvos jaunimu aš tikiu. Jie į Baltijos kelią eitų vedami teisingų ir kilnių siekių.
Mes, šio kelio dalyviai, turime ir rodyti, ir duoti jaunimui kelią. Privalome savo pavyzdžiu, ne kalbomis, liudyti patriotizmą, vienybę, sąžiningumą.
Manau, kad svarbiausia Baltijos kelio pamoka, jo reikšmė buvo parodyti pasauliui, taip pat ir sau bei vieni kitiems, kad mes, lietuviai, esame tauta. Esame valstybė. Esame laisvi žmonės.
Odeta BALTRAMIEJŪNIENĖ
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė, ilgametė pedagogė
Buvau dar maža, gaila, bet Baltijos kelią mačiau tik televizoriaus ekrane. Tačiau iki šiol puikiai prisimenu tą vaizdą – rankomis susikibusius žmones, jų džiugesio kupinus veidus, rankose laikomas gėles.
Tas įspūdis išliko labai stiprus.
Šiandien suprantu – Baltijos kelias buvo kur kas daugiau nei žmonių grandinė, nusidriekusi nuo Vilniaus iki Talino. Svarbiausia buvo tai, ko kelio dalyviai siekė ir ką savo buvimu norėjo pasakyti ne tik šalia stovinčiajam, bet ir visam pasauliui: mes esame skirtingi, tačiau galime būti susitelkę, susivieniję ir stiprūs.
Šiandien turime laisvę jų dėka. Jaunoji karta turi suprasti, gerbti ir būti dėkinga tiems žmonėms, kurie anuomet drąsiai stojo į Baltijos kelią ir išreiškė savo valią. Mūsų pareiga – saugoti, ginti ir puoselėti tai, ką gavome iš tuo metu gyvenusių žmonių. Ir neprarasti budrumo – jeigu reikėtų, vėl mokėti susitelkti.
Dirbu mokykloje, kasdien bendrauju su vaikais ir jaunimu. Tomis dienomis, kai minime mūsų šaliai svarbias valstybines šventes, kalbame apie laisvę ir jos gynėjus, matau jų žvilgsnius. Ir matau, kad jiems tai iš tiesų svarbu. Jie supranta tikrąją laisvės kainą. Istorija nėra tik praeitis – ji gyva.
Ar šiandien žmonės taip pat drąsiai stotų į Baltijos kelią, labai sunku atsakyti. Manau, daug kas priklausytų nuo lyderių. Tačiau tikiu, kad matydami drąsiai besielgiančius žmones, daugelis taip pat nebijotų prisidėti prie kovos už mūsų laisvę.
Šiais metais bendruomenėse turėjome labai gražią idėją – iš senų marškinių siuvome staltiesę. Tai dar kartą parodė, kad galime būti vieningi ir susitelkę dėl bendro tikslo. Tam nebūtinai reikia didelių investicijų ar daugybės laiko. Kartais užtenka idėjos, noro prisidėti ir jausmo, kad tai, ką darome, svarbu mums visiems.
Kai žmonės turi bendrą tikslą, jie gali susitelkti. Ir galbūt būtent tai yra viena svarbiausių pamokų, kurią mums paliko Baltijos kelias.
Geda NAKVOSIENĖ
Socialinė pedagogė, Paįstrio Juozo Zikaro skautų draugovės vadovė
Labai gaila, bet tuo metu, kai vyko Baltijos kelias, buvau vaikų vasaros stovykloje ir šiame unikaliame įvykyje nedalyvavau.
Pamenu, paskui aplinkui girdėjau labai daug kalbų. O šiandien prisiminus šiuos įvykius iškart mintyse skamba „Bunda jau Baltija“, kurią dainuoja visų trijų šalių atlikėjai.
Jaučiu pagarbą ir pasididžiavimą tais visų trijų šalių pilietiškais žmonėmis, kurie šiuo unikaliu būdu parodė savo poziciją ir vienybę.
Manau, labai svarbu, kad tokie istoriniai įvykiai būtų prisimenami ir perduodami iš kartos į kartą.
Pati visada stengiuosi dalyvauti Baltijos kelio minėjime, kviečiu kitus prisijungti ir prisiminti mūsų istoriją, nepaisant visų politinių nusivylimų.
Zigmantas BABILAS
Gyventojų bendruomenės „Piniava“ pirmininkas
Vienareikšmiškai neatsakysiu, ką man reiškia Baltijos kelias. Viena vertus, tai mūsų geri istorikai, politikai pakvietė tautą pasakyti „ne“ – mes ir atėjome.
Kaip atrodė ta laisvė? Tikriausiai mūsų amžiuje, kai kitos sistemos dar nebuvome matę ir negalėjome su niekuo palyginti, ji tarsi rūke buvo. Bet laikai pasikeitė. Dabar turiu su kuo palyginti seną valstybę, valdymą. Matome, kad yra demokratija, galimybės visiems mokytis ne tik Lietuvoje, susirasti tinkamą ir patinkamą darbą, dalyvauti valstybės valdyme.
Kitas momentas – vadovauju bendruomenei. Mes turime džiaugtis ir didžiuotis, kad Baltijos kelias ėjo per Piniavą. Prieš kelis dešimtmečius čia pastatytas paminklas, prieš penkerius metus pastatyta banga (kaimo akcentu tapusi konstrukcija) – tarsi Baltijos kelio simbolis.
Bendruomenė, kaip visuomeninė organizacija, turėtų įsipareigoti priminti vyresnei kartai ir pasakyti jaunesnei kartai, kas yra Baltijos kelias. Kasmet mes stengiamės paminėti šią dieną, pakviesti žmones ir pasidžiaugti – toks Baltijos kelias yra mums.
Organizuodami kultūrinį renginį, orientuojamės ir į jaunąją kartą. Šiemet siūlome išlaikyti pilietiškumo egzaminą, kartu su tėveliais piešti Baltijos kelią ant drobės, kad ir jie dalyvautų šiame procese.
Patys dalyvavome Baltijos kelyje. Atmintyje išliko prisiminimai, yra ir fotografijos. Vaikai buvo mažiukai. Mums tada gal buvo darbingiausias laikotarpis – auginome vaikus, statėme namus, turėjome daug rūpesčių. Nepaisant to, ėjome ir stovėjome susikibę rankomis. Buvo toks pakylėjimas.
Dabar važiuojant per Piniavą Baltijos kelią kaskart primena ir ta banga, ir paminklas, ir nuolat plevėsuojanti vėliava.
Sunku pasakyti, ar lietuviai šiais laikais vėl susikibtų rankomis. Esu daugiau linkęs mąstyti teigiamai ir manau, kad būtume vieningi.
Nors dabar požiūris į valstybę dvejopas. Vieni džiaugiamės, kad turime galimybes, sąlygas, galime save palyginti su Vakarais. Visiems galimybės vienodos. Kiti nežinia dėl ko senuosius laikus prisimena su ilgesiu, bet manau, kad tokių nedidelė dalis. O jaunoji karta, manau, turi pilietiškumo.
Eglė KAZARINIENĖ
Panevėžio neįgaliųjų užimtumo centro „Dailusis ornamentas“ vadovė
Baltijos kelias – mūsų visų ir kiekvieno atskirai. Tiek laiko praėjo, o paklausk kiekvieno – visi žinome, kur tądien buvome, kur stovėjome.
Įsirėžė į atmintį vieta, laikas, jausmas. Aš – studentė. Pamenu, kaip visa šeima, susigrūdę į automobilį važiuojame, skubame, kad tik nepavėluotume. Kad tik rastume vietą mašinai ir tarpą atstoti į grandinę. Visur žmonės, žmonės, žmonės…
Kelyje nuo Panevėžio link Rygos nusidriekusi gyva žmonių grandinė. Visi kalbasi, sveikinasi. O juk buvome nepažįstami, svetimi. Bet argi svarbu? Tuomet, rodos, visi buvome savi, suvienyti bendro tikslo ir jaudulio.
Pamenu besiplaikstančias trispalves, žmones, laikančius gėles, žvakes. Vėjas tolyn neša dainų žodžius. Visai žemai praskrenda lėktuvas. Kaip tik tada pagalvojau: kokią žmonių jūrą jis mato.
Viskas susimaišė – ir juokas, ir rimtis, pakylėjimas ir jausmas, kad esi didelės ir galingos jėgos dalis.
Tikriausiai dabar tai skamba gana banaliai ir naiviai? Tegul. Dabar kitas laikas, kitos nuotaikos. Vis mąstau, kaip dabar reikėtų to vienybės jausmo. Juk mes likome tie patys.
