Vieni keliaudami ieško naujų skonių, kiti net ir egzotiškiausiuose pasaulio kampeliuose lieka ištikimi įprastam maistui. Omarai, durijus ar korėjietiški patiekalai – visa tai jau ragauta, tačiau skrudinti vabzdžiai, besiraitantys jūrų gyviai ar sraigės kiautuose daugeliui vis dar lieka riba, kurios peržengti nesinori.
„Panevėžio balso“ pašnekovai pasakoja, kokie neįprasti skoniai įstrigo kelionėse ir kodėl kartais net po egzotiškiausios vakarienės labiausiai norisi… lietuviško kugelio ar šaltibarščių.
Marija ČIČIRKIENĖ
Fotomenininkė
Egzotikos mano gyvenimui suteikė marti, sūnaus Manto žmona Inyoung, gimusi ir augusi Pietų Korėjos sostinėje Seule.
Dabar jų šeima gyvena Vilniuje, o kai susitinkame, ragauju patiekalų, jos skaninamų rytietiškais prieskoniais.
Ir pati buvau Pietų Korėjoje, ten vyko sūnaus vedybų ceremonija. Valgiau omarų. Jų skonio gerai nebeprisimenu, bet pamenu, kad buvo skanu. Didžiuliai omarai buvo patiekti nepjaustyti, ėmėme juos rankomis, narstėme ir valgėme.
Pamenu, ant vaišių stalo buvo sraigių. Jos su visais kiautais mirko kažkokiame padaže. Neišdrįsau jų ragauti. Beje, sraigių, išimtų iš kiauto, esu valgiusi Lietuvoje. Neblogas skonis, galima valgyti, bet džiaugsmo tikrai nejutau. Tas patiekalas man priminė džiovintus grybus.
Beje, viešėdama Pietų Korėjoje, turėjau galimybę paragauti kažin kokių korėjiečių valgomų skrudintų vabalų, bet irgi neišdrįsau.
O kai Mantas su žmona apsigyveno Lietuvoje, iš Inyoung išmokau virti korėjietišką šventinę sriubą. Marti ją verda gimtadienių proga.
Sriuba verdama iš Rytų šalyse augančių grybų, dedami tos šalies prieskoniai bei riekelėmis pjaustyta jautiena.
Vaišinau tokia sriuba bičiules, gyrė ją.
Tai tiek ant mano stalo egzotikos.
O šiaip man patys skaniausi bulviniai patiekalai, ypač mėgstu bulvių plokštainį – kugelį. O antroje vietoje būtų virtinukai su grybais.
Zina STRIPEIKIENĖ
„Šaltinio“ progimnazijos direktorė
Pastaruoju metu tikrai nemažai keliauju.
Esu aplankiusi 43 pasaulio valstybes ir visada prieš vykdama į naują šalį pasidomiu, ką joje paragauti.
Visgi nesu naujų egzotiškų skonių fanė. Nuvykus į naują šalį, rodos, valgysiu, ragausiu, bet po savaitės suprantu, kad jau norisi man įprasto maisto.
Egzotiškiausi pabandymai turbūt buvo krokodiliena ir kengūriena Australijoje, baisiai smirdantis durijus Indonezijoje, patiekalai iš maniokos Brazilijoje.
Nelabai norėčiau ragauti Azijos šalyse populiarių gyvių – kirmėlių, skėrių bei visokių dar gyvų ir besiraitančių aštuonkojų ar sraigių. Nors Lietuvoje augintų džiovintų svirplių esu ragavusi. Patiko.
Dauguma mano pažįstamų dievina Italijos skonius, o aš nesu nei pastos, nei picos, nei bandelių mėgėja, todėl net ir dažnai lankydamasi Italijoje, kur kasmet slidinėjame, renkuosi daugiausia mėsiškus patiekalus.
Labiausiai maistas man patiko Sakartvele. Ten tiesiog įsimylėjau baklažanų suktinukus su graikinių riešutų įdaru. Tokius mėgstu gaminti ir pati. Kas ragavo, visi gyrė.
Man patinka Meksikos virtuvė, tačiau ši šalis yra tik mano būsimų kelionių sąraše. Jos patiekalus dar tikiuosi išragauti.
Lietuviai irgi turi egzotinių patiekalų. Kai kam nors papasakoju vaikystės prisiminimus, kaip mama kepdavo kraujinius vėdarus arba paskerdus kiaulę ant keptuvės su svogūniuku čirškindavome kiaulės galvos smegenėles, daug kas suraukia nosį. O aš tų skonių ir dabar pasiilgstu.
Antanas SKINDZERA
Keliautojas, gidas
Esu aplankęs apie 50 šalių. Neatrodo daug, bet vienose esu buvęs kartą, kitose – dviženklį skaičių kartų.
Egzotiškiausios aplankytos – Tanzanija, Vietnamas, Iranas. Nuvykęs į svetimą šalį stengiuosi paragauti vietinių patiekalų, bet su maistu neeksperimentuoju. Jau 34-erius metus esu vegetaras, organizmas prisitaikęs prie tokios mitybos ir reikia jo klausyti. Dėl tokios mitybos kai kuriose šalyse tenka daug ko atsisakyti. Pavyzdžiui, Sakartvele didžioji dalis patiekalų yra iš mėsos. Kartvelai, palyginti su kitų šalių gyventojais, suvartoja labai nedaug daržovių. Nors man ten badauti, žinoma, netenka, bet pavalgyti kartais būna savotiškas iššūkis.
Egzotiškiausias ragautas maistas turbūt omarai Tanzanijoje. Skonis panašus į krevečių. Bet į eksperimentus su svirpliais Vietname nesileidau. (Juokiasi.)
Nesu didelis gurmanas ir receptų nerenku. Mano kelionėse maistas standartinis – ryžiai, daržovės ir koks nors padažas. Tai, ką valgau ir namuose. Be abejo, dar išragaujami vaisiai ir saldumynai.
Įspūdį paliko Pietų Vietname valgyti drakono vaisiai (pitaja – aut. past.). Ten jie labai populiarūs, masiškai auginami ir pigūs – apie 80 eurocentų už vienetą. Į Lietuvos prekybos centrus jų taip pat atveža, bet kaina tikrai didelė. O Vietnamo miestų gatvėse labai populiarūs drakono vaisių kokteiliai, į juos pridedama dar ir mangų, kitų vaisių. Tų vaisių kokteilių Vietname daug esu išragavęs.
Turbūt daugiausia vegetarams yra ką valgyti Indijoje. Valgiau ten gatvės maistą ir labai gerai jaučiausi.
O labiausiai mane palepinti galima lietuviškais šaltibarščiais. (Juokiasi.)
Man maistas tam, kad gyvenčiau, o ne gyvenu tam, kad valgyčiau. Maistas – kūnui reikalingi angliavandeniai, vitaminai. Aktyviai važinėju dviračiu, reikia skaičiuoti, ką valgau, kad užtektų jėgų.
Ir praėjusį savaitgalį nuvažiavau dviračiu 280 km – iš Panevėžio į Anykščius, Molėtus, Uteną, Užpalius, Svėdasus, Kupiškį ir vėl Panevėžį. Užtrukau apie 9 val. 50 min. Kad tokiam turui užtektų energijos, pusryčiams valgiau avižinę košę su vaisiais, bananą. Utenoje valgiau picą. Gėriau energinius gėrimus. Taigi reikėjo apskaičiuoti, kad neištiktų energinis badas.
Monika PIETARYTĖ-KLAESSON
Menininkė
Namuose labai mėgstam gaminti, tad keliaudami visad parsivežame tiek idėjų, tiek prieskonių idėjoms įgyvendinti.
Dar vaikystėje, draugų tėvams grįžus iš egzotiškų kelionių ar kelionėse su savo tėvais esu ragavusi džiovintų vabalų ir ryklio mėsos. Įspūdžio nepaliko ir, jaučiu, nekartočiau. (Juokiasi.)
Dar vienas įspūdžio nepalikęs patiekalas, kurį ragavau jau suaugusi, – pūdyta švediška silkė. Šis patiekalas labiau patirtis nei maistas. Mano vyras švedas. Ir nors labai mėgstame įvairius švediškus patiekalus – nuo tradicinių kukulių iki sumuštinių su krevetėmis, pūdytai silkei mūsų namuose vietos nėra.
Vienas keistesnių ragautų patiekalų, matyt, būtų pica su bulvėmis. Ji ypač populiari, netgi tradicinė Romos krašte. Taip pat visad stebiuosi, kai bičiuliai italai valgo makaronų patiekalus, užsikąsdami duona.
Vienas mano pasididžiavimų – spagečiai su Bolonijos padažu. Šį patiekalą gaminu dažnai, pagal tradicinį itališką receptą, norėdama palepinti vyrą. O draugams dažnai gaminu tradicinį itališką rizotą, kurį „teisingai“ gaminti irgi išmokau gyvendama Italijoje.
Viena ryškiausių kelionių buvo į Indiją. Keliaujant tikrai norėjosi daug ko paragauti, tik ne visada buvo drąsu dėl rizikos apsinuodyti. Tad gatvėse maistą valgėm atsargiai, bet restoranuose drąsiai ragavom viską. Kažkokių keistenybių valgyti neteko, o intensyvūs prieskoniai ir aštrumas visad maloniai derėjo su natūralaus jogurto padažais.
Vienas patiekalas, kurio esu sau pažadėjusi niekada neragauti – baluto kiaušiniai, tradicinis filipinų patiekalas. Tai virtas perintas anties arba vištos kiaušinis, kuriame jau yra susiformavęs gemalas. Šis populiarus delikatesas valgomas pagardintas druska, pipirais ar actu.
O šiaip esu atvira viskam, nes jaučiu, kad didelė kultūros dalis gyvena maiste.
Labai mėgstu žalią žuvį, tad nekantriai laukiu, kada pagaliau pavyks aplankyti Japoniją.
