Sparčiai besikeičiantis pasaulis vis dažniau verčia permąstyti požiūrį į mokslą, karjerą ir asmeninį tobulėjimą. Ir aukštojo mokslo diplomas – jau ne galutinė stotelė, o tik vienas iš etapų.
Todėl nebestebina, kad baigusieji universitetus vėl grįžta į mokyklos suolą – renkasi amatą ar visai keičia karjeros kryptį.
Ar tai reiškia, kad vienos specialybės šiandien nebepakanka? Ar mokymasis visą gyvenimą tampa ne pasirinkimu, o būtinybe?
Daiva JUODELIENĖ
Panevėžio atviro jaunimo centro direktorė
Mokytis tikrai niekada nevėlu. Esu baigusi statybos inžinerijos bakalauro ir švietimo vadybos bei lyderystės magistrantūros studijas, o sausį atsiėmiau ir masažuotojos diplomą. Taigi, esu šviežiai iškepta masažuotoja. Nežinau, kaip gyvenimas susiklostys, bet jaučiu, kad pasiruošiau finansinį parašiutą. Galbūt mano pensija bus tokia, iš kurios net nepavyks išgyventi. Jeigu bus sveikatos, galėsiu papildomai prisidurti atlikdama masažus.
Kaip tik šį sekmadienį pagal „Erasmus“ mainų programą išvykstu į Lenkiją tobulinti savo masažo įgūdžių.
Man svarbi ne tik finansinė pusė. Galimybė padėti artimiesiems atrodo dar vertingesnė. Turiu garbaus amžiaus mamą, o masažo prireikia ir vaikams, anūkams.
Mokiausi ne tik dėl diplomo, bet ir pačiai buvo įdomu. Dėstytojai – fantastiški, o mokymo bazė – šiuolaikiška.
„Šiais laikais praktiniai gebėjimai daug svarbiau nei aukštojo mokslo diplomas.“
Jaunuoliams, kuriems sunkiau sekasi mokslai, profesinis mokslas yra raktas į jų ateitį. Jeigu būčiau jauna, pirmiausia galvočiau apie specialybę, kuri gali garantuoti finansinį stabilumą. Nežinau, kodėl profesinis rengimas Lietuvoje taip nuvertintas.
Šiais laikais praktiniai gebėjimai daug svarbiau nei aukštojo mokslo diplomas. Jis svarbus, jei žmogus nori tikslingai nerti į mokslinę veiklą, užsiima moksline veikla, kuri neša progresą. Bet kai su diplomu žmogus eina dirbti už minimalią algą, neišvengiamai kyla klausimų.
Aukštojo mokslo diplomas savaime nėra sėkmės garantas. Yra daugybė pavyzdžių, kai žmonės vos baigę mokyklą sukuria sėkmingus verslus, padaro karjerą, o svarbiausia – atranda save.
Egidijus ŽUKAUSKAS
„Rotary International“ Lietuvos apygardos valdytojas
Atitinku posakius, kad mokytis niekada nevėlu, mokytis reikia visą gyvenimą. Turiu tris specialybes, tris magistro diplomus.
Pirmoji specialybė – chemiko inžinieriaus technologo. Po studijų grįžęs į gimtą Panevėžį pradėjau dirbti pagal specialybę „Panevėžio stiklo“ fabrike.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pakvietė darbuotis vicemeru.
Vėliau grįžau į fabriką ir pradėjau mokytis gamybos ekonomikos. Esu ekonomikos magistras. Dar po kurio laiko, jau dirbdamas banke, pradėjau mokytis magistrantūroje vadybos.
Šiuo metu irgi mokausi. Reikia užbaigti baigiamąjį doktorantūros darbą.
„Man labai tinka ir kitas posakis: mokaisi, mokaisi visą gyvenimą, bet turbūt žioplas numirsi“.
Man labai tinka ir kitas posakis: mokaisi, mokaisi visą gyvenimą, bet turbūt žioplas numirsi (juokiasi).
Išsivysčiusiose šalyse skaičiuojama, kad milijonui gyventojų tenka vienas klasikinis universitetas. Gal kada ir Lietuva prie to priartės. Žinoma, išimtis specializuoti universitetai, pavyzdžiui, Karo akademija.
Manau, pagrindas turėtų būti profesinis mokymas, tada kolegijos, o pati viršūnėlė – universitetai. Dabar Lietuvoje visų beveik po lygiai. Kai mūsų visuomenė ateis prie kitokių sprendinių, aukštojo mokslo diplomas įgaus kitą vertę ir svorį.
Pastebima, kad šiais laikais tiek universitete, tiek kolegijose žmonės siekia ir antro, ir trečio diplomo, nes reikia prisitaikyti prie kintančios darbo rinkos. Tai yra gerai. Būna netgi taip, kad po aukštojo mokslo grįžta prie profesinio. Ir tai labai sveikintina!
Svarbu, kad žmogus jaustųsi gerai, džiaugtųsi gyvenimu ir surastų save.
Rasa MEIŠTĖ
Karaliaus Mindaugo husarų bataliono visuomenės informavimo specialistė
Visiškai pritariu teiginiui, kad mokytis reikia visą gyvenimą.
Pati tą ir darau. Taip greitai keičiantis pasauliui, jei nuolat nesimokysi, visada atsiras geresnių.
Esu ganėtinai drąsi išbandyti, apie ką svajoju. Neleidžiu sau manyti, kad svajonės tėra svajonės ir turėčiau būti praktiškesnė karjeros klausimu. Ne kartą kardinaliai keičiau karjeros kryptį, nes buvo labai smalsu išbandyti.
Esu baigusi viešojo administravimo bakalauro studijas. Dar studijuojant trečiame kurse mane pastebėjo IT projektų įmonė Vilniuje ir pakvietė atlikti praktiką. Po jos likau dirbti projektų vadove. Paskui parašiau projektą jaunimo verslumo skatinimo programai, gavau finansavimą ir Vilniuje įkūriau kavinę su vaikų žaidimų kambariu.
„Neleidžiu sau manyti, kad svajonės tėra svajonės ir turėčiau būti praktiškesnė karjeros klausimu.“
Po septynerių metų gyvenimo Vilniuje grįžau į Panevėžį ir laimėjau konkursą į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio specialisto vietą.
Po kurio laiko dėl gyvenimiškų aplinkybių teko išvykti gyventi svetur, o vėl sugrįžusi į Panevėžį sugalvojau, kad noriu savo hobį – grožio sritį – paversti darbu.
Ėmiau gilinti žinias šioje srityje, daug mokiausi, lankiau kursus ir ėmiausi individualios veiklos.
Man patiko dirbti su žmonėmis, bet po ilgo laiko supratau, kad šis darbas labai monotoniškas. Nors klientai džiaugiasi mano atliktomis veido procedūromis, daugiau rezultatų tame ir nemačiau. Todėl nusprendžiau grįžti į komunikacijos sritį. Kaip tik buvo paskelbtas konkursas į Karaliaus Mindaugo husarų bataliono visuomenės informavimo specialisto vietą. Jau pusmetį esu čia. Tikiuosi, gal jau nusėdau (juokiasi).
Esu labai smalsi, todėl pasitaikius galimybei stengiuosi tobulėti. Pastaruoju metu mokiausi dirbtinio intelekto ir socialinių tinklų rinkodaros paslapčių, prieš tai baigiau socialinių tinklų eksperto kursą. Žinių niekada nebus per daug.
O mano rekomendacija – veikite tai, ką galite geriausiai. Tada nejausite nuobodulio, nepatirsite nusivylimo, dirbti ir atlikti kasdienes užduotis bus smagu.
Aš geriausiai jaučiuosi komunikacijos – viešųjų ryšių srityje.
Rimantas KIELA
Verslininkas
Mokslas – šviesa, be mokslo – prieblanda. Bet kartais ir su trimis diplomais žmogus ne kažką nuveikia, jei neturi gebėjimų.
Bet mokytis reikia visą gyvenimą.
Pats mokausi ir gyvenime, ir iš gyvenimo. Kai pasaulis taip greitai bėga, nesimokydamas atsiliksi. Ne veltui Trečiojo amžiaus universitetas toks populiarus – ir senjorai trokšta žinių.
Baigęs mokyklą stojau į tais lakais labai populiarią specialybę – automobilių remonto ir techninės priežiūros. Rusiški automobiliai labai gesdavo, automechaniko specialybė buvo prestižinė. Šiaulių politechnikume, dabartinėje kolegijoje, baigiau automobilių remonto ir techninės priežiūros mokslus.
Gavau paskyrimą į Panevėžio autobusų parką. Ten dirbdamas dar įstojau į vadinamąją „žemkę“ – Žemės ūkio akademiją, net nebepamenu specialybės, kažkas susiję su žemės ūkiu. Ten buvo labiau mokslas dėl mokslo, žinių taip ir nepanaudojau.
O išėjęs iš Autobusų parko ko tik nedariau – ir džinsus garinau, ir taksistu dirbau, ir butus dažydavau.
„Mokytis reikia visą gyvenimą. Pats mokausi ir gyvenime, ir iš gyvenimo.“
1991 m. S. Daukanto gatvėje atidariau komisą „Širšė“. Sunkūs buvo laikai – komisas buvo ir smarkiai apvogtas, ir padegtas. Po šių išbandymų supratau, kad toks verslas – ne man. Pradėjau vežti prekes iš Lenkijos ir nuo 1993 m. užsiėmiau didmenine prekyba.
Tuo užsiimu ir dabar, tik prekės pasikeitė. Dabar „Širšė“ nebe plaukų gumytėmis prekiauja, o gražiais daiktais namams – interjero detalėmis.
