Vieniems atostogos neatsiejamos nuo kelionių, nuotykių ir įspūdžių medžioklės, kitiems – nuo galimybės pagaliau išsimiegoti, išjungti telefoną ir nieko neveikti, treti jas išnaudoja remontui ar skuba ravėti daržų.
Nors požiūris į poilsį įvairus, vis dažniau kalbama, kad tikros atostogos turėtų būti skirtos ne darbams nudirbti, bet jėgoms susigrąžinti. Ar lietuviai jau išmoko atostogauti, o gal vis dar sunkiai atsisako įpročio laisvas dienas paversti dar vienu darbų sąrašu?
Šįkart „Panevėžio balso“ pašnekovai pasakoja apie savo atostogų receptus.
Greta KĖVELAITIENĖ
Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė
Aš atostogas imu pirmiausia miegui.
Per atostogas labai stengiuosi visiškai atsijungti nuo darbo. Tai nėra lengva, ypač einant dabartines pareigas. Kai visi dirba, dažnai atrodo, kad ir manęs kažkur reikia. Tačiau mano komanda žino – skambinti galima tik kraštutiniu atveju. Atostogas skiriu tikram poilsiui, miegui ir atsipalaidavimui.
Labai mėgstu pamiegoti per pietus. Tiesą sakant, beveik visi mano savaitgaliai neapsieina be trumpų pietų snaudulių, o per atostogas pietų miegu kasdien. Jaučiu, kad tiesiog reikia atsimiegoti už visą laiką, kai dirbu nesustodama.
Pastebėjau, kad eidama šias pareigas nuolat noriu miego. Kai visą save atiduodi darbui, anksčiau ar vėliau reikia paspausti „restarto“ mygtuką. Jei to nepadarysi pats, organizmas tai padarys už tave ir neklaus, kada tau patogu.
Apie tai esu kalbėjusi ir su terapeute. Kuo labiau save spaudi į rėmus, kuo dažniau peržengi savo galimybių ribas, tuo daugiau laiko turi skirti malonumui ir poilsiui. Žinoma, visiškai kompensuoti nuovargio neįmanoma, tačiau bent jau per atostogas stengiuosi pailsėti visomis prasmėmis – ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Jaučiu, kad mano kartos požiūris į atostogas jau kitoks. O po mūsų ateinanti karta, matau, vis dažniau renkasi vadinamąsias darbostogas.“
Mano atostogos sąmoningai suplanuotos tik poilsiui. Atostogauju net nuo buities darbų – jokių remontų ar didžiųjų tvarkymų. Leidžiu sau rytą pradėti lovoje su puodeliu kavos ir gabalėliu torto.
Su mama atostogauti negalėčiau – ji labai aktyvi poilsiautoja. Man atrodo, tai iš dalies kartų skirtumas. Mano tėvų karta nelabai moka ilsėtis kitaip. Jiems sunku suprasti, kaip galima atvažiuoti į sodą tiesiog pagulėti ant pievos. Tikriausiai iš tų laikų ir atsirado posakis, kad po atostogų reikia dar pailsėti.
Vyresnės kartos žmonių atostogos buvo susijusios su darbais, daržais ir įvairiais ūkiškais rūpesčiais.
Jaučiu, kad mano kartos požiūris į atostogas jau kitoks. O po mūsų ateinanti karta, matau, vis dažniau renkasi vadinamąsias darbostogas. Galbūt ji jau nebemokės atostogauti taip, kaip moku aš.
Mano tobulos atostogos – namuose. Kai esu nepasiekiama išoriniam pasauliui, kai šviečia saulė, net jeigu tik pro langą, šalia yra augintinis ir galima nusnūsti pietų miego. Aš labai myliu savo namus ir man juose iš tiesų gera ilsėtis.
Laimė, mano artimieji mato, kokiu tempu dirbu ir kiek valandų atiduodu darbui. Todėl niekada nesulaukiu priekaištų, kad atostogaudama galėčiau nuveikti ką nors naudingo. Jie žino, kad man atostogos pirmiausia reiškia poilsį.
Vidmantas URBONAS
Triatlonininkas, Panevėžio R. Sargūno sporto gimnazijos treneris
Mano atostogos yra absoliutus tinginiavimas – be jokių ekskursijų, be jokių darbų, tik ramus gulėjimas prie ežero, jūros, knygų skaitymas, kryžiažodžių sprendimas. Atsijungiu absoliučiai nuo visko ir tinginiauju.
Kažkokius buities darbus stengiuosi atlikti darbo dienomis – ištaikau kokią valandą pušelei pakarpyti, žolei nupjauti ar kokiam remontui. Per atostogas stengiuosi sau suteikti visišką ramybę nuo bet kokio darbo.
Ir kitiems pasakau, kad tas dvi atostogų savaites manęs neieškotų, neskambintų – nė į vieną skambutį neatsakysiu, būsiu telefoną išjungęs.
„Kadaise buvo tradicija per atostogas dirbti – sodą sutvarkyti, daržą nuravėti, namus suremontuoti. Vyravo požiūris, kad jei jau atostogauji, vadinasi, turi laisvo laiko.“
Pastebiu, kad šiais laikais lietuviai stengiasi per atostogas iš tiesų pailsėti – daryti tik tai, kas teikia malonumą.
O kadaise buvo tradicija per atostogas dirbti – sodą sutvarkyti, daržą nuravėti, namus suremontuoti. Vyravo požiūris, kad jei jau atostogauji, vadinasi, turi laisvo laiko ir reikia tą, aną padaryti. Tie senieji įpročiai keičiasi, nors vyresnių žmonių kartoje toks požiūris vis dar išlikęs.
Pats jaunystėje atostogas irgi išnaudodavau darbui. Vienas augau, tėvų nebuvo, reikėjo kaip nors pragyventi – per atostogas ne ilsėjausi, o laikraščius nešiodavau, vagonus kraudavau, statybose dirbdavau. Tai buvo darbas iš būtinybės – reikėjo pinigų ir drabužiams, ir už butą mokėti, ir maistui. Vėliau pradėjau uždarbiauti muzikuodamas, vestuvėse grodamas.
Užtat dabar poilsiauju iš širdies – visiškai pasyviai, kai ničniekas nekvaršina galvos.
Skaidra ČEPELIENĖ
Pedagogė, žirgininkė
Tobulos atostogos man prasideda tada, kai galiu neskubėti, mėgautis laiku ir širdį džiuginančiomis veiklomis. Svarbiausia – visa tai daryti be jokios sąžinės graužaties.
Atostogos man reiškia galimybę pabūti su mylimais žirgais, pakeliauti, daugiau laiko skirti šeimai ir tiesiog leisti sau ilsėtis. Man tikros atostogos yra tai, kam dirbant nuolat pritrūksta laiko: susitikimai su draugais, bendravimas su žirgininkų bendruomene, ilgesni pokalbiai ir ramesnis gyvenimo tempas.
Atostogų džiaugsmą man kuria paprasti dalykai: pasivaikščiojimai miške klausantis paukščių čiulbėjimo, lėti rytai su kavos puodeliu, ilgesnis laikas su vaikais ir žirgais.
Ne mažiau svarbios ir kelionės bei pasirengimas joms.
Žinoma, vasara mūsų šeimai nėra vien poilsio metas. Tai ir svarbus varžybų sezonas – sūnus intensyviai rengiasi Europos čempionatui.
„Tobulos atostogos man prasideda tada, kai galiu neskubėti, mėgautis laiku ir širdį džiuginančiomis veiklomis.“
Galbūt kai kam tokios atostogos neatrodo įprastos, tačiau man jos yra tikras atotrūkis nuo intensyvaus protinio darbo mokykloje. Be to, puiki proga pagaliau užsiimti tuo, kam visus metus pritrūkdavo laiko.
Tiesa, apie atostogas vis dar sunku kalbėti tada, kai dar nebaigti visi darbai ir mintyse sukasi paskutiniai mokslo metų rūpesčiai.
Kasdienybėje stengiuosi laikytis paprastos taisyklės: aštuonias valandas skirti darbui, aštuonias – šeimai ir pomėgiams, o likusias aštuonias – poilsiui ir miegui. Tai idealus balansas, nors per mokslo metus jis dažnai lieka tik siekiamybe. Darbas neretai pareikalauja daugiau laiko nei norėtųsi, todėl per atostogas stengiuosi susigrąžinti tai, ko pritrūko. Ir man iš tiesų pavyksta atsiriboti nuo darbo rūpesčių – leidžiu sau ilsėtis ir mėgautis tuo laiku, kai niekur nereikia skubėti.
Žinoma, visiškai nuo profesinės veiklos nepabėgsi. Vasarą laukia tam tikri pasirengimo darbai, perskaitytinų knygų sąrašas. Tačiau į tai žvelgiu ne kaip į pareigą, o kaip į galimybę augti, tobulėti ir praturtinti savo patirtį. Vis dėlto dirbdamas mėgstamą darbą nė nepastebi, kaip pradedi laukti sugrįžimo.
Stasė EIGIRDIENĖ
Ilgametė kultūros darbuotoja, saviveiklininkė iš Limeikių kaimo
Visą gyvenimą kaime pragyvenau. Vilniaus technikume baigusi buhalterinę apskaitą, 1968-aisiais atėjau dirbti į kolūkio kontorą Limeikiuose.
Atostogos reiškė tik tiek, kad neidavau į kontorą, o už mane darbo niekas nepadarydavo – grįžus tekdavo šūsnį dokumentų sutvarkyti, net ir naktimis tada sėdėdavau.
Bet neiti į darbą būdavo didžiausia šventė – per atostogas galėdavai visus kampus namuose iškuopti. Tvarkaisi, ravi. O jau koks būdavo įvykis, kai su vyru nuo vaikų kokiai dienai pabėgdavome – tik dviese motociklu kur nors išvažiuodavome, vaikus palikę jo arba mano tėvams. Vakare grįždavom – karvytei nepasakysi, kad tau atostogos.
Kai kolūkiai susiorganizavę nusipirko Palangoje poilsio namus, gaudavome dešimčiai dienų kelialapį prie jūros. Viename bute gyvendavo dvi šeimos.
Kai tokį kelialapį gaudavai, su kaimynais susitari, kad tavo paršelius šertų, karvę melžtų, vištas palesintų. Už tai parveždavome lauktuvių. Su kaimynais labai gerai sutardavome. Niekada niekam pinigų nemokėdavome. Jei jie kur išvažiuodavo – aš du ūkius prižiūrėdavau, savo ir jų karves melždavau, jei mums reikėdavo namus palikti – jie šeimininkaudavo.
„O jau koks būdavo įvykis, kai su vyru nuo vaikų kokiai dienai pabėgdavome – tik dviese motociklu kur nors išvažiuodavome, vaikus palikę jo arba mano tėvams.“
Bet per 15-iolika metų, kiek dirbau kontoroje, prie jūros su šeima buvom gal tik porą kartų.
O kai pradėjau dirbti kultūros namuose, tapau ponia. Pati į ekskursijas žmones veždavau. Būdavo, aš keliauju, o vyras namuose vienas aria. Vaikus veždavau ir į Kauną, ir į Vilnių. Į autobusiuką 20 vaikų susodindavau ir – pirmyn. Klausė jie manęs kaip kareiviai. Nesuprantu, kodėl dabar mokinius į ekskursiją išvežti reikia krūvos lydinčių suaugusių.
Net nežinau, ar prie tos jūros tikras poilsis. Kol iki jos nueini, kol paskui dar surandi, kur pavalgyti, o ir žmonių kiek daug.
Pats tikriausias mano poilsis buvo visai neseniai, kai nusipirkau dešimčiai dienų reabilitaciją Druskininkų sanatorijoje. Man, 80-metei mergaitei, iki Druskininkų bilietas autobusu tekainavo 4,60 euro. Pamįslyk, kaip pigu! Tai ko nevažiuoti? Valgiau, gėriau ką norėjau, po procedūrų kur nors atsilošus pasnausdavau, niekur lėkti nereikėjo. Turiu rimtų bėdų su stuburu, tai visą laiką į reabilitacijos procedūras važinėdavau arba į polikliniką, arba į ligoninę. O šįmet nusprendžiau nusipirkti Druskininkuose. Va ten tai tikrai pailsėjau. Atrodė, kad visas pasaulis kažkur toli liko, o manimi visi rūpinasi.
Bet, galvoju, dabar kaimo žmogui kiekviena diena atostogos: ir grynas oras, ir gamta, nei karvių melžti, nei paršelių šerti, o jei ir yra koks daržiukas, tai tik viena kita lysvelė. Net ir ūkininkai tiek nebevargsta: aria traktoriumi, ausines užsidėjęs muzikos klausosi.
