Vasara asocijuojasi su atostogomis, poilsiu ir ilgesniais vakarais gamtoje. Tačiau ar šiuolaikiniam žmogui užtenka laiko tuo pasidžiaugti?
Ar vasarą darbuotojams reikėtų suteikti daugiau laisvo laiko, ar per keturias dienas įmanoma nuveikti tiek pat, kiek per penkias, ir kaip tai paveiktų šalies ekonomiką?
Nuomonės šiuo klausimu išsiskiria – nuo pritarimo trumpesnei darbo savaitei iki įsitikinimo, kad šalies gerovė pirmiausia kuriama darbu ir konkurencingumu.
Tomas PRŪSAS
Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos (LINPRA) prezidentas, Panevėžyje veikiančios įmonės „Harju Elekter“ vadovas
Vasarą suderinti darbą, poilsį ir atostogas man nepavyksta – tikriausiai kaip ir daugeliui. Stebuklingo recepto čia nėra: arba dirbi, arba atostogauji. Tenka derintis su kolegomis, ieškoti bendrų sprendimų, todėl dažniausiai gimsta kompromisas. O kompromisas, išvertus į lietuvių kalbą, neretai reiškia, kad abi pusės lieka nepatenkintos.
Jei verslas turi aiškų sezoną, prie jo tenka taikytis. Mūsų veikla labiau projektinė, todėl darbo krūvis banguoja: būna laikotarpių, kai darbų labai daug ir tenka atidėti net suplanuotas atostogas, tačiau pasitaiko ir ramesnių etapų.
Visiškai suderinti vasaros darbus ir atostogas, mano nuomone, yra neįmanoma. Nebent galėtume elgtis taip, kaip nemaža dalis gamybos įmonių Pietų Europoje, kurios liepą ar rugpjūtį sustabdo veiklą ir visi darbuotojai atostogauja vienu metu. Bet mums toks modelis netinka.
Puikiai suprantu darbuotojų norą atostogauti vasarą, kai Lietuvoje geriausi orai, o vaikai taip pat turi atostogas. Tačiau vienu metu atostogauti visiems neįmanoma, todėl vėl tenka ieškoti kompromisų. Esu įsitikinęs, kad tobulo balanso tarp darbo ir poilsio nėra – tai labiau iliuzija.
Visada atsiras, kurie liks nepatenkinti. Kai organizacijoje dirba keli šimtai žmonių, pasiekti situaciją, kad visi būtų patenkinti, tiesiog neįmanoma. Galima dėti daug pastangų, tačiau rezultatas vis tiek nebus idealus.
Jei norėtume pasmerkti Lietuvos ekonomiką, galėtume dirbti ir vieną dieną per savaitę. Tačiau pirmiausia turime sąžiningai atsakyti sau, ar iš tiesų norime dirbti. Jeigu norime, kad mus išlaikytų kiti, galima ir nedirbti. Galima politikuoti ir kurti iliuziją, kad gerai gyventi įmanoma beveik nedirbant, tačiau realybė yra kitokia.
Dažnai tokias idėjas, kaip trumpesnė darbo savaitė, siūlo žmonės, kurie patys nėra sukūrę nė vienos darbo vietos. Mano manymu, tai labiau politiniai šūkiai nei realūs sprendimai. Daug svarbiau kalbėti apie didesnės pridėtinės vertės kūrimą, naujų technologijų diegimą ir produktyvumo didinimą. Tačiau nereikėtų žadėti stebuklų ir teigti, kad galima gyventi geriau tiesiog mažiau dirbant.
Lietuva padarė didžiulę pažangą tik todėl, kad žmonės nori dirbti ir užsidirbti. Tikiu, kad ateityje darbo savaitė galėtų trumpėti, kai daugelis funkcijų bus automatizuotos ir robotizuotos. Tuomet darbuotojų poreikis kai kuriose srityse mažės.
Vis dėlto man atrodo, kad nėra blogesnio dalyko už jausmą, jog esi nereikalingas. Žmonės, kurie ilgą laiką negali rasti darbo, tai galėtų patvirtinti. Nedarbas dažnai tampa viena iš depresijos priežasčių. Galimybė kurti vertę, mėgti savo darbą ir juo didžiuotis yra kur kas didesnis laimėjimas.
Lietuviams šiandien sekasi gyventi vis geriau, tačiau tai pasiekta neatsitiktinai.
Mano įsitikinimu, pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės Lietuvoje nori dirbti, kurti ir užsidirbti.
Visvaldas MATKEVIČIUS
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktorius
Versle, kuriame vyksta nepertraukiama gamyba, kalbėti apie keturių dienų darbo savaitę praktiškai neįmanoma. Tokios įmonės siekia užtikrinti veiklą visą parą, septynias dienas per savaitę – moka už viršvalandžius, darbą švenčių dienomis, tačiau gamybos nestabdo.
Galbūt apie trumpesnę darbo savaitę gali svarstyti įmonės, kuriose įmanomas nuotolinis darbas ar lanksčiai pasirenkamos darbo valandos.
Tačiau ir tada nebus taip, kad dirbama keturias dienas ir tris ilsimasi.
Darbuotojui paskiriamos užduotys ir jeigu jas sugeba atlikti per trumpesnį laiką, gali dirbti mažiau dienų. Pavyzdžiui, architektas gali dirbti ir po 18 valandų per parą, kad vėliau turėtų daugiau laiko poilsiui.
Vis dėlto žmogus, kuris dirba efektyviai ir yra motyvuotas, dažniausiai siekia daugiau dirbti ir daugiau užsidirbti.
Bent jau Panevėžio regione nežinau verslų, kurie būtų perėję prie keturių dienų darbo savaitės.
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmuose galimybę dirbti keturias dienas per savaitę turėtų ne daugiau kaip du darbuotojai iš dvylikos. Visi kiti yra tiesiogiai susiję su klientų aptarnavimu, bendravimu su verslo atstovais, jų problemų sprendimu ir kitomis kasdienėmis funkcijomis.
Aš, kaip direktorius, teoriškai galėčiau susitrumpinti darbo savaitę, tačiau tą laiką vis tiek tektų kompensuoti vėliau. Gali vieną dieną nedirbti, bet kitą teks atidirbti dvigubai.
Todėl kalbas apie keturių dienų darbo savaitę vertinu gana skeptiškai – dažnu atveju tai tėra iliuzija.
Puikiai prisimenu diskusiją tarp „Teltonikos“ įkūrėjo Arvydo Paukščio ir tuometės premjerės Ingridos Šimonytės apie keturių dienų darbo savaitę.
A. Paukštys tuomet sakė: „Premjere, gal apskritai dirbkime vieną dieną per savaitę, o tada pažiūrėkime, kas vyksta Kinijoje ar Malaizijoje, kur dirbama visą parą, ir kalbėkime apie konkurencingumą.“ Kyla klausimas, ką tokiu atveju sukurtume Lietuvoje. Jau dabar matome didžiulį prekių ir produkcijos srautą iš Kinijos, todėl konkurencijos klausimas išlieka itin aktualus.
Reda KARALIŪNIENĖ
Mokinio padėjėja
Mano atsakymas – taip, pritariu trumpesnei darbo savaitei.
13 metų dirbau prekybos centre, todėl puikiai žinau, ką reiškia vasarą dirbti intensyviai, dar ir savaitgaliais.
Tada darbo krūvis, kolegoms atostogaujant, būdavo dar didesnis, o nuovargis tikrai neprisidėdavo prie didesnio darbo našumo.
Manau, produktyviau būtų ilgiau dirbti keturias dienas ir turėti papildomą laisvadienį. Jį būtų galima skirti poilsiui, savišvietai, seminarams, muziejų lankymui ar net trumpoms šeimos išvykoms. Trys laisvos dienos suteiktų daugiau kokybiško laiko artimiesiems.
Dabar dirbu mokinio padėjėja. Atsirado daugiau laiko savišvietai. Įstojau į profesinę sąjungą, turime ir sveikatinimosi, ir savišvietos dienų. Vasarą darbo grafikas lankstesnis, todėl jaučiuosi kur kas laimingesnė ir geriau pailsėjusi.
Stebėdama šiandieninę situaciją, matau daug pervargusių ir perdegusių žmonių. Daugelio profesijų darbuotojams tenka vis daugiau atsakomybės, grįžta namo pavargę, o tai neišvengiamai atsiliepia bendravimui su vaikais bei sutuoktiniais.
Skeptikai sakytų, kad įvedus keturių darbo dienų savaitę, atsirastų tuo piktnaudžiaujančių. Tačiau kas vengia atsakomybės, tą daro nepriklausomai nuo darbo grafiko.
O poilsis yra būtinas. Pailsėjęs žmogus laimingesnis, kūrybiškesnis, gali daugiau nuveikti. Vasara – ypatingas metas, kai norisi ne tik dirbti, bet ir gyventi: daugiau laiko praleisti su šeima, pastebėti gamtos grožį. Juk pasinėrę į darbus praleidžiame tiek daug gražių akimirkų, nebematome gėlių pievose, nebegirdime paukščių aplinkui.
Be to, laisvas laikas skatina savanorystę, labdaringą veiklą ir asmeninį tobulėjimą.
Andrius VIRŽAITIS
Velžio seniūnas
Dievas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintąją ilsėjosi. Seniūnas tokios prabangos neturi – visas septynias dirba.
Privatus verslas turbūt nėra labai sužavėtas keturių dienų darbo savaite, tačiau jei dirbama tokiu pat našumu, kaip ir per penkias dienas, kodėl gi ne?
Perėjus prie keturių darbo dienų sistemos, darbuotojai būtų priversti dirbti produktyviau, nes vis tiek turi įvykdyti užduotis, įgyvendinti tam tikras normas.
O šiaip ilsėtis visada smagu. Bet ar per tą papildomą laisvą dieną bus daugiau pailsima, priklauso nuo paties žmogaus. Vieni poilsiauja aktyviai, kiti guli prie televizoriaus. Turbūt daugiau naudos iš aktyvaus poilsio.
Seniūnijoje šiltuoju metų laiku darbo krūvis didesnis ir tai nesusiję su darbuotojų atostogomis. Reikia rūpintis viešųjų erdvių, maudyklų priežiūra, sporto aikštelėmis.
Net sunku pasakyti, ką veikčiau turėdamas tris laisvadienius per savaitę. Gal su šeima keliautume po Lietuvą.
