1991 m. sausio 13-ąją, 2 val. 5 min, nutilus paskutiniams radijo ir televizijos pranešėjų balsams iš Vilniaus, ekranuose ir radijo imtuvuose tik trumpam įsivyravo tyla. Jau maždaug po 5 min. atsirado vaizdas iš Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus. Čia buvo transliuojamos naujausios iš Vilniaus ateinančios žinios. Pasigirdo radijo transliacijos iš Sitkūnų.
Dainoras LUKAS SK Žurnalistas
Tyla truko neilgai
Nutilus Vilniui, pagrindinė Lietuvos radijo stotis Sitkūnuose prie Kauno jau buvo pasirengusi. Ji paleista visu pajėgumu: pirmos ir antros respublikinės radijo programų siųstuvai ir trumpųjų bangų radijo siųstuvai. Į stotį susirinko visi darbuotojai, pasiryžę ją ginti.
Prie diktoriaus mikrofono atsisėdo atskubėjusi žurnalistė Jolanta Šarpnickienė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas. Pranešame, kad Lietuvos radijo programos grubiu karinės prievartos būdu nutrauktos….“ Kartu su ja į stotį atvyko ir žurnalistė Dzintra Varžgalienė. Radijo stotį ratu apsupo sunkvežimiai, traktoriai, lengvieji automobiliai ir daugybė žmonių. Buvo kontroliuojamas karinio transporto judėjimas.
Kai atgijo Lietuvos televizorių ekranai, iš jų prabilo žurnalistas Modestas Patašius. Atskubėjo Raimundas Yla, Kauno miesto tarybos deputatai, VDU dirbanti profesorė iš JAV Liucija Baškauskaitė. Skambėjo pranešimai lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Anksčiau nei įprasta laidą iš Kauno ,,Sekmadienio rytas“ pradėjo žurnalistas Vidas Mačiulis.
Žilsta kauniečių akyse
„Lietuvos ryto“ fotokorespondentas M.Patašius tuomet buvo tik pradėjęs dirbti televizijoje, kai netikėtai turėjo pasirodyti tiesioginiame eteryje, visai Lietuvai gaudant bent kokį žodį apie įvykius sostinėje.
Modestą iki šiol kauniečiai atpažįsta gatvėje. „Nebūtinai dėl to, kad dirbau televizijoje tą naktį. Juk taip pat ilgai dirbau laidoje „Laisvės alėja“, kuri buvo transliuojama iš Kauno. Anuomet Lietuvoje buvo tik viena televizija, natūralu, kad ekranuose pasirodantys žmonės tapo atpažįstami. Be to, ir toliau dirbau fotografu, mane kauniečiai nuolat mato įvairiuose renginiuose. Vis senstu, žilstu, bet jų akyse lieku atpažįstamas“, – sakė M.Patašius.
Mąstydamas apie anų laikų įvykius, jis dažnai pajaučia, kad viešojoje erdvėje sudaromas įspūdis, esą Sausio 13-ąją visi įvykiai rutuliojosi tik Vilniuje. „Taip, ten vyko svarbiausi dalykai, bet skaudu, kai kartais apie Kauną net neužsimenama. Viskas gal dėl to, kad Kaune niekas nežuvo, kariškiai mūsų nepuolė. Tiesa, prie Sitkūnų vienas vyras mirė nuo širdies smūgio“, – prisiminė M.Patašius.
Nustebo net V.Landsbergis
V.Mačiulis pasakojo, kad tas lemtingas dienas dirbę žurnalistai vis rečiau susitinka. „Iš pradžių keletą metų žurnalistai, operatoriai susirinkdavome studijoje, pabendraudavome. Bet kiek gali apie tą patį kalbėti? O jaunimui tai nelabai įdomu“, – svarstė žurnalistas.
Kolegos ne kartą jo klausė, ar gavo kokį apdovanojimą už darbą ypatingu laikmečiu. „Ar davė kokį medalį? Baikite, nieko. Apie tai išgirdę aukšti asmenys vis nustemba, žada pasirūpinti, kad ir mane prisimintų. Dabar nesvarbu. Gal per mažai medalių pagamino, man neliko. Tik atrodydavo keista, kai apdovanojimai buvo teikiami užsienio žurnalistams, kurie vėliau atvyko domėtis Sausio 13-osios įvykiais“, – šypteli V.Mačiulis.
Anot jo, dažnai Kauno žurnalistų darbas tomis dienomis neįvertinamas. „Esu sukūręs dokumentinį filmą „Sekmadienio rytas sausio 13-osios naktį“. Gal porą kartų jis buvo parodytas. Daug žurnalistų Kaune dirbo per sausio įvykius, deja, nė vienas apie tai neparašė išsamių prisiminimų. Tikriausiai jau ir neparašys, nes įvykiai nuėjo užmarštin. Kai dabar pagalvoju, tuo metu mūsų vienybė, pasiryžimas būti iki galo buvo ypatingi. Neįtikėtinos dienos ir naktys. Atsimenu, sėdžiu trečią parą studijoje, kažkas paskambino ir sako, kad iš Šančių pajudėjo tankai. Tada pirmą kartą širdis suvirpėjo: ką reikės daryti, jei tankai atvažiuos?“ – prisiminė V.Mačiulis.
2013 m. buvęs televizijos laidų montuotojas Virginijus Širmulis suorganizavo buvusios Kauno redakcijos kolektyvo susirinkimą. Į jį atvykęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, pažiūrėjęs dokumentinį filmą apie įvykius Kaune, atsiprašė, kad anksčiau nieko nežinojo apie Kauno televizijos informacijos reikšmę Lietuvai. „Gal tikrai ne viską žinojo? Nors jo žmona Gražina pasakojo girdėjusi kauniečių žurnalistų pranešimus tą lemtingą naktį“, – teigė V.Mačiulis.
Dėl darbo per sausio įvykius jis pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai (net 10 val.15 min.) be jokios pertraukėlės televizijos eteryje dirbęs žurnalistas.
Žurnalistė pakeitė profesiją
J.Šarpnickienė įsitikinusi, kad tuo metu V.Landsbergis ir kiti šalies vadovai žinojo, kas vyksta Kaune. „Tuometis Lietuvos radijo direktorius Virginijus Mičiulis skambino ir perdavė V.Landsbergio padėką už tai, ką padarėme. Tačiau ilgainiui viskas užsimiršta“, – atsiduso kaunietė.
Jos nuomone, Sausio 13-osios minėjimai pasidarė šabloniški, monotoniški. „Neretai dėmesio įvykiams Kaune apskritai nėra. Pamenu, prieš keletą metų tik „Lietuvos ryto“ televizija parengė išsamų reportažą, kuriame papasakojo apie žurnalistų darbą tomis dienomis. Juo toliau, juo sunkiau kalbėti apie tuos įvykius. Dauguma anuomet dirbusių, transliaciją Sitkūnuose organizavusių žmonių jau mirę. Nebelieka tų, kurie tada žaibiškai, ekspromtu, mažai ką žinodami, ėmėsi iniciatyvos, kad Lietuva nenutiltų, jos radijas toliau veiktų“, – prisiminė J.Šarpnickienė.
Po sausio įvykių ji dirbo LNK televizijoje, rengė reportažus rytinei laidai. Vėliau ketverius metus organizavo televizijos publicistikos konkursą „Telemaratonas Ad Rem“, rengė autorinę televizijos laidą Lietuvos televizijoje, dirbo ryšių su visuomene srityje.
Dabar jos gyvenimas kardinaliai pasikeitė. „Pakeičiau profesiją. Dirbu Kauno rajono socialinių paslaugų centre, slaugau vieną moterį. Prieš tai trejus metus du žmones – mamą ir jos iki tol slaugytą senelį – nukaršinau. Atitrūkau nuo žurnalistikos, bet pamačiau kitą gyvenimo pusę“, – pasakojo Jolanta.
Modesto Patašiaus,
redakcijos archyvo nuotraukos
