Sako, gerą uošvę rasti sunkiau nei baravyką sausą vasarą. Tačiau kupiškėnai tokios ilgai neieškojo – šiemet šauniausios Lietuvos uošvės karūną jie uždėjo panevėžietei Linai Veršelienei.
Tokio titulo ji verta ne vien už sąmojį ir liežuvio miklumą, bet ir už gyvenimą, kuriame net keturis dešimtmečius pirmuoju smuiku groja muzika, šokis ir mylimi žmonės.
Panevėžietė Lina Veršelienė prieš savaitę išrinkta šauniausia, įdomiausia, originaliausia ir šiaip puikiausia šalies uošve. Šį titulą jai suteikė kupiškėnai per savo miesto šventę. Kupiškio krantus skalaujančiose mariose Uošvės liežuviu pramintą salą turintys šio krašto žmonės sugalvojo rinkti išskirtinių gabumų turinčią uošvę. Per rinkimus paaiškėjo, kad Lina dar ir kaip reikiant liežuvinga, kas, beje, ir dera uošvei.
Lina juokiasi liežuvinga tik scenoje. Savo žentą ir marčią, kurie, pasak L. Veršelienės, tokie, apie kokius galėtų pasvajoti kiekviena uošvė ar anyta, ji dažniausiai giria.
Netikėtas skambutis
L. Veršelienė – kultūros žmogus. Per mokslo metus pusę dienos dirba muzikos mokytoja Dembavos pagrindinėje mokykloje, o jau paskui iki sutemų – meno vadove Panevėžio rajono kultūros centro Katinų ir Tiltagalių padaliniuose, kur vadovauja šokių kolektyvams.
Vasarą, mokykloms atostogaujant, jos darbotvarkė kiek laisvesnė.
L. Veršelienės pedagoginio ir kultūrinio darbo stažas jau pasiekė keturis dešimtmečius. Šiemet ji išrinkta Panevėžio rajono metų kultūros darbuotoja.
Apdovanojimo iškilmės laukia rugsėjo mėnesį, o apie tai, kad skirtas toks vardas, Lina sužinojo pavasarį.
„Tai buvo kaip tik mano vestuvių metinių diena. Dabar ji man kiek ir graudi, nes prieš trejus metus tapau našlė“, – pasakoja L. Veršelienė.
Ji sako tądien varčiusi albumus, kuriuose – ir vestuvinės, ir vėlesnio bendro gyvenimo su vyru Kęstučiu nuotraukos, galvojusi apie abiejų nueitą kelią, užaugintus sūnų ir dukrą, jų šeimas, keturis anūkus.
Bevartant nuotraukas suskambo telefonas ir Lina išgirdo nepažįstamą balsą, sakantį sveikinimo žodžius.
„Pamaniau, kad kas nors aptiko mano asmens duomenis, sužinojo vestuvių datą ir apsimetęs pažįstamu nori kažkaip apgauti“, – prisiminusi šypsosi L. Veršelienė.
Kad nebūtų įviliota į pinkles, L. Veršelienė išjungė telefoną.
Tačiau jai paskambino dar kartą, o tada jau išklausiusi iki galo sužinojo, kokį įvertinimą pelnė.
„Džiaugiuosi, kad esu pastebėta. Kita vertus, dažnokai nusistebiu, kiek daug žmonių mane pažįsta, netgi pavadina vardu. Matyt, tokia jau mūsų, kultūros darbuotojų, dalia“, – šypsosi Lina.
Uošvė rokerio kostiumu
L. Veršelienė sako esanti pažįstama ir su kupiškėnėmis kultūros darbuotojomis, pakvietusiomis dalyvauti šauniausios uošvės rinkimuose.
Ilgai nesvarsčiusi, Lina sutiko išbandyti sėkmę, o į sceną lipo drauge su savo vadovaujamu Tiltagalių moterų šokių kolektyvu.
Rokerių kostiumais apsirengusios šokėjos visus sužavėjo. Žiūrovams itin patiko ir Linos prisistatymas.
„Porinau anekdotinį atsitikimą, kurio herojė sakiausi buvusi aš“, – tvirtino L. Veršelienė.
Nuo scenos ji papasakojo kaip sykį, iš vakaro padauginusi, gulėjo lovoje ir kentėjo. Kad kančios būtų kiek lengvesnės, paprašė po namus vaikštinėjančio žento nupirkti ko nors tokio, nuo ko pasidarytų lengvėliau.
Žentui paprašius pinigų, uošvė atsakiusi, kad kiekvienas kvailys, turėdamas pinigų, gali nupirkti vaistų nuo pagirių. Bet žentas, jei ne kvailas, tokių vaistų turi suorganizuoti už dyką.
Ir ką gi – į paieškas pasiųstas žentas išėjo į kiemą ir mato ant tvoros žiogrio užmautą tuščią ąsotį. Numovė, grįžo pas uošvę ir tiesia jai ąsotį. Uošvė nudžiugo, čiupo, užsivertė, o pasirodė, kad ąsotis tuščias.
„Kiekvienas kvailys atsigertų iš pilno ąsočio, o tu atsigerk iš tuščio“, – pamokė žentas.
Toks Linos pasakojimas sukėlė plojimus, atnešusias ir šauniausios uošvės titulą.
Koncertai ant kėdės
Scenoje matantys L. Veršelienę, jos parengtus šokių kolektyvus, yra tarstelėję, koks lengvas kultūrininko darbas – šoki, linksminiesi, nuo scenos skaldai anekdotus ir renki prizus. Negana to, dar ir algą gauni.
Tokie samprotavimai Linai sukelia atlaidžią šypseną.
Nes iki tol, kol užlipo į sceną sakyti anekdotų, kol ėmėsi pasirodymams rengti kolektyvus, šokio, muzikos mokėsi nuo pat pradinių klasių.
Kol baigė pagrindinę mokyklą, šoko įvairiuose būreliuose, paskui įstojo į tuometę Panevėžio Jono Švedo pedagoginę mokyklą. Galiausiai – Vilniaus pedagoginį institutą.
„Jei atvirai, kartais netgi stebiuosi, iš kur žmonėse tiek noro šokti.“
L. Veršelienė
„Muzikali buvau nuo pat mažens. Pamenu, dar visai mažytę per šeimos ar giminių susiėjimus tėvai statydavo mane ant kėdės ir prašydavo padainuoti. Tuos mano koncertus ant kėdės lydėjo ovacijos“, – prisiminimais dalinasi L. Veršelienė.
Tačiau jai pačiai labiau patikdavę šokti nei dainuoti. Nuo mažens ji kūrė šokius, tebekuria juos ir dabar.
„Bet kai būdama paauglė pasakiau mamai, kad užaugusi šoksiu pati ir šokio mokysiu kitus, ji patarė rinktis platesnę sritį ir būti ne vien šokių, bet ir muzikos mokytoja. Tokį diplomą kartu su šokių pakraipa ir įgijau. Tad gyvenu ir mokytojaudama, ir mokydama šokti, taigi, iš šokio“, – sako Lina.
O dar, jei reikėtų diskutuoti su tais, kurie mano, kad kultūros specialisto darbas lengvas, L. Veršelienė tikina būtų linkusi paaiškinti, kad iš tiesų jis toks nėra.
„Vadovauti kolektyvams – tai dirbti su žmonėmis. O jie – reiklūs, dažnai kategoriški, ne visada linkę išklausyti, tuo labiau paklusti, be to, norintys greitų rezultatų“, – vardija meno vadovė.
Pasak jos, vien meno srities žinių, kurių ji sėmėsi studijuodama, negana.
Mylėti – tai puoselėti žmogų
Pasak Linos, geras kolektyvo vadovas turi mylėti žmones.
Jos vadovaujamų kolektyvų nariai ateina ne vien pašokti, pabendrauti, bet ir tam, kad būtų išklausyti, suprasti, paskatinti, įvertinti, pagirti.
„Jei atvirai, kartais netgi stebiuosi, iš kur žmonėse tiek noro šokti. Retas savaitgalis, kad kartu su kolektyvu kur nors nevažiuočiau. Važiuojame ir koncertuoti, ir pasivaržyti su kitais kolektyvais įvairiuose konkursuose“, – teigia Lina.
Ji pasidžiaugė, kad iš dažnų konkursų jos kolektyvai grįžta nugalėtojai, nors kadaise tie žmonės atėjo nemokėdami nė vieno šokio žingsnelio.
Kiek anksčiau L. Veršelienė šokio mokė ramygaliečius. Tada ji dar ir mokytojavo Panevėžio „Aušros“ progimnazijoje, dabar tos įstaigos nebeliko. Ir šios mokyklos vaikus mokė muzikos.
Bėgant metams, nutarė, kad važinėti į Ramygalą toloka, be to, gąsdino ne vieną gyvybę nusinešęs „Via Balticos“ kelias.
Tad Ramygalą Lina iškeitė į gerokai arčiau Panevėžio esančius Katinus.
„Atvykusi į Katinus ėmiau ieškoti norinčiųjų šokti. Iš pradžių atėjo kelios moterys. Prašiau atsivesti ir savo vyrus. Ilgokai žmonų įkalbinėti, galop atėjo ir jie. Ir dabar turiu 24 šokėjų kolektyvą. Visi stengiasi, visi nori šokti, ir man dėl to labai smagu“, – džiaugiasi Lina.
Ne mažiau, pasak jos, aktyvūs ir tiltagališkiai.
Tiltagaliuose Lina vadovauja dviem kolektyvams – viename šoka vien moterys, kitame – poromis.
Daugumą šokių Lina sukūrė pati. Todėl per konkursus ir atkreipiamas dėmesys į jų originalumą.
Šokant tobulėjama
L. Veršelienės darbo geografija išties plati.
Iš namų Rožyne rytais ji vyksta į Dembavą, paskui pakaitomis traukia į Katinus ir visai kitoje Panevėžio rajono vietoje esančius Tiltagalius.
„Ne aš traukiu, tai mašina mane veža. Važiuoti man patinka, vairuodama pailsiu“, – sako meno vadovė.
Ji prisipažino, kad kiek sunkiau nuvykus šokėjams perteikti žinias, kaip reikia žengti šokio žingsniu.
„Šokis – tai kūryba, kartu ir tobulėjimas. Tad kartais būnu šokėjų išbarta, kad sykį išmokiusi vieno šokio judesio, vėliau jį tobulinu, mokau šokti kitaip. Kai kurie net ima ginčytis, įrodinėja, kad mokiau vienaip, o dabar persigalvojau“, – šypsosi Lina.
Meno vadovė svarsto, jog tokiame darbe jai labiausiai padeda tai, kad nuoširdžiai myli savo kolektyvo narius.
„Jei tik sakyčiau, kad myliu, jei bandyčiau suvaidinti meilę, iškart būčiau demaskuota. Dabar juntu, kad, pajutę mano meilę, tuo pačiu žmonės atsako ir man“, – džiaugiasi panevėžietė.
Šauniausia uošvė – ne be reikalo
O ta didžioji meilė Liną aplankė gana anksti.
Ji buvo J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos pirmakursė, jis – tos pačios mokyklos ketvirtakursis, vyresnis trejais metais. Tvirtas, itin muzikalus, iškalbingas žemaitis Kęstutis Veršelis.
Jį, dirbusį meno vadovu Panevėžio rajono kultūros įstaigose, grodavusį ir vestuvėse, pažino nemažai panevėžiečių. Prieš trejus metus šį tvirtą vyrą pasiglemžė onkologinė liga.
„Ne kartą buvau sulaukusi klausimo, kaip mudu, du kultūros žmonės, kuriuos daugelis mano esant itin emocingus, sugyvenome. O sugyvenome tikrai puikiai, buvome tvirta šeima“, – sako našlė.
Atžalos tėvų pėdomis nepasuko ir meno žmonėmis netapo. Dukra – chemikė, sūnus – aviatorius. Abu taip pat augina po sūnų ir dukrą.
O L. Veršelienė apgailestauja, kad neturi užtektinai laiko anūkams.
„Man smagu, kad daugelį švenčių sutinkame namo namuose su vaikais ir anūkais. Esu puiki šeimininkė, tad stengiuosi juos palepinti skaniais patiekalais. Juk ne be reikalo esu išrinkta viena geriausių uošvių. Tikiu, kad taip apie mane pasakytų ir manasis žentas“, – juokiasi L. Veršelienė.
