M. Jianas.
Ta baisi naujiena, kad Ai Weiwei, turbūt žinomiausias šiuolaikinis Kinijos menininkas, buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą (šeima ir draugai nuo to laiko apie jį nieko negirdėjo), verčia mane naujai pažvelgti į Ai iniciatyva 100 milijonų ranka ištapytų porcelianinių saulėgrąžų sėklų, kurias šiuo metu eksponuoja Londono „Tate“ modernaus meno galerija.
Rodos, kad Ai instaliacija kalba, jog Kinijos žmonės yra kaip tie milijonai sėklų, paskleistų ant milžiniškos „Tate“ parodų salės grindų. Niekam nerūpi, ar jos bus traiškomos ir mindomos kojomis (kaip iš tiesų ir buvo galima daryti per parodos atidarymą). Deja, pats Ai irgi tapo viena iš tokių sėklų, o jo laisvė buvo prispausta nužmogėjusios valstybės batu.
Valstybinis Kinijos laikraštis „Global Times“ pasmerkė Ai kaip „kitamanį“, o visokie „originalai“ Kinijoje nėra toleruojami. Vienintelis būdas išgyventi Kinijos žmogui – tapti pilka ir anonimiška saulėgrąžos sėkla.
Pasak trumpos žinutės, kurią paskelbė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“, Ai tariamai buvo įsivėlęs į taip vadinamus „ekonominius nusikaltimus“. Tai gali reikšti bet ką, kas tik šaus į galvą marksistiniu/maoistiniu mąstymu persisunkusiam valdžios elitui. Tiesą sakant, Kinijos vyriausybė dar neapsisprendė, ar persekios Ai dėl „ekonominių nusikaltimų“, ar dėl buvimo „kitamaniu“. Bet kuriuo atveju, išorės pasauliui neleidžiama įgyti nė mažiausio supratimo apie likimą, laukiantį Ai.
Tikroji Ai suėmimo priežastis – akivaizdi. Kai policija siaubė Ai dirbtuves, jie reikalavo jo žmonos Lu Qing pasakyti, „ką Ai rašė internete“.
Kinijos valdžios požiūriu, menininkas, kuris drįsta kalbėti „saulėgrąžų sėklų“ vardu ir puoselėti laisvą mintį, yra tiesioginė grėsmė saugumui. Jis turi būti suvaldytas ir nutildytas. Žinoma, valdančioji Kinijos Komunistų partija sufabrikavo Ai persekiojimą. Atrodo, kad prabėgus trims dešimtmečiams nuo Kinijos „atsivėrimo“, ligi šiol niekas nepasikeitė nei partijos mąstysenoje, nei valdymo būduose.
Ai 1978 metais baigė Pekino kino akademiją, tačiau įgijo ir išlavino savo menininko talentą JAV. Jo dirbtuvės Šanchajuje buvo tapusios populiaria susitikimo vieta tarp tokių Kinijos menininkų, kaip režisierius Chen Kaiges ar Jiang Wen. Tačiau Ai niekuomet neleido sau tapti oficialaus režimo įrankiu. Atvirkščiai, jis visuomet išliko atviru ir nepriklausomu žmogumi, pasiruošusiu prabilti ir imtis veiksmų kaskart, kai tik menas ar idealai susiduria su valdžios represijomis.
Kinijos režimą apėmus baimei dėl galimos arabiško stiliaus revoliucijos valdžia nusprendė, kad represijos yra vienintelis būdas „išlaikyti stabilumą.“ Tą pačią dieną, kai buvo suimtas Ai, vidury baltos dienos gatvėje buvo sučiuptas ir buvęs „Global Times“ žurnalistas Wen Tao. Prieš tai vienas po kito buvo sulaikyti ar uždaryti į kalėjimą rašytojai Ran Yunfei, Teng Biao, Ye Du, Zhu Yufu, Tang Jingling, Gu Chuan, Li Hai, Ding Mao, Chen Wei, Jiang Tianyong ir Liu Zhengqing. Sulaikyti ir kai kurie kiti jauni Pekino menininkai.
Be jokios abejonės, režimas laiko Ai areštą prevencine priemone, kuri turėtų užkirsti kelią visuomenės demonstracijų protrūkiui. Tačiau Ai niekuomet neprisidėjo prie internetinių kvietimų rinktis į tokius protestus. O jo suėmimas, rodos, yra tik represijų pradžia. Kitomis aukomis gali tapti nepriklausomi rašytojai Ai Xiaoming, Dai Qing, Cui Weiping ir Han Han. Režimas nesustos tol, kol vieninteliai girdimi liks tik „valstybinių“ menininkų balsai.
Ai suėmimas ir pradingimas, kaip ir sunki kalėjimo bausmė, skirta Nobelio premijos laureatui Liu Xiaobo, yra vedini tų pačių motyvų: užtvenkti potencialius politinius neramumus ir apsivalyti nuo nepriklausomų intelektualų.
Tai nėra naujas reiškinys. Praėjusiais metais rašytojas Li Hongas sulaukė šešerių metų kalėjimo bausmės ir mirė ligoninėje prižiūrimas policininkų. Kitas rašytojas Li Xianbinas nuteistas kalėti 10 metų. „Įkalintų rašytojų komitetas“, įkurtas Nepriklausomo Kinijos PEN centro, paskelbė, kad daugiau kaip 30 šalies rašytojų šiuo metu sėdi už grotų.
Nenumaldomas Kinijos ekonominis augimas atnešė su savimi ir civilizacijos nuosmukį. Naujojo praturtėjimo puota yra lydima moralinio bado. Kai pasaulio lyderiai elgiasi tarsi nuolaidžiaujantys verteivos, kad galėtų sukti verslą su Kinijos valdančiaisiais, jie išduoda pagrindines demokratijos vertybes ir principus.
Ai dažnai teigdavo, kad Kinijos režimo despotizmas iškilo tik dėl gėdos neturinčių melagių. Jis visuomet gerai suprato, kad tikras menas ir politika negali žygiuoti koja kojon. Ilgainiui jie turės susidurti kovoje dėl laisvos sąžinės.
„Arabų pavasaris“ pasako dar kai ką apie saulėgrąžų sėklas iš „Tate“ galerijos: kai sėklos susivienija, jos parodo savo vienybę ir galią. Tai yra kita pamoka, kurią Ai norėjo perteikti savo auditorijai. Būtent todėl jo dvasia ir žinia negali būti sutraiškytos, nes kartu su Ai – dar 1,3 mlrd. sėklų.
____________________
Ma Jianas yra rašytojas. Naujausias jo romanas – „Pekino koma“.
