Dviem ypatingos svarbos įvykiams aptarti tinka šio komentaro pavadinimas. Tam tikra prasme tie įvykiai siejasi su ES ir lietuvių vaidmens plotme. Ir abu neturi tiesioginio saito nei su Lietuvos prezidento, nei su Europos Parlamento rinkimais. Turiu galvoje mūsų politinėje erdvėje vos girdimą Jeano Clode’o Junckerio išrinkimą Europos prezidentų prezidentu ir beveik boikotuotą referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams.
Lietuvos viešojoje erdvėje apskritai beveik nėra išorinio pasaulio naujienų, stinga rišlios, artikuliuotos ir piliečius mobilizuojančios informacijos apie tai, kas neliestų mūsų pupų ar kiaulių. Kad ir kas ten Briuselyje nutiktų, praktiškas, egoistiškas, ciniškas, ūkiškas lietuvis biurokratas kaipmat susigaudys, kaip naudingiausiai pasielgti. Ir visada pasinaudos Europos standartų skraiste, siekdamas pridengti ydingus, nedemokratiškus savos sistemos įpročius. Tad kam švaistyti jausmus ir energiją idėjoms ir bendro likimo svarstyboms? Masinė lietuvių sąmonė nujaučia saugių Europos namų naudą, bet sunkiai įsivaizduoja federalizacijos šalininkų ir antifederalistų argumentus.
Juk neatmestina prielaida, kad nepatriotinis egoizmas atsiranda iš patirto pažeminimo ir bejėgiškumo piliečių laisves uzurpuojančio valdžios aparato akivaizdoje.
Šioje plotmėje J. C. Junckerio išrinkimas, kaip negailestingas akibrokštas britams, buvo plačiai komentuojamas Vakarų Europos spaudoje. Mums papildomai svarbu tai, kad antrą Lietuvos prezidentystės kadenciją pradėjusios Dalios Grybauskaitės portretas gan ilgai šmėžavo šalia būsimo laimėtojo. Nemažai lietuvių visuomenės daliai vis labiau nusiviliant, vis didesnės europiečių publikos dėmesį traukė posovietinio krašto atstovės siluetas. Gal bent mūsų politinio nevisavertiškumo kompleksas turi nykti matant tokį reiškinį? Gal net biografinių Lietuvos prezidentės bruožų pernelyg nesureikšminsime, o galvosime, kas darosi čia ir dabar? Valdininkės, bet ne politikės polinkiai eurokratus turi traukti ne mažiau už faktą, kad naujoji D. Grybauskaitės politinė karjera nebuvo tiesiogiai nulemta didžiojo kapitalo grupuočių. Rusiško socializmo retorika dvelkiantis polinkis visus stambius kapitalistus pravardžiuoti oligarchais taip pat ne jos išmislas. Tik prezidentei jis mažiau tinka. Elementari logika: oligarchija kaip valdžios forma kyla iš politinio-administracinio sluoksnio suaugimo su turto elitu. Tad oligarchai gimsta iš aukščiausios valdžios, įskaitant prezidentūrą, ir kapitalo santuokos. Jei prezidentūra neįsipainioja į tuos santuokinius ar nesantuokinius ryšius, neverta oligarchijos pavainikių ieškoti kopūstuose. Tegu tuos sovietinio socializmo terminus vartoja kiti politiniai klapčiukai, kurie mano, kad jeigu žmogus šveplas, tai jau ir konservatorius.
Ideologinė prezidentės eklektika yra funkcionali keistoje ES politikoje. Tačiau bent jau britų spaudoje aptikau kitą stiprų argumentą D. Grybauskaitės labui: iš visų nežinia kaip iškilusių kandidatų į ES prezidentus ji vienintelė buvo tiesiogiai išrinkta savo tautos – Bendrijos narės. Čia pliusas demokratijos sąskaitoje. Tad net jei šaukštai jau po pietų, neverta pamiršti visų šių aplinkybių.
O rekordiškai nepasisekęs referendumas dėl žemės taip pat neturėtų nueiti niekais. Esu už laisvą žemės pardavimą kaip svarbiausią Lietuvos Konstitucijos nuostatą, garantuojančią privačią nuosavybę. Laisvė disponuoti savo turtu turi būti pamatinė nepriklausomoje Respublikoje, ištrūkusioje iš rusiško komunizmo narvo. Štai kodėl buvau prieš referendumą. Ne dėl formalių įsipareigojimų Europai, bet dėl Vakarų civilizacijos paveldo. Tačiau tai netrukdo man garsiai pareikšti, kad niekada neparduosiu užsieniečiams savo iš protėvių paveldėto 2,5 ha. Lietuviai, neparduokite savo žemės, jei ji jums šventa. Bent jau taip, kaip atsilaikė prieš globalias pagundas lietuvių pieno pramonė. Alus ir bankai – užsieniečių, bet ne Rokiškio ir Žemaitijos pienas. Ne draudimuose ir valdžios kabinetuose slypi patriotizmas, o tik laisvų piliečių širdyse.
Dar daugiau, svarstytina nuostata, kad lietuviai savo nuosavybėje turi ne žemę, o tik dirvožemį. Jos gelmė nepriklauso darbščiam valstiečiui ar laisvam piliečiui. Tada ir Žygaičiai, ir Giraičiai yra pavojuje, kad gelmė praris jų paveldėtus gyvenimus dėl dujų ir naftos, net rimtai neatsiklausus savininkų nuomonės. Tiek manipuliacijos, tiek biurokratų savivalė yra grėsmė. O jei sekdami Alexiu de Tocqueville’iu demokratijos ateitį susietume su didesnėmis nuosavybės garantijomis, gal tada ir Žygaičių žemės savininkai pasijus labiau suinteresuoti, džiaugsis pelnu iš naujų iškasenų atradimo jų žemėje. Juk neatmestina prielaida, kad nepatriotinis egoizmas atsiranda iš patirto pažeminimo ir bejėgiškumo piliečių laisves uzurpuojančio valdžios aparato akivaizdoje. Bet gal dar ne viskas prarasta, net jei šaukštai po pietų?
