Rami ir saugi Norvegija, kur už žiauriausius nusikaltimus galima gauti ne daugiau 21 metų kalėjimo, turės persvarstyti savo vertybes ir gyvenimo būdą.
Ilgai bijojusi džihado teroristų dėl to, kad kišasi į musulmoniškų valstybių gyvenimą, Europa sulaukė norvego Anderso Breiviko keršto už tai, kad ji neva pati leidžiasi griaunama musulmonų.
Penktadienį Osle prie vyriausybės pastato sprogus bombai pirmiausia buvo spėjama, kad tai – musulmonų teroristų darbas. Radikalūs islamistai atakuoja Vakarus dėl invazijos į jų pasaulį, tačiau tai buvo radikalaus norvego smūgis jo paties vyriausybei dėl to, kad ši, jo manymu, leidžia islamizuoti šalį. Iki šiol nepatenkintieji dėl musulmonų antplūdžio ir nesėkmingos integracijos radikalai įniršį kreipė arba į pavienius politikus, skleidžiančius tolerancijos ir atvirumo visuotinumą, arba į imigrantus ir jų bendruomenes.
A. Breiviko išpuolis panašus į 1995 metais JAV Oklahomos mieste įvykdytą bombos sprogdinimą, per kurį žuvo 168 žmonės ir 680 buvo sužeisti. Kruviniausią teroro išpuolį JAV iki rugsėjo 11-osios įvykdė Timothy‘is McVeighas, kuris buvo įsitikinęs, kad teisė nešiotis ginklus yra vienas piliečių laisvės požymių, ir būtina priešintis griežčiau juos kontroliuoti norinčiai vyriausybei, kuri tampa vis labiau socialistinė.
A. Breivikas dėl Europos islamizacijos kaltina „kultūrinio marksizmo“ ir „multikultūralizmo“ politiką, kuri paėmusi viršų ir Norvegijoje, ir visoje Europoje. A. Breivikas nedaug likus iki teroro išpuolio internete paskelbė savo manifestą, pavadintą „2083: Europos nepriklausomybės deklaracija“. Kai kurios manifesto ištraukos pasiskolintos iš Tedo Kaczynskio, vadinamojo Unabomberio, kuris kovodamas prieš technologinį progresą JAV paštu siuntinėjo sprogstančius paketus. Manifeste A. Breivikas kaltina Europos politinį elitą dėl to, kad leidžia islamui įsišaknyti Europoje, ir terorą įvardina kaip metodą išjudinti mases tam priešintis. Pasak jo, smurtas yra vienintelė likusi priemonė sustabdyti Europos islamizaciją.
Pusantros valandos po sprogimo Osle A. Breivikas, persirengęs policininko uniforma, ėmė šaudyti Leiboristų partijos jaunimo stovykloje – naikinti už tokią politiką, jo manymu, atsakingų asmenų vaikus ir būsimuosius kairiųjų lyderius. Saloje vykusioje stovykloje buvo nužudyti maždaug 85 žmonės (tikslus skaičius dar nepatvirtintas).
Norvegijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, populiari medžioklė, todėl registruojama daug šaunamųjų ginklų – 100 gyventojų tenka apie 30. Pranešama, kad A. Breivikas turėjo įregistravęs tris ginklus – pusiau automatinį pistoletą ir du šautuvus, o kad gautų leidimą buvo įstojęs į šaudymo klubą. Teigiama, kad žudynėse jis naudojo kontakto metu išsiplečiančias ir daugiau žalos padarančias kulkas, kurios, beje, nėra uždraustos.
Panašių žudynių „herojai“, kurių motyvai nebūna politiniai, ginklą dažniausiai nukreipia ginklą į save. A. Breivikui žudynės buvo ne pabaiga, o kulminacija, kuri turi pažarstyti nuolat rusenančią diskusiją dėl Europos daugiakultūriškumo ir migracijos politikos bei konservatyviųjų politinių jėgų argumentų. Žiniasklaida jau narsto jo manifestą ir seks kiekvieną jo ar advokato pareiškimą ir paaiškinimą.
A. Breiviko žudynės bus rimtas išbandymas Norvegijos visuomenės vertybėms ir gyvenimo būdui: norvegų atvirumą, saviraiškos laisvę ir saugumo jausmą tragedija sukrėtė iki pat branduolio.
Šiandien vykusį A. Breiviko teismo posėdį nuspręsta padaryti neviešą, nors pats kaltinamasis prašė atvirkščiai. Jau čia įvyko maža ir paradoksali dvikova dėl vakarietiškų vertybių: vieni teigė, kad net tokiu ypatingu atveju negalima varžyti žodžio laisvės, o kiti reikalavo, kad šalį sukrėtusiam žudikui nebūtų leista teisinti savo poelgio ir skleisti pažiūrų.
