Šią vasarą Vilnius buvo užkluptas tokių liūčių, kokių sostinė nebuvo mačiusi nuo 1993 metų. Lietaus vandens nuotekų sistema, suprojektuota vidutiniam kritulių kiekiui, nepajėgė reikiamai pašalinti viso jai tekusio vandens. Žemesnėse miesto gatvių vietose tyvuliavo ežerai, kuriuose tai šen, tai ten liūdnai kyšojo automobilių skenduolių stogai.
Apie lietuvišką lietų dainuojamos dainos, tačiau jis ne visada yra toks romantiškas. Kartais tampa rimta problema. Jei gyvenate žemesnėje vietovėje, po smarkesnio lietaus telkšančios balos jums ne naujiena. Tenka po jas ir pabraidyti, ir – jei labai jau nepasiseka – paplaukioti. Burnoti tokiomis dienomis tenka ir ant nuotekų vamzdyno, ir ant drenažo sistemos, kad lietaus vanduo tiesiog nespėja įsigerti į gruntą.
Lietų ekologiškiau grąžinti gamtai
Nuotekos bus tvariau tvarkomos, o mus supanti gamta tausojama, jei lietaus nuotekos grįš į savo aplinką kaip tik ten, kur jos iškrito. Dažnai lietaus vanduo nebeturi galimybės natūraliai įsigerti į gruntą dėl teritorijų urbanizavimo: pernelyg daug teritorijos užstatoma pastatais ir uždengiama kieta, beveik nelaidžia vandeniui danga.
Miestuose nuo tokios kietos dangos surinktas lietaus vanduo nukreipiamas lietaus kanalizacijos vamzdžiais į upes ar ežerus, kur po kiek laiko įsiskverbia į gruntą. Bet pasirūpinti vandens pertekliaus pašalinimu galima ir vietoje, pasitelkiant į pagalbą infiltracinius įrenginius.
Lietaus vandens infiltravimo į gruntą sistemą sudaro tuščiaviduriai po žeme įrengiami plastikiniai blokai. Iš jų suformuojama reikiamo tūrio požeminė talpykla, į kurią nukreipiamos visos nuotekos, nubėgusios nuo aplinkinių kietųjų dangų ar stogų. Jos pradžioje laikosi sistemoje, vėliau – pradeda skverbtis į gruntą, o, pasibaigus lietui, netrukus visiškai pasišalina.
„Tokios infiltravimo sistemos saugo ekologiškai pažeidžiamas vietoves, – teigia Artūras Martinėnas, UAB „Wavin Baltic“ požeminių vamzdynų produktų grupės vadovas. – Ant žemės esantis turtas apsaugomas nuo potvynio padaromos žalos, o dirvožemis – nuo išdžiūvimo. Įsigėręs į gruntą vanduo papildo vietos požeminio vandens telkinius“.
Tam tikros montavimo sąlygos
Infiltracinę talpyklą be vargo galima įrengti ten, kur gruntas yra pakankamai laidus vandeniui – smėlingas arba žvyringas. Jei gruntas molingas, vanduo į jį skverbsis sunkiai arba nesiskverbs išvis.
Antroji sąlyga – atstumas iki gruntinio vandens. Nuo infiltracinio rezervuaro dugno iki gruntinio vandens lygio turėtų būti ne mažiau kaip 1 metras. „Lietingais sezonais ir per pavasarinį polaidį gruntinio vandens lygis smarkiai svyruoja, – paaiškina UAB „Wavin Baltic“ konsultantas Artūras Kuralavičius, – todėl, nepalikus šio minimalaus rekomen-duojamo atstumo, gruntinis vanduo gali pradėti skverbtis į infiltracinio rezervuaro vidų. Lietaus vanduo neturės kur rinktis, nes jo vietą bus užėmęs gruntinis vanduo“.
Svarbu apskaičiuoti šalinamo vandens tūrį
Kokio dydžio duobę kasti ir kiek infiltracinių talpyklų į ją dėti, priklauso nuo to, kokio ploto yra kietos nelaidžios vandeniui dangos paviršius. Kiekvienam šimtui kvadratinių dangos metrų specialistai rekomenduoja numatyti 2,5 kub. metro sistemos blokų tūrio.
Įvairūs gamintojai gamina skirtingų tūrių ir skirtingų matmenų infiltracinius blokus, tad, kad sužinotumėte, kiek blokų jums reikės ir kokio dydžio duobę kasti, gali tekti pasiskaityti techniniame blokų aprašyme. Duobę, beje, būtina kasti „su atsarga“: jos matmenys turėtų būti bent po pusę metro į visas puses didesni nei infiltracinio rezervuaro išoriniai matmenys. „Tam yra dvi priežastys, – vardija A. Kuralavičius, – pirmiausia, patogiau sudėti ir sujungti infiltracinius blokus. Antra, gruntas aplink rezervuarą turės būti kaip reikiant sutankintas, o, palikus mažesnį atstumą, tai jau tampa sunku padaryti. Užpildyti šį tarpą geriausia smėliu be aštriabriaunių objektų, kurie galėtų pažeisti geotekstilę“.
Ant duobės dugno reikia suformuoti bent 10 cm storio drenažinį sluoksnį iš žvyro ir skaldos. Pagrindą gerai sutankinkite, kad gruntas ateityje nesusėstų. Į paruoštą duobę geotekstilę įklokite taip, kad infiltracinį rezervuarą ji apgaubtų iš visų pusių. Tada ant geotekstilės sustatykite infiltracinius blokus, sutvirtindami juos tarpusavyje gamintojo numatytomis jungtimis: vieną šalia kito arba vieną ant kito, taupant horizontalų plotą.
Tuomet reikia prieš sistemą jungti nusodinimo šulinėlį su integruotu filtru ir per jį prijungti lietaus nuotekų vamzdį. Rezervuarą galima užkasti, nepamirštant sutankinti grunto.
Tunelis – gera alternatyva mažesniems plotams
Skirtingai nei modulinė, kurios elementus galima krauti vieną ant kito net keliais aukštais, tunelinė lietaus vandens infiltracijos sistema gali turėti tik vieną lygį. Tuneliai tenkina mažesnį lietaus vandens nukreipimo poreikį ir yra populiaresni tarp nedidelių miesto sklypų ar kaimo sodybų savininkų. Tuneliai taip pat yra surenkami iš modulių, atvirų abiejuose galuose, tad gali būti suformuojamas bet kokio reikiamo ilgio (ir našumo) tunelis. Be to, apverstus pusapvalius modulius galima sujungti su neapverstais, sukuriant dvigubo aukščio sistemą.
Tunelinei sistemai taikomi ir montavimo apribojimai, kurie, beje, privatiems savininkams nėra tokie jau svarbūs. Tunelinių modulių negalima montuoti ten, kur numatomas sunkiojo transporto eismas. Nes sulūš. Kitais atvejais – galima. Tik jei infiltracijos sistemą rengiate po keliuku, kuriuo važinės lengvieji automobiliai, pasirūpinkite, kad virš tunelio būtų supiltas ne plonesnis kaip 50 cm grunto sluoksnis.
Senas geras drenažas taip pat tinka
Drenažo sistema sklype – taip pat geras, tik mažiau našus (palyginti su infiltraciniais blokais ar tuneliais) būdas pašalinti perteklinį atmosferos vandenį nuo žemės paviršiaus. Štai kokį našumo skirtumą palyginimui pateikia „Otto Graf GmbH“ infiltracinės produkcijos platintojas Lietuvoje: vienas maždaug 15 kg sveriantis infiltracijos modulis pakeičia 800 kg žvyro arba 36 metrus drenažinio vamzdžio.
Norint nudrenuoti sklypą, prireiks iškasti maždaug metro pločio ir pusantro metro gylio tranšėjas, nuo dugno nurinkti akmenis ir kietus grunto gabalus, kurie galėtų pažeisti drenažo vamzdžius. Ant dugno paberkite maždaug 5 cm išlyginamąjį smėlio sluoksnį, o jau ant jo galima drąsiai kloti ir pačius vamzdžius. Drenavimo nuolydis projektuojamas ne mažesnis kaip 0,5–1 proc., o jei yra galimybė, tai ir šiek tiek didesnis. Žemiausiose sklypo vietose, ten, kur subėgs drenuojamas vanduo, teks įrengti surinkimo šulinius, išklotus skalda ir žvirgždu. Šie šuliniai – taip pat savotiškos infiltracinės talpyklos, mat per jų dugną perteklinis vanduo kaip tik ir įsigeria į gruntą.
