Tik įsivaizduoja, kad yra matomos.
Automobilių ratai traiško tamsiu paros metu atšvaitus seginčius žmones, nes jie tebėra nematomi. Valstybės institucijos stebisi nelaimių gausa, bet jaučiasi bejėgės.
Matyk ir būk matomas. Toks leitmotyvas siejo bemaž visas eismo saugumo akcijas, pastaraisiais metais rengtas Lietuvoje. Neabejotinai jos itin daug prisidėjo prie to, kad atšvaitą segintis pėstysis ar ryškiaspalvę liemenę vilkintis dviratininkas jau nebėra egzotiška mūsų kelių retenybė. Tačiau kuo daugiau žmonių įsisąmonina, kad tarp „matau“ ir „esu matomas“ žioji mirtina praraja, tuo labiau akis bado kitas dalykas – atšvaitų kokybė.
Eismo priežiūros tarnybos pranešimuose apie tragiškus praėjusio rudens ir šios žiemos mėnesių įvykius dėmesį patraukė keletas faktų apie šalikelėse žuvusius žmones, segėjusius atšvaitus ar netgi vilkėjusius ryškiaspalvėmis liemenėmis. Vairuotojai jų nepastebėjo, nors teoriškai šviesą atspindinčiais dalykėliais apsiginklavę eismo dalyviai turėtų būti matomi iš už 120–150 metrų netgi važiuojant su įjungtais artimųjų šviesų žibintais. Tokio atstumo per akis kliūčiai pastebėti ir susidūrimui išvengti. Jei atsitinka priešingai, tikėtina, kad arba vairuotojas yra girtas kaip pėdas, arba aklas kaip kurmis, arba atšvaitas neatlieka savo funkcijos.
Pastaroji versija atrodė ypač neįtikėtina iki pats vieną pavakarę tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengiau vos nekliudęs kelkraščiu einančių mokinukų. Kad jie rankoves buvo apsijuosę atšvaitu, pamačiau tuo pat metu, kai buvo galima detaliai nupasakoti visas kitas jų aprangos detales.
Skandalingi rezultatai
Po šio incidento žurnalo „TopGear“ redakcijos komanda atliko eksperimentą, kurio rezultatai, švelniai tariant, pasirodė esą skandalingi. Artimiausiuose prekybos centruose įsigijome keletą ten aptiktų atšvaitų pavyzdžių ir kartu su dar keletu daiktų – šviesą atspindinčiu šuns antkakliu, dviračio atšvaitu, pustuziniu suvenyrinių atšvaitų, avarinio sustojimo ženklu ir ryškiaspalve liemene, įsigytais drauge su automobiliu – pabandėme nustatyti, kaip efektyviai jie atspindi šviesą. Nukeliavome į Panevėžyje veikiančią atšvaitų gamybos įmonę „Kingalis“, kuri tikrindama savų produktų kokybę naudoja danišką „Delta“ kompanijos aparatą – retroreflektometrą. Gigantišką plaukų džiovintuvą primenantis daiktas siunčia tam tikro stiprumo šviesos signalą ir matuoja grįžtančio atspindžio intensyvumą.
Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, galiojantys standartai byloja, kad atšvaito atspindys negali būti mažesnis nei 400 liuksų (vienas liuksas lygus vienai žvakės liepsnelei). Tuo tarpu kai kurie mūsų tikrinti daiktai atspindėjo net ne perpus ar keturis kartus, o dešimteriopai mažiau šviesos negu privalėtų. Neatitiko netgi pačių mažiausių reikalavimų, todėl visiškai aišku, kodėl kai kurie atšvaitais apsikarstę eismo dalyviai tamsoje taip ir lieka nematomi.
Ironiška ir skandalinga, kad reikalavimų neatitiko netgi Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerijos ar Šiaulių miesto savivaldybės logotipais papuošti atšvaitai. Pastarasis atšvaito formos niekalas atspindėjo 13 liuksų. Tai tik šiek tiek geriau nei absoliutus mūsų eksperimento rekordininkas – naujutėlaičio „Volvo S60“ bagažinėje gulėjęs avarinio sustojimo ženklas, atspindėjęs 7 liuksus.
Kaip tai įmanoma? Ypač turint galvoje, kad visų tikrintų daiktų pakuotės buvo pasipuošusios įrašais, esą šie atitinka europinius standartus EN 13356 ar EN 471. Komentuodamas šiuos dalykus „Kingalio“ vadovas Petras Saplys patikino, kad daugeliu atvejų prekybininkai ar tiekėjai naudoja klasikinį apgaulės triuką.
„Paprastai konkursuose dalyvaujančios kompanijos iš visame pasaulyje garsių kompanijų perka nedideles kokybiškų atšvaitų ar liemenių partijas, paprašo šių daiktų atitikimą reikiamiems standartams liudijančių sertifikatų. Vėliau viešųjų pirkimų konkursų organizatoriams pateikia būtent tuos pavyzdžius ir dokumentus, o atėjus laikui pristatyti visą suderėtą partiją atveža Kinijoje pagamintus „atšvaitus“. Kadangi plika akimi atskirti, kas yra kas, beveik neįmanoma, o konkursuose pirmenybė teikiama kainai, tokiems niekalams visi keliai į Lietuvos rinką yra atviri“, – dėstė P. Saplys.
Kad yra būtent taip ir kad problema gerokai didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, pripažino ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) saugaus eismo skyriaus ekspertai.
Atsakomybė nenumatyta
„Gera žinia yra ta, kad žmonės pradėjo suvokti atšvaitų svarbą ir juos nešioti. Tačiau tenka apgailestauti, kad, įsigijus nekokybišką daiktą, viskas komplikuojasi. Pėstieji tiki, kad tamsoje bus matomi, todėl saugūs, tačiau reali padėtis kur kas niūresnė. Žmogų su kokybišku atšvaitu vairuotojas, įjungęs trumpąsias šviesas, pamatys bent prieš 150 metrų. Bet jei atšvaitas atspindi pusę ar ketvirtadalį reikiamos šviesos, pėstysis taps matomas likus 60–70 metrų. Tokio atstumo kartais gali nepakakti net pradėti stabdyti“, – svarstė LAKD Saugaus eismo skyriaus vedėjo pavaduotojas Antanas Čereška.
Pašnekovo manymu, padėtis keistųsi, jei kontroliuojančios institucijos atkreiptų dėmesį į tokius dalykus, reguliariai tikrintų, kas yra parduotuvių lentynose, o prastos kokybės atšvaitų tiekėjams numatytų atsakomybę.
Trūksta pinigų. Bet ar tik jų?
Tuo tarpu Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos gaminių kontrolės vyriausioji valstybinė inspektorė Ona Kušeliauskaitė, praėjusiais metais inicijavusi vieną atšvaitų ir liemenių patikros akciją, teigė, kad problema yra vienintelė – pinigai.
„Ankstesniais metais Lietuvoje nebuvo kur atlikti oficialių tyrimų ir sužinoti, ar atšvaitai, ryškiaspalvės liemenės, avarinio sustojimo ženklai ir panašūs gaminiai atitinka europinius standartus. Todėl viską reikėdavo vežti į užsienio laboratorijas, kur už vieno daikto ekspertizę tekdavo pakloti apie 800 litų. Todėl bent jau ligi šiol buvo pasikliaujama verslininkų pateikiamais sertifikatais. Nuo praėjusių metų atšvaitus galime tirti kur kas paprasčiau. Bendrovė „Alzida“ (ji įkurta buvusio Valstybinio bandymų centro laboratorijos bazėje – red. past.) įsigijo reikiamą įrangą ir oficialiai gali vertinti visais atvejais, kai reikia įvertinti šviesą atspindinčių daiktų kokybę. Tačiau bėda slypi kitur. Tokio pobūdžio tyrimams neskiriama nė lito“, – tikino O. Kušeliauskaitė.
Šioje vietoje reikėtų pastebėti, kad LAKD darbuotojai apie galimybes atšvaitų kokybę tikrinti „Alzidos“ laboratorijoje net nežinojo. Jie svarstė, kad galbūt iš rinkos šalinant pavojingą šlamštą į pagalbą galėtų ateiti įmonė „Problematika“ ar Lietuvos tekstilės institutas. Akivaizdu, kad susikalbėjimo tarp valstybės institucijų trūksta net tais atvejais, kai kalbama apie dalykus, susijusius su gyvybių keliuose išsaugojimu.
Pakalbinta bendrovės „Alzida“ atstovė Liuda Daukšienė patvirtino, kad jų laboratorija nėra kontroliuojanti institucija ir tiria tuos daiktus (paprasčiausias atšvaito įvertinimas kainuoja apie 100 litų), kuriuos pristato užsakovai.
„Kalbant apie atšvaitus ar gaminius su šviesą atspindinčiais elementais, tai, be abejonės, per mūsų rankas pereina tik tos prekių partijos, kurias ištirti nori tiekėjai. Žinoma, taip prieš formuodamos didesnį užsakymą daro tik pačios atsakingiausios ir rimčiausios įmonės. Tačiau neabejoju, kad absoliuti dauguma į Lietuvos rinką patenkančių atšvaitų atrenkami pagal vienintelį kriterijų – kainą. Tada puoselėti viltis dėl kokybės iš tiesų yra naivu. Esame susidūrę su atveju, kai iš Kinijos atvežtame pavyzdžių siuntinyje vienas daiktas atitiko standartus, o kitas buvo visiškas niekalas. Kai užsakovas „prispaudė“ gamintoją, šis prisipažino, kad apsiėmęs įgyvendinti didelį užsakymą pritrūko žaliavų ir problemą sprendė sukčiaudamas. Tiksliau, panaudojo tokias šviesą atspindinčias medžiagas, kokių turėjo po ranka“, – pasakojo L. Daukšienė.
Pašnekovė taip pat atkreipė dėmesį, kad žmonės dažnai klysta manydami, jog atšvaitas nesusidėvi. Šviesą atspindinčios medžiagos, nuo kurių priklauso atšvaito ar ryškiaspalvės liemenės kokybė, nuo mechaninio poveikio, skalbimo ir panašių dalykų ilgainiui praranda savo savybes.
Kol kas, kaip sako klasikai, skęstančių gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas. Būkite atidūs.
