„Lietuviai būriais traukia į Vokietiją“, – po gegužės 1-osios vis dažniau skamba grėsmingas sakinys. Suprask: dar vienas kitas būrys, ir visa Lietuva pavirs viena didele Labanoro giria – miškais, laukais, keliais ir pievų takeliais vaikštinės tik kiškiai, stirnos ir vienas kitas turtuolis.
Istorijos apie sodybų tuštėjimo metą vis sustiprinamos įspėjimais, kad gera vieta ilgai tuščia nebūna. Giliai širdyje daugelis tikėjo: kad ir kaip besistengtų valdžia, Lietuva vis tiek yra gera vieta gyventi. Todėl ir žodžiai apie tai, kad emigravusius lietuvius tuoj pakeis kinai, indai, gruzinai ir drambliokaulokrantiečiai, giliai smigo į širdį.
Negali sakyti, kad šie grėsmingi įspėjimai visiškai iš piršto laužti. Į vakarų pusę pastaruoju metu iš tiesų riedėjo sausakimši autobusai, kilo artipilniai lėktuvai, plaukė keltai. Niekas per daug nesidomėjo, kas tokie iškeliauja ir ko jiems ten reikia. Tačiau net ir nebuvo reikalo domėtis. Lietuvoje kiekvienas pyplys žinojo: jeigu turi lagaminą ir keliauji į Turkiją, vadinasi, važiuoji ilsėtis. O jeigu turi lagaminą ir keliauji į vakarus, vadinasi, emigruoji.
Sklinda kalbos, kad kai kurie lietuviai į Vokietiją traukė net ir pėsčiomis. Sutikę tokiu pat būdu grįžtančiuosius į Lietuvą, jie visais būdais įkalbinėjo apsisukti ir vėl kulniuoti į Vokietiją – esą nieko gero gimtinėje jie nerasią. Dėl tokio lietuvių keliavimo būdo labiausiai piktinosi lenkai, mat augantys emigracijos iš Lietuvos mastai smukdė Lenkijos žemės ūkį – į Vokietiją traukiantys baltai ištrypdavo pasėlius.
Prie demografinės krizės pranašų choro prisijungė ir darbdaviai, kurie skundėsi nebegalintys rasti darbuotojų. Kur tai matyta – darbo biržoje registruota 270 tūkstančių bedarbių, o dirbti nėra kam!
Štai vienas darbdavys skundėsi šiame šimtatūkstantiniame būryje nerandantis nė vieno patyrusio vilkikų vairuotojo, kuris mokėtų bent dvi užsienio kalbas, turėtų aukštąjį išsilavinimą, neturėtų žalingų įpročių, būtų iniciatyvus, komunikabilus, atsakingas ir orientuotas į tikslą, mokėtų dirbti komandoje, siektų tobulėti ir sutiktų dirbti už 930 litų per mėnesį. Patirtis vairuojant ugniagesių automobilius bei žemės ūkio mašinas būtų privalumas.
Kitas virkavo, kad emigracija stabdo ūkio plėtrą, nes darbuotojų nerandanti jo įmonė nebegali plėstis. Šiai įmonei trūks plyš reikėjo rasti pardavėjų, turinčių finansininko aukštojo mokslo diplomą ir darbo tarptautinėje kompanijoje patirties. Potencialių darbuotojų nesudomindavo net tai, kad įmonė siūlydavo darbą draugiškame kolektyve, visas galimybes tobulėti, puikias socialines garantijas ir konkurencingą 850 litų atlyginimą.
Matyt, pusė iš tų 270 tūkstančių bedarbių jau emigravo arba ruošiasi netrukus tą padaryti. O likusi pusė gyvena iš pašalpų, ir jos darbas jų nedomina. Taip spėliojo darbdaviai ir analitikai.
Kitaip tariant, vos tik išbridę iš krizės atsidūrėme prie naujos slenksčio. Na, nebent po mėnesio kito paaiškės, kad į Vokietiją iškeliavo ne būriai, o būreliai darbuotojų, ir atsivėrusi Vokietijos darbo rinka bus paaiškinta naujos krautuvės sindromu. Tai toks sindromas, kai atsidarius naujam prekybos centui visi būriais puola jo apžiūrėti, tikėdamiesi daug ir pigiai visko nusipirkti. Tada analitikai pradeda skaičiuoti, kad Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka gerokai per daug krautuvių, ir įspėja apie bankrotų bangą. Ir taip – iki naujos krautuvės atidarymo.
