Seniai Lietuvoje bebuvo tokia karšta vasaros pradžia – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nuo Atlanto į Lietuvą keliavo anticiklonas, iš Vokietijos nesustodamos sklido nerimą keliančios žinios apie ispaniškąją agurkų infekciją, o iš Blaudžių ir Praulių kaimų baugino žinios apie klasikinį kiaulių marą. Tad nieko stebėtino, kad ir pirmą kartą po ilgos petraukos surengtame Visokių nelaimių likvidavimo komiteto (VNLK) posėdyje buvo karšta kaip pragare.
VNLK darbotvarkė buvo trumpesnė už trumpavaisį agurką – joje tik du klausimai: 1) ką daryti su agurkais; 2) ką daryti su kiaulėmis (23 000 vnt.).Tačiau šešias valandas prakaitavę VNLK nariai niekaip negalėjo rasti šios dvigubos problemos sprendimo.
Vienas iš VNLK narių pasiūlė idėją – iš viso turbūt jau septynioliktą per visą posėdį:
– Gal atimkime iš prekybininkų ispaniškus agurkus ir sušerkime juos kiaulėms – mažu pačios nusibaigs? Arba pagis? Tuo pačiu apsaugosime Lietuvą nuo viruso, kuris sklinda nuo daržovių.
Idėja nebloga. Bet kas bus, jei virusas mutuos? O be to, žmonės Vakaruose jau kalba, kad agurkai čia niekuo dėti. Gal ir gerai, kad dėl infekcijos nekalti nei ispanai, nei agurkai. Bet nelaimių likviduotojams nuo to netapo lengviau. Nes didžiausia problema vis tiek buvo marą pasigavusios kiaulės.
Europos Sąjungos direktyvos reikalavo sergančias kiaules kiaules humaniškai nudobti, o jų kūnus – kruopščiai sunaikinti, kad nė viena bakterija nepasklistų po plačiąsias Šengeno erdves.
Reikalauti reikalauja, bet kad kiekvienas kiaulės nudobimas nemenkus pinigus kainuoja. O Lietuvoje, kaip žinia, viskam trūksta pinigų. Ir kaip reikės įtikinti pensininkus, kurie vis dar gauna sumažintas pensijas, kad Lietuvoje už 6 milijonus litų bus sunaikinta daugiau nei milijonas kilogramų potencialių karbonadų, karkų, kotletų, palendricų ir kitų gėrybių.
Labai pasistengus dar buvo galima tūlą lietuvį įtikinti, kad būtina naikinti konfiskuotą pilstuką ar baltarusiškas cigaretes. Tačiau apie maisto naikinimą Lietuvoje niekas nė girdėti nenorėjo.
Tačiau Briuselyje niekam nepaaiškinsi, kad lietuviams gaila sunaikinti gerą daiktą. Direktyvos – šventas reikalas. Pasakysi žodį prieš – eurobiurokratai išvadins paršais ir lieps tvarkytis su kiaulėmis. Taigi reikėjo ieškoti išeities iš padėties be išeities.
Vienas iš nelaimių likvidavimo komiteto narių buvo girdėjęs, kad termiškai apdorojus mėsą kiaulių maras žūva. Tačiau kol visas kiaules nuveši į skerdyklą, kol po to į kepyklą, liga gali pasklisti po kitas fermas.
– Gal reikėtų surengti kariuomenės pratybas ir kiaules žudyti liepsnosvaidžiais? Triguba nauda: ir kariai pasitreniruotų, ir už skerdimą nereikės mokėti, ir iš karto keptos kiaulienos turėtume, – pasigirdo pasiūlymas salės kampe.
Tačiau bepasigirstančius plojimus nutildė skeptiškas pirmininko balsas:
– Tai kad mūsų kariai dabar nebeatitinka NATO standartų – per mažai pinigų jiems skiriama. Todėl geriausiu atveju Ruklos poligone kariai galėtų užvaikyti kiaules su žvakėmis.
– O gal išvirkime visą mėsą ir sudėkime į virtas dešreles? Mėsos perdirbėjai mums padėkos, – pasiūlė kitas VNLK narys, pats, beje, vegetaras.
– Į ką tokias? – pasiteiravo VNLK pirmininkas, nesupratęs, apie kalbama.
– Į sasyskas, – patikslino vegetaras.
Mintis nebloga. Ir nereikalaujanti papildomų išlaidų – už viską sumokėtų perdirbėjai. Bet, kaip jau tapo įprasta šiame –posėdyje, optimizmą nuslopino skeptiškas balsas.
– Į sasyskas dedama kur kas baisesnių dalykų, nei maru užkrėsta kiauliena. Jei įdėsime tokios kiaulienos, prie geresnio skonio nepripratę tautiečiai nebepirks sasyskų. Ką tuomet su jomis darysime? Negi kiaulėms sušersime? – paaiškino VNLK narys, artimai susijęs su mėsos perdirbėjais.
– O jeigu išsiųstume tas kiaules į kosmosą? – pavargęs pirmininkas pradėjo siūlyti net ir pačias neįtikėčiausias idėjas. – Už Europos Sąjungos pinigus pastatytume prie Šiaulių kosmodromą, ir vieną po kitos išsiųstume kiaules. Jeigu rusai kažkada galėjo siųsti į kosmosą šunį Laiką, kodėl mes negalime siųsti paršiuko Čiuko?
– Bet, pirmininke, kaip atrodys Lietuva, jeigu kokiais 2020 metais pasaulio žiniasklaida mirgės nuo antraščių, kad į Marsą skridęs „Endeavour“ palikuonis susidūrė su Šleževičiaus kiaulėmis? Bus didesnė gėda, nei latviams krepšinį pralošti, – pirmininką pertraukė jo pavaduotojas.
Supratęs, kad padėtis išties be išeities, pirmininkas paskelbė pietų pertrauką. Pavargę nelaimių likviduotojai išskubėjo į valgyklą valgyti firminio kiaulienos kepsnio su agurkų salotomis.
