Vieną rytą kartu su saule aplankė nušvitimas: „Reikia ir man į politiką.“ Žmonai apie jį nesakiau – įtariau, kad ji vėl ims burnoti apie mano vidurio amžiaus krizę ir eilinį kartą lieps skambinti psichologui. O man ne krizė: polėkis atsirado! Noriu nuveikti ką nors tokio, dėl ko nebūtų gėda ir mano anūkams. Dabar namas, medis ir sūnus nieko nenustebins. Tiesa, ir šioje srityje mano pasiekimai menki: namų gal tuzinas susidarys, bet štai dėl medžių – ryškiai neigiamas balansas.
Žinoma, į politiką tuščiomis nenueisi. Galiu eiti su pinigais. Tik kažkaip vulgaru ir nemoderniška. Norisi ateiti į politiką lengvu ir užtikrintu žingsniu, o ne kaip „mužikui“ su mėšlinais batais. Tiesa, laikraščiai rašė, kad ir kažin koks asilas raudonais sportbačiais buvo patekęs politikon. Netikiu. Kita vertus, net jei tai tiesa, antrą kartą iš to paties anekdoto niekas nesijuokia. O galva daugiau nei vienos genialios minties per dieną „nepatempia“. Juk kas nors turi išmanyti, kas šiais laikais madinga ir stilinga politikoje.
Po valandos jau sėdžiu prašmatnioje „piaro“ agentūroje. Skuba siūlyti kavos. Kaip miela. Smegenys ima suktis kiek greičiau. „Noriu į politiką. Tik nežinau kaip“, – trumpai paaiškinu jaunai blondinei rimta veido išraiška ir griežtais akinių rėmeliais. „Pinigai nesvarbu“, – pagaunu jos vertinantį žvilgsnį, nuslydusį per mano auksinį laikrodį. Gal ir ne tokia blondinė, kaip atrodo, keičiu savo pirminę nuomonę.
„Tipiškas atvejis, – dalykiškai pradeda blondinė. – Galime pasiūlyti kelis variantus“, – paskleidžia ant stalo keletą spalvotų aplankų. „Jums reikia sukurti tinkamą reputaciją. Patekti į viešumą. Į televiziją. Kad rašytų visokie žurnalai. Kai atpažins jūsų veidą…“ – čia blondinė šiek tiek susiraukia žiūrėdama į mane. Susimuistau kėdėje. Veidas kaip veidas… Na, gerai jau gerai… Vaikai žiūrėdami Šreką vis klausia, kada aš spėjau nusifilmuoti. Bet argi politikams svarbu išorinis grožis?
„O koks tas reputacijos variantas?“ – bandau greitinti pokalbį, siekdamas rožinio aplanko. „Ne, šis jums netiks, – šypteli blondinė. – Šitą paketą mes siūlome moterims. Nebent… ir jums reikėtų ką nors padidinti, – jau visai įžūliai žiuri ji į mane. – Gal ir visai įdomi mintis. Lietuvoje vyrai viešai dar to nedarė. Būtumėte pirmasis. Garantuotai į „teliką“ patektumėte.“
„Ne, ne, ne…“ – veidą nuplieskia raudonis. „Pas mane viskas su dydžiais normaliai. Ir šiaip nemanau, kad politikoje šitie dydžiai ką nors reiškia.“ „Taip manot? – ironiškai šypteli blondinė. – Dydžiai gal ir nedaug reiškia, bet apie juos sklandanti reputacija… Politikų, kaip ir gerų meilužių, reputacija iš esmės yra vienoda – svarbu, kaip jūs sugebate sužadinti norą, hm… balsuoti.“
„Galbūt. Bet gal geriau kitą variantą?..“ – jau visai sutrikęs ir nuleidęs akis žvalgausi į kitus aplankus. „Galima ir kitą. Tradicinį, – blondinė atsiverčia geltoną aplanką. – Tiesa, naujas televizijų sezonas jau prasidėjo, visos šokių ir dainų konkursų vietos jau išdalytos. Bet jei jums pinigai tikrai nesvarbu, bus galima įterpti jus vietoje kurio nors iškritusio.“
„Juokaujat?? – jaučiu, kaip karštis kyla. – Aš į antrą aukštą vos užpuškuoju, o dainuoti nedrįstu net per vestuves, prisigėręs kaip „tapkė“!“ „O kas sakė, kad turit mokėti šokti ar dainuoti? – susiraukė blondinė. – Jūs televizorių bent kartais žiūrit? Mes savo klientams garantuojame vietą projekte bent iki finalo. Tai juk normalus biznis, o ne pramoginis konkursas.“ „Na, nežinau, – muistausi aš vis labiau. – Juoksis iš manęs visi. Kas tai per reputacija?“
„Iš Valinsko irgi visi juokėsi, – blondinė nepasiduoda. – Taip juokėsi, kad net nesuprato, jog jo ėjimas į politiką – ne „bajeris“.“ „Aš ne Valinskas, – nukertu. – Ką dar turit?“ Blondinė akivaizdžiai suirzusi barbena pirštais į stalą. „Galime jums sukurti specifinį paketą. Žinoma, tai kainuos daugiau nei standartas. Bet yra dar daug neišbandytų idėjų. Jei jūs nenorite šokti valso, galite šokti iš lėktuvo. Lėktuvai pastaruoju metu politikoje labai padeda kurti reputaciją.“
„Aš bijau aukščio, – subjūra nuotaika galutinai. – Netinka.“ „O gal norėtumėt į kosmosą? – užsidega blondinė. – Tuomet jau net ne Lietuvos, o tarptautinė reputacija garantuota!“ „Aha, kad paskui visi kartotų: „Tokiam senam melagiui tik skristi į Mėnulį“?!“ – jau pradedu širsti. Vis dėlto pirmas įspūdis buvo teisingas. Blondinė ir lieka blondinė. „O negalima ko nors rimtesnio sugalvoti? Na, pavyzdžiui, kad aš koks nors labai protingas… ar sąžiningas?“
„Sakot, protingas? Diplomą mes jums greitai suorganizuotume, tik pasirinkit – Harvardo, Oksfordo ar Kembridžo. Ir nenusipiginkit. Vienas mūsų klientų nusprendė pataupyti, sakė, užteks ir Plechanovo akademijos diplomo. Taupus moka dvigubai. Bet rinkėjams protingi politikai neįdomūs. Mokslo diplomai – ne argumentas. Buvo čia toks Kembridžo daktaras. Susimovėm su tuo projektu.“
„O dori politikai? Juk galima man sukurti doro ir sąžiningo politiko reputaciją?“ – „Galima. Bet neapsimoka. Pigiau ir greičiau galima prastumti kokį sekso skandalą. Meilužę, tikiuosi, turite? Galime suorganizuoti skambias skyrybas su žmona. Labai gerai parduodamos istorijos.“ Užtrenkdamas duris dar išgirstu blondinės cyptelėjimą: „Pritaikytume didelę nuolaidą!“
Nusibraukiu išprakaitavusią kaktą. Velniop tą reputaciją! Ir politiką velniop! Geriau jau eisiu pas psichologą. Ir žmonos reikės atsiprašyti.
____________________
Šis straipsnis išspausdintas IQ žurnale, 2010 m. spalio mėn. numeryje.
