Plastilino galima nusipirkti ir „Maksimoje“. Nebūtinai dailės reikmenų parduotuvėje, Vilniaus gatvėje, netoli požeminės perėjos ir Dievo kūno bažnyčios. Bet geriau joje, toje parduotuvėje, nes ten dirba dvi gražios ponios, ir vardai jų gražūs, Gražina ir Jūratė, ir plastilinas ten geresnis. Geresnis negeresnis, bet vis tiek mielesnis. Plastiškesnis plastilinas. Draugiškos kokybės. Žodžiu, nėr ką čia daug kalbėti, pirk plastiliną dailininkų parduotuvėje. Dailininkų, skulptorių ir liaudies menininkų.
Tai štai… Prikočiok iš to plastilino tokių skulptūrų, kaip medžiotojų dešrelės, tokių storų makaronų, tokių naktinių supersliekų, suklok juos ant stalo, uždenk didesne lašinių ir dešros pjaustymo lenta ir spustelk ją iš viršaus. Neužsigulk visu svoriu, koks jis bebūtų, o tik spustelk, kad tos „dešrelės“ maždaug pusiau susiplotų.
Dabar matai, kokių medžių ieškodamas, aš daviausi po visą Kauną bene penkerius metus. Tų medžių kamienai turėjo būti tokios skerspjūvio formos, kaip tie suploti plastilininiai „sliekai“. Ir turėjo jie būti tamsiai žali net rudi, ir augti prie raudonų plytų sienos. Ir turėjo būti gražu.
Tie tamsiai žali rudi elipsinio skerspjūvio medžiai, prisiploję prie raudonos sienos, už autobuso lango. Mat aš esu keliskart važiavęs autobusu ir troleibusu pro tokias sienas kažkur prie Klinikų ar Telekomo, ir medžiai tuo metu buvo žali, o aš išsiblaškęs. Ir paskui niekaip negalėjau prisiminti, kur aš tuos medžius mačiau. Aš apėjau tuos rajonus kaip koks konteinerių inspektorius ar poetas, besidairantis į debesis, medžius ir sienas, atmušiau kojas ir nuplėšiau kelias poras padų, bet tokių medžių taip ir neradau…
Niekada nesakyk „dašuto“! Nes pirma – mes su tavimi normalūs žmonės, o tai nenorminės kalbos žodis, ir antra – lietuvių kalboje priešdėlio „da“ nėra. Tūlo lietuvio kalboje jis yra, o lietuvių kalboje – nėra. Kaip ir tų medžių.
Tai kol man dašuto, kad tokių medžių gamtoje nebūna, praėjo, kaip sakiau, gal penkeri metai. Aš juos susapnavau. Ir penkerius metus vaikiausi sapną, vaiduoklius.
Matai, medis – ne žmogus. Jeigu jam „nuskyla“ išdygti prie sienos, jis tiesiog palinksta nuo jos ir toliau jau auga kaip normalus. O jeigu prie tokios sienos augintum žmogų, tai jis nuo sienos pusės užaugtų plokščias, kaip tas prislėgtas plastilinas. Žmogus yra plastiškas. O medis – ne. Medis – ne žmogus, medžio protas yra medinis.
Žinoma, jei medį spaustum iš abiejų pusių, tai jis užaugtų toks, kaip tie, kuriuos aš susapnavau. Jis neturėtų kur dingti. O žmogų galima slėgti tik iš vienos pusės, ir to pakanka. Nes žmogaus protas yra ne medinis, kaip medžio, o plastiškas, kaip plastilinas. Ir jeigu kada nors sutiksi kažkiek plokščią, elipsės skerspjūvio, žmogų, žinok, kad jis toks pat normalus kaip ir tu, tik augęs prie sienos.
Ir nebūtinai prie raudonų plytų sienos. Gali būti prie granito, gali būti prie aliuminio ir stiklo blokų, gali būti tiesiog prie Valstybės sienos…
Vienu žodžiu, su Naujais metais, su nauja laime, su naujomis vizijomis. Daug sėkmės, daug sveikatos, daug pinigų, labai daug pinigų, labai labai daug pinigų, gero oro, šviesaus proto, giedros nuotaikos meilės – labai labai daug, bet vis dėlto ne tiek, kad atsirūgtų. Žiūrėk man (take care)!
