Nerimi niekas taip ir neišplaukė.
Vilniečiai liko nusivylę. Šiemet niekas Nerimi taip ir neišplaukė pilvu į viršų. „Kas atsitiko mūsų miestui?“ – gūžčiojo pečiais miestiečiai, traukdami nuo upės krantinės namo ar atgal prie savo darbų. „Jokių susidorojimų, grasinimų, vežimo į užmiesčio sodybą. Net ant nugaros niekas neapspjovė! Negi Vilnius tiek ir tevertas, kad niekas rimčiau dėl valdžios pakovoti neišdrįso?“
O juk net Kaune pavyko paskutinę minutę sukurti visai neblogą dramą ir iškelti naują žvaigždę, kurios šansai prieš rinkimus galėjo būti vertinami santykiu 1 prie 100. Kažkas naktį tarėsi, ginčijosi, kažkas slapstėsi, kažkas prieš lemiamą posėdį metė ant stalo „Pikų damą“. Vyrai stengėsi, kūrė šou su užsidegimu, bėgiojo vienas pas kitą, rezgė visokias intrigas. Aišku, mėgėjiška viskas: niekas nepasirodė su lagaminėliu, nesiprašė pas politinius partnerius į vonią, kad galėtų ten netyčia palikti kokį 50 ar 100 tūkstančių. Žanro krizė, ne kitaip.
Bet Vilnius galutinai nuvylė kraujo ir žaidimų pasiilgusią tautą. Sklido gandai, kad šventasis Kristupas visaip plūdosi ir grasinosi emigruosiąs, nes šitoj šaly net aukščiausio lygio banditai nebeturi kiaušų kam nors paleisti žarnas. Bet praėjus įkarščiui nulėkė filmuoti dar vienos laidos apie Jonaitienę. Second hand produktas, jau nuvalkiotas iki pykinimo, bet gal kokią babytę dar sugraudins ar išgąsdins. Žmonės lengviau atsikvėpė – nacionalinė vertybė galės ir toliau vakarais sekti baisias pasakas vaikams.
Susikrimtę dėl prarandamo statuso vilniečiai su kartėliu priėmė žinią, kad raktą nuo miesto galiausiai ilgai įkalbinėjamas sutiko priimti trečią kartą meru tapęs į atsargą išėjęs Užupio respublikos generolas. „Imk, gerbiamasai, juk tau tai ne naujiena. Iš pradžių gal bus nesmagu, bet galiausiai apsiprasi.“
Pasirodė, kad tik jis vienas vyriškai neraukė nosies nuo užsistovėjusio KGB kvapo. Pasakė „peržengsim Rubikoną“ ir peržengė. Tiksliau, įbrido dar kartą į purvinąją politinę upę. Iki juosmens. Ir visai nesijaudino, kad tam prireikė pasižadėti, jog neišbris iš jos į platesnius vandenis. O juk juose galima laisviau, didesniais grybšniais paplaukioti. Gaivus interesų vėjas netruktų išpūsti bures, išvesti gal net į spindinčią Daukanto aikštę.
Bet naujasis meras, kaip tikras vyras, pareiškė: „Geriau žvirblis rankoje, nei briedžio ragai virš nuosavos galvos.“ Raguotų, suvedžiotų ir išdurtų politikų – pilnos politinės kapinės. O lyderio požymis – nebijoti nuosavo šleifo kvapo ir nuoširdžiai tikėtis, kad atsiras tokių, kuriems bus priimtinas natūralus, nepriparfumintas tikro vyro aromatas.
Ir atsirado. Pagrindinė „darbininkiškoji“ nuotaka neslėpė savo susijaudinimo ir susižavėjimo, kalbėdama apie mero gerus darbus ir ryžtingą laikyseną. „Atrodo, tarsi mes šimtą metų vienas kitą pažinotume, mūsų sielų bendrystė – tiesiog nepakartojama. Abu buvome persekiojami, abu slėpėmės nuo neteisingų kaltinimų už jūrų marių, bet svarbiausia – taip gražiai šalia vienas kito atrodome“, – žurnalistams aiškino suvedžiotoji, po sėkmingo susidėjimo su būsimuoju meru.
O visos kitos – tarsi nekaltos mergelės – vis surasdavo kokį nors pretekstą pasiteisinti, kad ir tas šleivas, ir kitas kreivas, kad tik nereikėtų savo seniai nuvytusio rūtų vainikėlio kam nors įteikti. Lenkaitė dar spygtelėjo silpnu balseliu „Wilno nasze!“, bet darbininkų klasės atstovė sodriai nukirto: „Ne vaša, a naša, chotia i ne Raša“, o kad būtų įtikinamiau – nuplėšė tarsi auskarus spindinčius du rusų atstovus. Be šių papuošalų sugėdinta lenkaitė net į dienos šviesą išlįsti nebedrįso. Prisipažinti, kad be gražiųjų rusiškų auskarų ji pati niekam nebereikalinga, buvo per daug skaudu, tad teko prisidengti doros ir vertybių skara. Dar bandančiam gerintis ir gražiais žodeliais meilintis konservatoriui tik pro uždaras duris atkirto, kad tas negerbiąs moterų ir kitų kažko-tai-ten teisių, tad nors ir yra padorus vyras, negalinti išduoti savo principų.
Atstumtasis konservatorius dar bandė po mūšio mojuoti kumščiais, aiškindamas, kad „kas buvo nieks, tas dar gal tapt viskuo per vieną naktį.“ Niekas rimtai į tai nežiūrėjo, bet naujasis meras dėl viso pikto liepė uždegti visus miesto žibintus naktį. Mažu ką – reikia pasirūpinti savo saugumu, o tai nakčia grįždamas į užtamsintą Užupį tikrai gali gaut per galvą. Miestiečiai šią žinią pasitiko su viltimi – jei jau meras pradėjo savo gerus darbus nuo rūpinimosi saugumu, vadinasi, jaudinasi. Vadinasi, dar yra vilties, kad kada nors įtampa, grasinimai ir gąsdinimai dar sugrįš į miestą. Gal dar pamatysime Vilniaus vardo vertos kovos ir susidorojimų.
