„Krizė, krizė, krizė“, – sukasi galvoje vienintelė mintis, kol žandikaulis ritmiškai kramto tik nuo iešmo nuimtą šašlyką. „Turbūt paskutinė mano mėsytė, – galvoje šmėsteli verksminga mintis. – Tuoj prasidės ruduo, ateis antroji krizės banga ir teks grįžti tik prie avižinės košės.“
Paskutinį vasaros savaitgalį nusprendžiau praleisti tarsi jis būtų tikrai paskutinis. Paskutinis prieš neišvengiamai ateisiančią dar vieną krizę. Prisipirkau pilną vežimėlį ilgai negendančių maisto produktų. Ir žinoma, cukraus. Nesvarbu, kad jo dar pilnas sandėliukas nuo pirmosios krizės. Kažkaip po pirmosios krizės, pamenu, visiems jo pritrūko.
Peržvelgęs užgrūstą bagažinę, dar nubėgau į parduotuvę ir paėmiau 10 kilogramų grikių. Krizė visų pirma smogia per grikius. Nesuprantu, kodėl būtent per grikius, bet tai jau beveik moksliškai įrodyta. Gal dėl to, kad kinams baigiasi ryžiai ir jie pereina prie grikių? O kai ko nors imasi kinai – gero nelauk. Vakar kažkoks Mobelio lauras aiškino, kad „išalkęs kinas – grėsmė pasauliui“. Cha, lyg dar kažkam reikėtų tai įrodinėti! Tie mokslininkai visuomet užsiiminėja niekais ir išradinėja dviratį.
Savo dviratį sutepiau žiemai ir prisipyliau pilną baką benzino. Kažkas man bandė aiškinti, kad per krizę benzinas turi pigti, nes krinta naftos kainos. Netikiu. Kažkur gal ir pinga, bet Lietuvoje per krizę viskas tik brangsta. Kitaip juk to net nevadintume krize, ar ne? Su pilnu baku gal net nuvažiuosiu iki Lenkijos, kai ten viskas taps dvigubai pigiau, ir pasipildysiu savo grikių ir cukraus atsargas. Kažkodėl krizės nemėgsta Lenkijos. Ten per krizes viskas pigiau. O dviračiu vėl teks važinėti į darbą ir į sodą.
Kažkur gal ir pinga, bet Lietuvoje per krizę viskas tik brangsta.
Pravažiuodamas pro Seimą nesusilaikau.
– Grąžinkit mano pensiją, vagys! – švysteliu į Seimo langus akmenį. Akmenukas nuskriejęs tris metrus gėdingai nukrenta ant šaligatvio. Jau norėjau pakartoti bandymą, bet prisimenu, kad man dar iki pensijos beveik trisdešimt metų. Tad numojęs ranka minu toliau.
Po Vyriausybės langais bandau kiek ilgiau pailsėti. Svarstau, ar verta šaukti, kad man padidintų minimalią algą. „Nesulauksiu. Priminsiu – tai dar ims ir sumažins, bjaurybės“, – nugali šaltas protas. Be to, mano alga – ne minimali. Tiesą sakant, net nežinau, kas ta minimali alga. Bet mažiau žinosiu – geriau miegosiu. Per krizę tikrai paaiškės, kas yra ta minimali alga. Jei žinoma, ją išvis gausiu.
Numinu prie Darbo biržos. Ant durų kruopščiai išbraižau savo asmens kodą ir prirašau: „Čia aš stoviu. Niekas nedrįskite užlįsti be eilės!“ Geriau rezervuoti vietą iš anksto. Kai ateis krizė, nebeprasibrausiu prie durų. Norėjau dar prirašyti ir kolegų asmens duomenis, bet jie išvakarėse tik nusijuokė, kai priminiau, kad tuoj vėl prasidės krizė. Užsikabino dar šešias vėliavėles ant savo automobilių, apmovė padangas trispalvėmis gumomis ir nulėkė žiūrėti krepšinio.
„Kokia čia krizė?! Mes juk laimėsim euročampą!“ – niekaip iš masinio transo būsenos nepavyko ištraukti tų nelaimėlių. „Atleisk jiems, Viešpatie, jie nežino, kas jų laukia“, – tik užjaučiamai palingavau galvą ir palikau kiekvienam ant stalo po džiūvėsį. Kai atsikvošės, kad išleido visus pinigus krepšiniui, alui ir vėliavėlėms, tikrai prireiks.
O aš už savo visus likusius nuo cukraus ir grikių pinigus nusipirkau aukso. Gavosi gal koks pusantro gramo. Sakė, krizė neveikia tik aukso. Ir dar sakė, kad jo kaina kils ir kils. Amžinai. Čia matyt tik per krizę, nes kažkodėl vakar tai jo kaina nukrito. Bet aš tikiu, kad krizė tikrai bus. Ir šį kartą aš jai pasiruošiu geriau. Radiatorius jau vakar nupjoviau. Langus užklijavau trimis sluoksniais lipnios juostos. Baisiai karšta, bet nieko, aš kantrus. Kai žiemą ateis krizė – dar pasidžiaugsiu, kad man nebaisios šildymo kainos.
„Kubiliui dabar gerai, – tyliai mąstau, baigdamas kramtyti paskutinį šašlyką. – Trina turbūt rankytėmis ir džiaugiasi, kad išsilaikė per ekonomikos atsigavimą. Ateis dabar antroji krizė – niekas vėl nebenorės į valdžią. O tada Kubilius – šast! – ir vėl mus gelbės per krizę. Kaip gudriai jie viską suplanavo. Nereikės net Euročempionato laimėt, nei tos Eurovizijos. Krizė viską grąžins į savo vietas. Tik bus dar brangiau ir šalčiai didesni.“
