Lietuvių liaudies padavimas
„Nebegaliu,“ – vieną dieną nebeištvėrė visų ujamas lietuvis ir pasiprašė pas žemės ir dangaus valdovą audiencijos. Nepraėjo nė viena Seimo kadencija, ir žemės bei dangaus valdovas priėmė lietuvį.
„Na, žmogau, kuo skundiesi? Kas tave graužia? Kas tavo žemišką būtį kankina?“
„Valdove, – glamžo rankose savo beisbolininko kepuraitę nusižeminęs lietuvis. – Atėjau prašyti Tavęs, o Aukščiausias, kad padarytum Lietuvą didžiąja pasaulio valstybe.“
„Rimtai? – atidėjo šį kartą į šalį svarbius popierius ir pirmą kartą atidžiai nužvelgė papilkėjusį, mokesčių už šildymą ir benzino kainų amžinai prislėgtą žmogelį. – Sakai, paversti Lietuvą didžiąja valstybe? O jūs kartais nesate didžiausia valstybė Europoje? Neužtenka būti dideliais viename žemyne, norite tapti pasaulio hegemonais? Ar ne per didelis godulys jums, lietuviai, užtemdė protą?“
„Oi ne, Valdove, – puolė energingai aiškinti lietuvis, iš kišenės traukdamas ir išlankstydamas pasaulio žemėlapį. – Didžiausia Europos valstybe mes tikrai buvome. Bet kaži kada. Gal prieš kokius penkis šešis šimtus metų. Bet pažiūrėk dabar – net Tavo, o Aukščiausiasis, mažiausio piršto nagas didesnis už mūsų vargšę šalį…“
„Ak, taip. Matau. Mažumėlę buvau užsimiršęs… Na, ir kas gi atsitiko, kad jūs, būdami tokie dideli ir galingi, susitraukėtė iki, atsiprašant, zuikio spiro?“
„Oi, Valdove, – ėmė rankas grąžyti lietuvis. – Engia mus visi kas netingi. Iš pradžių lenkas mus apgavo, suviliojo kaip nekaltą mergelę, pažadais gražiausiais apipylė ir paliko be garbės. Paskui rusas išsityčiojo, išdraskė mūsų žemes. Dar vėliau prancūzas kojas valėsi, eidamas pro šalį. Žydas išparceliavo viską, tik kišenes prispylė lietuvio prakaitu besinaudodamas. Vokietis irgi nepasikuklino – žygiavo pirmyn atgal savo išblizgintais batais ir nė „guten tag“, nė „auf wiedersehen“ nepasakė. Nu, bet nėr kalbos, rusas tai įžūliausias. Tik akimirkai nusigręžk, žiūrėk ir lenda su savo purvinom letenom ir degtine atsiduodančiu snukiu… Ech, kaip aš jų visų nekenčiu…“
„Bet gi jūs, lietuviai, tokia karinga tauta, – neatsistebi valdovas. – Kadaise ir lenkus kepurėm apmėtyt galėjot, ir mongolus į vietą pastatyt, jau nekalbant, kad bemaž visi slavai į kojas lenkėsi. Tai imkit į rankas kalaviją, tfū, tai yra, kas ten dabar pas jus… na, „Stingerį“ ar bent jau M-16, ir būkite ta didžiąja valstybe, jei taip labai reikia!“
„Aš apie tai jau galvojau… – pasikrapštė galvą lietuvis. – Bet niekaip negaliu apsispręsti, nuo ko pradėti. Matai, Valdove, imčiausi pradžiai ruso, baisiai jų nekenčiu, bet va – paskutiniu metu lenkas žiauriai nervina, tiesiog nervai nelaiko.. o dar kai pagalvoju, kad žydas vėl į save lenktus pirštus tiesia į turtą, tiesa, jis to paties žydo, bet ko dabar prisiminė? O dar labai nekenčiu visokių žydrų, kurie, man rodos, vadovauja beveik visoms pasaulio valstybėms… Tai nors persiplėšk – nežinau, kuriam pirmam į gerklę kibti. Patark man, Valdove, a?“
„Hm… sudėtingas reikalas, – pasikasė pasmakrį valdovas. – O kaip ten reikalai su latviais?“
„Tuo žirgo galva? – pasišaipė lietuvis. – Na, man savigarba neleidžia prasidėti… Taigi jis dar labiau nuskriaustas gyvenimo. Būtų bjauriau, nei saldainį iš vaiko atimt. Ir kokia prasmė? Ta pati Lietuva, tik su dar biednesnė. Niekas pasaulyje net nepastebės, kad iš dviejų valstybių viena liko. Tiesiog Ryga teisėtai taptų Vilniaus sostine ir visiems mažiau skaudėtų galvą dėl tos painiavos.“
„O tai gal tu, žmogau, tiesiog pabandyk į visus žiūrėti kiek draugiškiau, – pozityviai į reikalą nusprendė pažvelgti valdovas. – Ir nereikės nė rinktis, kam pirmam „duot į bliuską“. O žiūrėk, ir šiaip pasirodys, kad būti maža šalimi yra visai gerai. Ne veltui sakoma, kad „maža yra gražu.“
„Nesąmonė, – susinervino lietuvis. – Kuo didesnis, tuo gražiau. Namas turi būti didelis, mašina turi būti didelė, pilvas turi būti didelis, skola bankui irgi turi būti didelė… Ir šalis turi būti didelė. O geriausia – didžiausia!“
„Gerai, būsit jūs didžiausia, – suirzęs mostelėjo ranka valdovas, rodydamas eiti šalin jau lietuviui. – Tik prieš tai susitaikykit su rusais, lenkais, žydais, gėjais ir dviratininkais.“
Grįžta lietuvis namo sukdamas galvą. „Na, gerai, – galvojo lietuvis. – Su rusais, lenkais, žydais, net ir tais gėjais viskas aišku. Jei visi atsiprašys po kelis kartus, gal ir susitaikysiu. Bet dviratininkai?! Ką su jais daryti? Jei jau taip liepė, tai greičiausiai jie dar labiau Lietuvai pakenkė, nei visi pirmieji kartu sudėjus. Va šituos niekšus tai reikėtų kiekvieną kartą gatvėje pagavus nulinčiuoti.“
Nuo to laiko lietuviai labiausiai nekenčia dviratininkų. Kiekvieno tautos išrinktojo garbės reikalas – savo išnuomota už valdiškus pinigus mašina nutrenkti kokį dviratininką. O visa tauta labiausiai nekenčia premjero…
Tik ši neapykanta leidžia pamiršti visas nuoskaudas, kad Lietuva taip ir netapo didžiąja valstybe.
