Ilgai svarsčiusi ir dvejojusi Vyriausybė vieną kartą nusprendė: turguje būtini kavos aparatai. Iš pradžių – ne visiems prekeiviams, o tiek tiems, kurie prekiauja dengtose turgavietėse maisto produktais. Kaip ir buvo galima tikėtis, kilo didžiulis triukšmas: kone nuo pat mažumės juodą kavą iš po prekystalių sukrautų termosų maukę prekeiviai pabūgo, kad pastačius aparatus teks gerti tik baltą kavą, o tai juos nuskurdins galutinai.
Premjeras Andrius K. ramino prekeivius: esą pusė Europos turguje turi kavos aparatus, ir nieko blogo dėl to prekeiviams neatsitiko. O ten, kur nėra kavos aparatų, prekeiviai sąžiningai fiksuoja, kiek termosų atsinešė į turgų ir kiek puodelių kiekvienas išgėrė.
O ministrė Ingrida Š. dar pažadėjo kompensuoti kavos aparatų įrengimą. Tačiau prekeiviai vis tiek nepatenkinti – juk už kavos aparatų priežiūrą reikės patiems mokėti! Ir kavos pupelių patiems reikės pirkti! Taip priekaištaudami jie nutylėdavo, kad dabar naudojamus termosus irgi reikia prižiūrėti – kas vakarą išplauti, iš ryto – naujos kavos užsiplikyti. Ir kavos pupeles irgi patiems reikia pirkti.
Patyliukais visi suprato, kur čia šuo pakastas: kavos aparatas gi fiksuos, kiek puodelių per dieną išgeria prekeivis. O to niekas nenorėjo. Be to, aparatas pilstys tik baltą kavą, o turgaus prekeiviai buvo pamėgę kavą „Trys viename“. Tai tokia kava, kurią formaliai, pagal popierius, gerdavo trise – prekeivis, jo žmona ir uošvienė. Realiai visą tą kavą išgerdavo vienas prekeivis, tik dalindavo iš trijų tam, kad medikai dėl per didelio kofeino kiekio neprikibtų ir didesnio sveikatos draudimo mokesčio nepriskaičiuotų.
Oficialiai prekeiviai deklaruodavo, kad per dieną kiekvienas išgeria po vieną termosą kavos – ne daugiau dviejų puodelių. Todėl ir statyti kavos aparatą esą neapsimoka.
Tada ministras Kazys S. ištraukė savo statistiką: tie, kurie savo noru jau dabar naudojasi kavos aparatais, per dieną išgeria po šešis puodelius. Todėl negali būti taip, kad kiti prekeiviai pasitenkina dviem puodeliais iš termoso. Suprask – toks prekeivis ant prekystalio pasistato nediduką termosą, o po prekystaliu stovi visas kibiras su juoda kava. Kiek iš jo semia – niekas nesupaisys. O blogiausia tai, kad tame kibire – lenkiška kava, kuri pažadina iš ryto stipriu nesumokėto PVM aromatu.
Tačiau prekeiviai malė į miltus ministro argumentus ir pateikė savuosius. Esą šaltyje kavos aparatai greičiausiai neveiks, be to, atpjovus kiaulienos šoninės gabalą bus labai nepatogu riebaluotais pirštais spaudyti kavos aparato mygtukus. O ką jau kalbėti apie tai, kad kavos aparatas atims galimybę derėtis – viskam neva turės būti taikoma fiksuota kaina.
Pirkėjai buvo gąsdinami, kad turgus niekuo nebesiskirs nuo modernaus prekybos centro, kuriame jau daugybę metų stovėjo kavos aparatai. Esą išnyks senoji turgaus dvasia, o kartu pakils ir kainos. Šiuose argumentuose gal ir buvo šiek tiek tiesos – įvedus kavos aparatus prekeiviai turėtų sumokėti daugiau mokesčių, tad dalį naštos neišvengiamai tektų perkelti ant pirkėjų pečių.
Pasipiktinę prekeiviai buvo net į mitingą susirinkę, siūlė prie kiekvieno seimūno pastatyti po kavos aparatą. Grasino nė kąsnio į burną nebeimti, jei valdžia neatšauks kavos aparatų. Bet visa tai – kaip žirniai į sieną. Jokiais maldavimais nepavyko perkalbėti premjero Andriaus K., kuris buvo užsispyręs iš turgaus surinkti papildomų pajamų į biudžetą.
Tik niekas negalėjo pasakyti, ką reikės daryti, jei pastačius kavos aparatus turgaus prekeiviai dėl vaizdo išlenks po puodelį baltos kavos iš aparato, o po to ir toliau kibirais mauks atsineštą lenkišką kavą, kurios niekas neapskaito. Juolab kad ir patys pirkėjai nereikalauja kavos. Juk sakoma, jog turi pasikeisti dvi kartos, kad žmonės priprastų prie kavos aparatų.
